captcha

Jūsų klausimas priimtas

Linas Kojala. Dabar arba niekada: ar Ukraina išsprūs iš Rusijos glėbio?

Kol Rusijos premjeras Dimitrijus Medvedevas pompastiškai lygina Krymo aneksijos „pergalės“ reikšmę su Berlyno sienos griūtimi, o okupuoto Luhansko regiono gyventojams siūloma dirbti už duonos kepalą, Ukraina pradėjo sunkų reformų kelią, kuris lems valstybės ateitį.

Kol Rusijos premjeras Dimitrijus Medvedevas pompastiškai lygina Krymo aneksijos „pergalės“ reikšmę su Berlyno sienos griūtimi, o okupuoto Luhansko regiono gyventojams siūloma dirbti už duonos kepalą, Ukraina pradėjo sunkų reformų kelią, kuris lems valstybės ateitį.

Jei Maidano metu pergalės atmosferai pakako to, kad griuvo nepriklausomos Ukrainos stagnaciją simbolizuojantys Lenino paminklai (šis procesas dar tęsiasi: pastarosios dvi skulptūros balandžio antroje pusėje nuverstos Krematorske, kurį konflikto pradžioje kontroliavo separatistų pajėgos) ir atsirado naujų politinių  lyderių, tai dabar jiems tenka prisiimti atsakomybę įrodyti, jog nėra kartojamas Oranžinės revoliucijos fiasko.  

Tą padaryti nebus lengva. Ukraina išgyvena recesiją – 2015  m. prognozuojamas bendrojo vidaus produkto (BVP) kritimas sieks 7,5 proc., o infliacija, arba paprasčiau, kainų augimas, šoktelėjo iki rekordinių 40 proc. Realiosios šalies gyventojų pajamos jau krito dešimtadaliu, o skurdo lygis pakilo 30 proc. Galima tik įsivaizduoti, kokios politinės valios reikia, pavyzdžiui, priimant sprendimą 15 proc. apkarpyti pensijas dirbantiesiems ir nubraukti kitas socialines privilegijas, kai 13,5 milijono pensininkų turinčioje Ukrainoje vidutinis išmokų dydis ir taip siekia apie 65 eurus.

Nors reformų rezultatus vertinti anksti, panašu, kad jų traukinys iš lėto juda į priekį. Tam, kad būtų gaunama gyvybiškai būtina Tarptautinio Valiutos Fondo (TVF) ir kitų tarptautinių partnerių parama, kurios vertė jau dabar siekia apie 40 milijardų dolerių, Ukraina turi įrodyti vykdanti iškeltus reikalavimus. Kitaip tariant, niekas Vakaruose neketina skirti milijardinių išmokų tol, kol Kijevas neįrodo, kad sprendžia korupcijos, kuri yra didžiausia Europoje, problemą bei deramai vykdo įsipareigojimus. Kol kas tiek TVF ekspertai, tiek Europos Sąjunga kalba matantys „aiškią politinę valią ir ryžtą reformuotis“.

Greitų pokyčių tikėtis neverta. Antikorupcijos biuras – Kijevo flagmanas kovoje su pagrindiniu skauduliu – visu pajėgumu pradės veikti tik po pusės metų. Pensijų reforma, kuri painią, komplikuotą, lengvatų ir privilegijų pergrūstą sistemą turėtų pakeisti į tokią, kurioje visiems piliečiams pensija apskaičiuojama pagal tokią pat formulę ir išmokama iš vieno fondo, galės būti įgyvendinta tik 2017 metų pradžioje. Liustracijos procesas, dėl kurio jau atsistatydino arba atleisti tūkstančiai nekvalifikuotų arba potencialiai nelojalių valstybės tarnautojų, palies iš viso apie milijoną žmonių, todėl užsitęs. Energetikos sektoriaus pokyčiai, nors jau taip pat pastebimi, greitų rezultatų taip pat neduos. Dėl priimtų įstatymų pagaliau pradėtos karpyti iki tol taikytos milžiniškos energetikos lengvatos namų ūkiams ir įmonėms – kompensacijos ne tik kainuodavo milijardus Ukrainos biudžetui, bet ir pasmerkdavo bet kokias inovacijų ar efektyvumo didinimo galimybes, skatindavo korupciją. Dėl pastarųjų sprendimų dujų ir kitų žaliavų kainos augs apie triskart (nors dar bent kelerius metus nepasieks tikrosios rinkos kainos), tačiau sėkmės atveju taps nauju Ukrainos transformacijos simboliu.

