captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vladimiras Laučius. Naujas iššūkis: violetiniai liberalai

Lietuvoje plinta violetinio liberalizmo užkratas. Ligos simptomai primena Venckienės & Co politinius traukulius: žmogus suzombėja, tampa agresyvus, jam ūmai atsiveria visa tiesa apie neteisybę, jis ima vaikščioti bandomis ir mąstyti kaip skruzdėlynas. Motinėlės valdomas skruzdėlynas, žinoma.
V. Laučius, DELFI nuotr.
V. Laučius, DELFI nuotr.

Lietuvoje plinta violetinio liberalizmo užkratas. Ligos simptomai primena Venckienės & Co politinius traukulius: žmogus suzombėja, tampa agresyvus, jam ūmai atsiveria visa tiesa apie neteisybę, jis ima vaikščioti bandomis ir mąstyti kaip skruzdėlynas. Motinėlės valdomas skruzdėlynas, žinoma.

Užkrėstąjį apsėda patyčių baimė. Nes elgdamasis kaip idiotas jis geidžia, kad kiti į jį nerodytų pirštais ir nevadintų dalykų savais vardais.

Nors dviejų politinių ligų simptomai yra panašūs, jų sukėlėjai smarkiai skiriasi turiniu. Paprastasis violetinis, violetinis vulgaris „žino“, ko nori mergaitė, o violetinis liberalas žino, dėl ko įsižeidė Dargužaitė.

Violetinis vulgaris yra tipinė sąmokslų teorijos daugiatūkstantinė auka. Tą auką Lietuvoje kurį laiką šokdino pabėgusi skruzdžių Motinėlė su savo išsilaksčiusia palyda. Ką toliau veiks violetinės skruzdėlės, netekusios jas apleidusio smegenų centro – nežinia. Bet epidemija sustojo ir ėmė nykti.

Violetinis liberalas, savo ruožtu, yra karingas politinio korektiškumo ideologas su nelabai gausių, bet labai garsiai zvimbiančių sekėjų spiečiu. Beje, „violetinio liberalizmo“ sąvoką sugalvojau ne aš – ją nukalė Audrius Kubilius, taikliai hashtaginęs savo „Facebook“ įrašą.

Nutapyti violetinio liberalo portretą yra daug sunkiau, nei parodyti violetinę skruzdėlę. Nes violetinis liberalizmas Lietuvoje yra įvairialypis, turintis ir bendrų europinių vardiklių, ir lietuviškų ypatumų; nenusakomas vieno sąmokslo idėja, nesusivedantis į vieną mitą ir vieną mito heroję – Motinėlę.

Karingoji liberalų sekta – politinio korektiškumo kryžeiviai – sukerojo Lietuvoje palyginti neseniai, ir pagal savo įtaką net dabar toli gražu neprilygsta motininėms erdvėms Vakaruose. Britų konservatyviosios minties atstovų – Rogerio Scrutono, Digby Andersono, Anthony O'Hare'o – kova prieš politinį korektiškumą, nupasakota Lietuvos viešojoje erdvėje apie 2000 metus, daugelio liko neišgirsta ir nesuprasta, nes pavojus tada dar atrodė nerealus ir tolimas.

Politiniame gyvenime tuo metu žmonės rinkosi tarp patriotinio konservatyvumo ir socialinės gerovės pažadų. Liberalizmas, ką ir kalbėti apie politinį korektiškumą, buvo neįdomus, formalus ir nepopuliarus.

Tam, kad būtų sėkmingas, jis turėjo būti arba konservatyvus, kaip Valdo Adamkaus, arba „socialinis“, kaip „socialliberalais“ pasivadinusios „Naujosios sąjungos“ ir jos lyderio Artūro Paulausko. Net „tikrieji“ liberalai – tuometė Liberalų sąjunga – savo vadu pasirinko visiškai neliberalų politiką Rolandą Paksą. Ir jo dėka sėkmingai sudalyvavo 2000-ųjų rinkimuose.

Tačiau per pastarąjį dešimtmetį politinio korektiškumo apaštalai Lietuvoje daug nuveikė, įtvirtindami savo įtaką ir kanoną viešumoje bei ypač jaunosios kartos galvose. Ko gera, tai iš dalies susiję su įstojimu į Europos Sąjungą.

