captcha

Jūsų klausimas priimtas

Rimvydas Valatka. Liustruotųjų KGB agentų išviešinimo mistika, bet ar tikrai mistika?


Ar galima tikėti valstybės vadovų pažadais savo piliečiams? Lyg ir turėtume atsakyti vienareikšmiškai: taip, valstybe turime tikėti, nes kuo daugiau tikėti, jei ne savo per tokį vargą ir kraują atkurta valstybe. Bet taip vis dar nėra, ir tai švelniai kalbant. Ar turėtume tikėti bent jau valstybės įsipareigojimais savo piliečiams, kurie patvirtinti įstatymu? Regis, čia jau negali būti jokių „bet, o, tačiau“.
Rimvydas Valatka. V. Radžiūno (LRT) nuotr.
Rimvydas Valatka. V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Ar galima tikėti valstybės vadovų pažadais savo piliečiams? Lyg ir turėtume atsakyti vienareikšmiškai: taip, valstybe turime tikėti, nes kuo daugiau tikėti, jei ne savo per tokį vargą ir kraują atkurta valstybe. Bet taip vis dar nėra, ir tai švelniai kalbant. Ar turėtume tikėti bent jau valstybės įsipareigojimais savo piliečiams, kurie patvirtinti įstatymu? Regis, čia jau negali būti jokių „bet, o, tačiau“.

Pasirodo, gali, ir dar kaip gali būti, kad Lietuvos valstybė išsigintų Seimo įstatymu, valstybės prezidento parašu ir herbu su Vyčiu sutvirtinto įsipareigojimo, prieš 15 metų duoto tiems buvusiems KGB informatoriams, kurie paklausė valstybės raginimų prisipažinti ir patikėjo jos garantija saugoti jų paslaptį amžiams.

Valdančiosios koalicijos taryba neseniai svarstė klausimą, kad Lietuvos valstybei užteks būti krikščioniškai tik 15 metų, todėl jau liepą visi patikėjusieji valstybe gali būti paviešinti.
Asmenų, kurie prisipažino slapta bendradarbiavę su KGB, paviešinimas būtų teisingas sprendimas, A. Butkevičiui, V. Uspaskichui ir R. Paksui pritarė net profesorius V. Landsbergis. Kuris pareiškė, kad „sprendžiant dėl buvusių KGB bendradarbių paviešinimo, reiktų atsiriboti nuo klausimo, kokių padarinių tai gali sukelti“.

Tiesa, vakar laidoje „Dėmesio centre“ paaiškėjo, kad V. Landsbergį citavę žurnalistai ne taip jį suprato – V. Landsbergis laidoje aiškiai pasisakė prieš valstybei prisipažinusių žmonių atidavimą viešai pajuokai. Po laidos – dar vienas posūkis: E. Jakilaičiui paskambinęs premjeras ėmė aiškinti, kad ir jis „prieš“. Kas „už“? Anot A. Butkevičiaus (telefono garsiakalbis buvo įjungtas), viešinti jau prisipažinusius buvusius KGB bendradarbius nusprendė prezidentė D. Grybauskaitė ir Seimo pirmininkė L. Graužinienė. A. Butkevičius tai pažadėjo – jei prireiks – patvirtinti raštu. 

KGB klausimas – lyg į karšta bulvė

Tačiau prieš porą dienų paklausta, ar valstybės vadovė gins valstybės įsipareigojimą, prezidentė pabijojo net komentuoti. Anot jos, „reikia įsigilinti į įstatymus“. Nebūtų nuostabu: KGB klausimas Lietuvoje – lyg karšta bulvė, kaipmat nudegsi, todėl kam rūpi tai, kad valstybės veiksmai kvepia išdavyste? Tačiau kaip su A. Butkevičiaus pareiškimu? Ir kam konkrečiai reikėjo to triukšmo dėl jau prisipažinusių, taigi Lietuvai nebepavojingų KGB informatorių?
Valstybe iš viso patikėjo per 1,5 tūkst. buvusių KGB bendradarbių. Nedaug, palyginti su tuo, kiek iš viso žmonių skundė savo artimą slaptajai sovietų policijai, bet vis dėlto pakankamai daug. Išpažindami nuodėmę, jie kiekvienas asmeniškai ne tik iš Sauliaus virto Pauliumi, vaizdžiai kalbant, bet ir išaukštino Lietuvą kaip valstybę, kuri gali atleisti savo žmonėms.

1999-ųjų lapkritį, kai Seimas balsavo už įstatymą dėl slaptųjų KGB bendradarbių prisipažinimo ir jų apsaugos, Seime skambėjo teisingi žodžiai, kad tai leis suklupusiems žmonėms išpažinti praeities nusižengimus ir jaustis laisviems nuo šantažo ar persekiojimo baimės.

Šiandien visi 1 589 pasinaudoję šiuo įstatymu ir prisipažinę žmonės jaučiasi tarsi šlapiu skuduru per veidą gavę. Jei visi liustruotieji bus išviešinti, valstybė dukart išsigins savo priesaikos.
Dar 1990-ųjų kovo pabaigoje V.Landsbergio vadovaujama Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas pareiškė: „Tie, kurie bendradarbiauja, nutraukite šią veiklą. Užtikriname, kad nė vienas asmuo, nepadaręs sunkių nusikaltimų prieš Lietuvos gyventojus, atsisakęs palaikyti tolesnius ryšius su SSRS KGB, nepatirs nei moralinių, nei teisinių, nei jokių kitokių Respublikos valdžios persekiojimų. Slaptųjų informatorių sąrašuose esančios jų pavardės niekada nebus skelbiamos ar patvirtinamos, jei viešumon iškils kitokiu būdu.“

Ar būtų tie 1 589 KGB agentai prisipažinę, jei jiems būtų pasakyta, kad valstybė jų paslaptį saugos tik 15 metų? Žinoma, ne. Prieš daugumą prisipažinusiųjų valstybė neturėjo jokių jų kaltės įrodymų. Jei jie nebūtų naiviai patikėję valstybe, šiandien jiems nereikėtų jaudintis dėl to, kad jie neatsakingų politikų bus atiduoti minios teismui.
Tuo metu visi tie slaptieji agentai, kurie neatėjo prisipažinti, dabar gali kikenti į saują. Jie ne tik galbūt užima aukštas pareigas, bet ir juokiasi iš valstybės. Ar toks ir buvo politikų tikslas – dar labiau sumažinti piliečių pasitikėjimą valstybe? Ar vėl protas visiems iš paskos ėjo? 

Sprendimas išviešinti tuos, kuriems buvo pažadėta valstybės apsauga, prilygs valstybės griovimui. Tai reikš, kad Lietuva nutrina ribą tarp kolaboravimo su priešu ir lojalumo savo valstybei. Net priešingai, kolaboruoti ir neįkliūti bus geriau, nei būti lojaliam valstybei. Apskritai jau pats liustruotųjų paviešinimo klausimo svarstymas dabartinėje geopolitinėje situacijoje yra dovana Kremliaus propagandai, o tai – ir veikimas prieš Lietuvą.
Komentaras skambėjo per LRT Radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...