Galiausiai kova su oligarchais, kurie kontroliavo valstybę nuo pat Sovietų Sąjungos žlugimo, bus ilga ir sudėtinga. Prezidentas Petro Porošenka – pats milijardierius – žengė kelis svarbius simbolinius žingsnius: atleido Igorį Kolomoiskį, svariai prisidėjusi prie Ukrainos gynybos, bet pradėjusį kurti nuosavą kunigaikštystę Dniepropetrovske, iš regiono gubernatoriaus pareigų. Taip pat startavęs dujų sektoriaus demonopolizacijos procesas yra tiesioginis smūgis jame dominavusiam Dimitrijui Firtashui, o prokurorų pradėtas tyrimas prieš termoelektrinių įsigijimo procesą kelią tiesioginę grėsmę už jo stovinčiam Rinatui Akhmetovui. Bet pagrindinis iššūkis išlieka: nors pirmųjų pozityvių poslinkių yra, Ukrainos valdžiai, pirmiausiai prezidentui, teks sudėtinga užduotis įrodyti, kad tai tikras apsivalymas, o ne vienų elito grupių pergalė prieš kitas.

Šios ankstyvos tendencijos kelia Rusijos, kurios pagrindinis tikslas per okupuotą Rytų Ukrainos teritoriją ir įtaką likusioje šalies dalyje stabdyti valstybės demokratizacijos, eurointegracijos ir vadavimosi iš sovietinio palikimo žabangų procesus, nerimą. Todėl baiminamasi, kad Rusija gali pradėti naują konflikto eskalacijos etapą. Akivaizdu, kad Ukrainai ši grėsmė išliks nuolatos, bet įtakos svertai pasisuko: šiandien šalies ateitis yra jos pačios piliečių rankose. Kaip kadaise rašė pasaulinio garso humanistas Viktoras Franklis, Kai nebegalime pakeisti situacijos, kyla iššūkis pasikeisti mums patiems. Visuomenės nusiteikimas pokyčiams tebelieka stiprus: nepaisant sunkumų ir iš Rusijos sklindančios propagandos, 48 proc. šalies gyventojų pagrindiniu užsienio politikos prioritetu laiko ES ir Asociacijų susitarimo įgyvendiną, ir tik 10 proc. – Rusiją (2012 metais šis santykis buvo 40 proc. – 35 proc.). Todėl Ukrainos situacija yra paprasta – arba reformos įvyks dabar, arba naujos revoliucijos tikėtis nebebus verta.

Suintensyvėjo vieši Kremliaus pareiškimai, kurie tarsi sudaro prielaidas konflikto atsinaujinimui: esą JAV dar prieš dešimtmetį skatino separatizmą ir rėmė teroristines grupuotes Rusijos Šiaurės Kaukaze, o šiuo metu Ukrainoje esantys karo ekspertai, patariantys Ukrainos kariuomenei, veikia ne tik vakarinėje šalies dalyje, bet ir faktinės demarkacinės linijos prieigose (JAV tą griežtai neigia).

Tas tapo ypač akivaizdu po kovo 17 d., kuomet  Ukraina pademonstravo politinę valią ir priėmė įstatymus, kuriais pabrėžė, jog didesnė galia regionams (Konstitucinė šalies reforma) ir kitos nuolaidos šiuo metu okupuotiems regionams bus suteiktos tik tada, kai visoje Rytų Ukrainoje bus atkurtas suverenitetas (išvestos užsienio karinės pajėgos, sugrąžinta įstatymo viršenybė, atkurta Ukrainos – Rusijos sienos kontrolė). Tol, kol tai neįvyks, negali būti atkurtas socialinių ir kitų išmokų mokėjimas okupuotų kraštų gyventojams. Rusija, pasirašydama Minsko antrąjį susitarimą, veikiausiai tikėjosi, kad Ukraina nusileis ir visus šiuos įsipareigojimus įvykdys dar tada, kai Rytų Ukraina praktiškai bus valdoma Kremliaus, nes aneksuoti šios teritorijos Vladimiras Putinas anaiptol nenori – tai ne tik leistų Ukrainai tam tikra prasme atsikratyti balasto, per kurį Rusija sieks skleisti įtaką, bet ir lemtų didžiulius kaštus Rusijos ekonomikai atstatant karo nuniokotą regioną.