Staiga priviso naujosios kartos aktyvistų ir aktyvisčių, primenančių anų dienų komjaunuoles. Primenančių ne tik savo propagandine energija, unisex išvaizda ir retorika, bet ir tuo, kad gynė sovietų simbolius, tokius, kaip Žaliojo tilto skulptūros Vilniuje.

Akademinis jaunimas ir prieš „laiko dvasią“ šunuodegiaujantys karjeristai pradėjo mąsliai čigonus pervadinti į romus, negrus – į juodaodžius, o politiniam korektiškumui nepasiduodantį mąstymą pasmerkė kaip vadovavimąsi stereotipais. Neleistinu diskriminavimu pradėtas laikyti net ir pripažinimas skirtumų, kuriuos lemia ne kažkieno „diskriminacinės“ nuostatos, o tiesiog žmogaus prigimtis, elgesys, gyvensena, psichologija ir fiziologija.

Feminizmas pratrūko beprotiškomis idėjomis, pasisemtomis iš beprotiškų disciplinų, tokių, kaip „moterų studijos“. Vyrams liepta atmesti vyriškumo „stereotipą“ ir skubiai rasti savyje kniaukiantį katinėlį. Jaunimui įkalta, kad tamsybėse aplink mus gyvena žmonės-pabaisos, „stigmatizuojantys“ visuomenės mažumas.

Kaip paprastieji violetiniai tiki pedofilų klano sąmokslu, taip ir naujieji violetiniai – politinio korektiškumo propagandos aukos – tiki stereotipais besivadovaujančių konservatorių kariaujamu karu prieš „stigmatizuojamas“ visuomenės grupes.

Ar jums teko matyti jauną, simpatišką ir tikrai neišprotėjusį žmogų, iškiliai bylojantį apie „stigmatizavimo“ baisybes? O ar teko matyti filmą „Kabaretas“ su Liza Minnelli ir Michaelu Yorku apie 1931-ųjų Veimaro Vokietiją?

Tame filme yra epizodas, kai jaunutis rudmarškinis blondinas iš Hitlerjugendo atsistojęs viešoje vietoje užtraukia dainą „Rytojus priklauso man“. Aplinkiniai vienas po kito irgi stojasi, daugelis ima dainuoti drauge. Ir tik vienas visko matęs senukas vokietis su alaus bokalu neatsistoja ir neįsitraukia į šią nacių keliamą bakchanaliją.

Šiandien į savąjį tikėjimą panašiai traukia – ir yra traukiami – mūsiškiai violetinio liberalizmo dainiai. Jokiais būdais nesulyginu violetinio liberalizmo su nacizmu. Bet lyginu savo tiesa įtikėjusius jaunimo giesmininkus filme „Kabaretas“ su politinio korektiškumo kanonu įtikėjusiais jaunuoliais Lietuvoje.

Visuomenėje visaip skatinamas teisuoliškas entuziazmas irgi būdingas tiek ano meto naciams, tiek mūsų dienų politinio korektiškumo inkvizicijai. Bet svarbiausia – liberalizmas tampa violetinis, teisuoliškas ir inkvizitoriškas tada, kai, užuot gynęs žodžio laisvę, ima įvedinėti cenzūrą ir reikalauja bausti už žodžius, kurie kažkam pasirodo įžeidžiantys.

Akivaizdu, kad tokia situacija yra palanki įtakingiems kvailiams, kurie kalba vėjus, bet yra labai susireikšminę ir gali sau leisti be galo bylinėtis su tais, kurie drįsta juos kritikuoti.

Violetinio liberalizmo reiškinys šiandien sukerojo ne tik ir gal net ne tiek dėl karjeristų prisitaikymo prie liberalios laiko dvasios bei jaunųjų idealistų įtikėjimo, kad toje dvasioje glūdi tikroji išmintis ir tiesa, kiek dėl kitų dviejų priežasčių.

Sprendžiant iš to, kas vyksta viešojoje erdvėje, kaip organizuojamas, pvz., kolektyvinis Andriaus Užkalnio pjudymas, į kurį įtraukiamos žiniasklaidos priemonės, interesų grupės, net vaikų psichologai, – kovingasis politinis korektiškumas pamažu virsta politinės kovos ir susidorojimo su oponentais ir konkurentais įrankiu.

Violetiniai liberalai pasižymi nenuoseklumu ir dvigubų standartų taikymu, o tai leidžia manyti, kad jų poziciją lemia ne tiek idėjos, kiek interesai. Patys juk kadaise tyčiojosi ir žvengė iš socialdemokratės Birutės Vėsaitės. Tai daryti buvo galima, tai daryti buvo teisinga.