Visgi paveikti ne visai palankią situaciją greitais sprendimais Kremlius turi mažiau svertų, nei anksčiau. Jei dabartinės okupuotos teritorijos nepakanka Kijevui spausti, natūrali išeitis būtų manyti, kad ji gali būti praplėsta jėgos būdu – tai jau buvo padaryta, pavyzdžiui, etape tarp pirmojo ir antrojo Minsko susitarimų. Bet tai nebus paprasta: dabartinė demarkacinė linija egzistuoja jau kelis mėnesius bei leido ukrainiečiams pasirengti galimiems puolimams, įsitvirtinti, persigrupuoti ir pradėti kariuomenės pertvarką. Be to, užimti, pavyzdžiui, Mariupolį, reikėtų ne tik vietinių separatistų, tačiau ir didelių Rusijos kariuomenės pajėgų, o tai būtų sudėtinga ir brangu dėl konflikto miestuose ypatybių bei dar vieno impulso Vakarų susivienijimui pratęsti ar sugriežtinti sankcijas. Karo galimybę dar labiau sumažintų Jungtinių Tautų arba bent ES taikdariai, kurie papildytų ribotas galimybes turinčius ESBO stebėtojus, bet Rusija tam kryptingai priešinasi.

Galimas ir alternatyvus scenarijus – konfliktų ir „nepriklausomybės judėjimų“ kurstymas kituose Ukrainos miestuose, pavyzdžiui Odesoje, apie tokią grėsmę pergalės Antrajame pasauliniame kare minėjimo išvakarėse kalba ir Ukrainos saugumo pareigūnai, tačiau pasirengimas atremti tokį scenarijų yra nepalyginamai geresnis, nei Krymo, Donecko, Luhansko atvejais, kuomet tai buvo staigmena.

Todėl, nors abi šios kryptys yra pakankamai realios, jos demonstruotų tam tikrą desperaciją ir suvokimą, kad Ukraina sprūsta iš rankų. Tokiame kontekste turbūt labiau tikėtina manyti, jog artimiausiu metu Kremlius mėgins sabotuoti reformų procesą iš vidaus, sekinti Ukrainą ekonomiškai ir politiškai, skaldyti Europos vienybę. Kitaip tariant, parodyti, kad siekis demokratizuoti Ukrainą Europai yra tiesiog per brangus bei sudėtingas. Rytų Ukraina tuo metu liktų „įšaldyto konflikto“ zona su reguliariai pasikartojančiais apsišaudymais ir provokacijomis – panašiai taip, kaip yra dabar.

Vertinti Rusijos galimybes pasiekti savo tikslus tokiu nekariniu būdu sudėtinga – tai kompleksiškas, nuo aplinkybių priklausantis klausimas. Akivaizdu, kad Ukrainai ši grėsmė išliks nuolatos, bet įtakos svertai pasisuko: šiandien šalies ateitis yra jos pačios piliečių rankose. Kaip kadaise rašė pasaulinio garso humanistas Viktoras Franklis, Kai nebegalime pakeisti situacijos, kyla iššūkis pasikeisti mums patiems. Visuomenės nusiteikimas keistis yra: nepaisant sunkumų ir propagandos, 48 proc. šalies gyventojų pagrindiniu užsienio politikos prioritetu laiko ES ir Asociacijų susitarimo įgyvendiną, ir tik 10 proc. – Rusiją (2012 metais šis santykis buvo 40 proc. – 35 proc.). Todėl Ukrainos situacija yra paprasta – arba reformos įvyks dabar, arba naujos revoliucijos tikėtis nebebus verta.

Komentaras skambėjo per LRT Radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Ukraina po Rusijos invazijos

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...