Bet kai Užkalnis paprasčiausiai nelaiko kurios nors veikėjos protinga ir išmintinga bei nemeluoja šiuo klausimu Lietuvos skaitytojams, tai jau kažkodėl – patyčios, tai jau – šiukštu nevalia. Kodėl? Gal todėl, kad ji jiems yra beveik kaip Neringa Venckienė kitiems violetiniams?

Vaikų psichologų įsitraukimas į sankcijų Užkalniui „failą“ po kurios nors veikėjos viešų pasidarkymų ir pavirkavimų apskritai yra absurdo viršūnė. Kiek Mildutei metukų? Gal ketveri? Kuo čia dėti vaikai ir jų psichologai? Kuo čia dėta „patyčių“ sąvoka? Nejau suaugusiųjų pasauliui pradėsime taikyti darželinukų standartus?

Labai taikliai apie visą šį violetinio liberalizmo absurdo teatrą parašė Romas Sadauskas-Kvietkevičius. „Tarptautinėje Užkalnio smerkimo savaitėje“, jo žodžiais, „spėjo sudalyvauti visi nematantieji arba nenorintieji matyti skirtumo tarp pradinukų patyčių iš nesugebančio apsiginti klasės tylenio ir kritiškos nuomonės apie viešų asmenų veiklą žiniasklaidoje“.

Pridurčiau, kad labai nustebino psichologo Roberto Povilaičio įrašas socialiniame tinkle „Facebook“, skelbiantis: „Neįmanoma išauklėti vaikų nesityčioti, jei mes patys tyčiojamės. Neįmanoma įtikinti vaikų, kad nebūtų neutraliais patyčių stebėtojais, jei patys tokiais esame“, – rašo Povilaitis.

Vadinasi, turime drausti suaugusiesiems elgtis taip, kaip draudžiame elgtis savo vaikams? Juk būtent tokia šiuo atveju yra Povilaičio logika. Esą vaikai ką mato, tą ir daro, tad nedarykime to, ką jie gali pamatyti ir kas jiems neleistina.

Tačiau suaugusieji juk mylisi, pykstasi, padaugina alkoholio, eina į striptizo klubus. Jiems minčių kyla įvairių. Jie vairuoja transporto priemones, nemyli savo artimo ir stumdo jį dėl vietos po saule. Po galais, jie net balsuoja už kandidatą į prezidentus Bronių Ropę! Visa tai vaikai gali sužinoti, išgirsti ir pamatyti.

Koks moralinio cenzoriaus minčių vingis paskatino Povilaitį vaikų standartus pritaikyti suaugusiesiems? Ir kodėl tiek triukšmo dėl nieko, tiksliau – dėl tos vienos vienintelės veikėjos?

Jeigu tikrai „neįmanoma išauklėti vaikų nesityčioti, jei mes patys tyčiojamės“, kaip sako Povilaitis, tai ką – vadinasi, neįmanoma išauklėti vaikų nesimylėti, negerti viskio ir nekariauti, jei mes patys geriame viskį, mylimės ir kariaujame? Žodžiu, gerbiamo psichologo argumentacija nemenkai šlubuoja.

Kita priežastis, leidžianti kalbėti apie violetinį liberalizmą ar net violetinio liberalizmo revoliuciją Lietuvoje yra ta, kad į savo ginamų – „stigmatizuojamų“ – mažumų sąrašą violetiniai liberalai, kitaip nei būdinga liberalizmo minties tradicijai, įtraukė vieną gausiausių ir aktyviausių: kvailius. Taip pat – verksnius ir skystablauzdžius skundikus, bet šie tipažai dažnai būna „du viename“.

Šiai grupei violetinis liberalizmas tampa geriausiai jos interesams atstovaujančia politine jėga. Nes tik riboto intelekto nebrandi asmenybė, seniai sulaukusi pilnametystės, bet viešai nusišnekanti, gali po to aimanuoti ir skųstis, kad į ją viešai rodoma pirštu ir reikalauti bausti rodantįjį už „patyčias“. Arba tikėtis, kad naujos kartos violetiniai žurnalistai, nutaisę susirūpinusio kirstuko išraišką ant savo gležnų petukų, puls ginti to paties psichologinio sukirpimo brolius ir seses.

Komentaras publikuotas portale DELFI.lt.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...