captcha

Jūsų klausimas priimtas

Libertas Klimka. Kai pirmasis griaustinis sugrumena

Mūsų krašte įprasta atsitiktinai susitikus kokį pažįstamą pokalbį pradėti ar užbaigti orų aptarimu. Ar jau tas pavasaris galutinai įveikė įkyrėjusios žiemos kliautis? Lietuvos kaime atsakytų labai konkrečiai: atšils, kai nugrumens pirmoji perkūnija!
ANADOLU AJANSI/Scanpix nuotr.
ANADOLU AJANSI/Scanpix nuotr.

Mūsų krašte įprasta atsitiktinai susitikus kokį pažįstamą pokalbį pradėti ar užbaigti orų aptarimu. Ar jau tas pavasaris galutinai įveikė įkyrėjusios žiemos kliautis? Lietuvos kaime atsakytų labai konkrečiai: atšils, kai nugrumens pirmoji perkūnija!

Kitados tai laikyta svarbiu gamtos prabudimo ženklu. Pagal jį žmonės daug ką stengdavosi atspėti, o suskubus su pavasario žingsniais – ir ūkininkavimo naudos pelnyti. Kita vertus, liaudiškuose papročiuose tebėra dar labai ryški mitologinė potekstė, senosios baltų religijos paveldas. Manyta, kad pirmoji perkūnija sujudina, supurto žemę. Tada galima pradėti žemę dirbti, dirvą purenti ir sėti – jau viskas augs. Aukštaičiai taip sakydavo: „Griaustinis nušviečia visus laukus, lyg numazgot numazgoja, viskas tuojau atgyja“.

Kaime žmonės manydavo, kad po pirmosios perkūnijos visai nebepavojinga sveikatai atsisėsti ant žemės ar akmens, eiti basomis. Nugrumenus tučtuojau iš tvarto būdavo išgenami gyvuliai. Nors trumpam, čia pat į diendaržį. Karvėms prie ragų prikabindavo po mazgelį su įrištomis šventintomis žolelėmis, tuomet jos per ganiavą išliks sveikos, žaibas nenutrenks pievoj.

Pirmasis perkūnas „atitrenkia“ ir medžių žievę, tada laikas karnas plėšti įvairiems dirbiniams – krepšiams, dėklams, vyžoms. Piemenėliai iš atkutusios žilvičio žievės darydavosi lumzdelius, dūdeles – kaip čia nepritarsi džiaugsmingam paukščių klegesiui! Po šios perkūnijos lauke galima laužą susikurti: prieš perkūniją drausta, kad vasarą žaibas trobų neuždegtų. Ir pavasariniai grybai – briedukai bei bobausiai – pradeda dygti. Net patarlė sako: „Grybai auga kaip po griausmo“.

Dar vaikams smagu, kad netrukus ir maudytis bus galima. Mat perkūnas išvarąs velnius iš balų, kitų vandens telkinių. Todėl griaudžiant kluonus reikia uždaryti, dūmtraukį užkišti, šunį kieman išleisti, kad velnias neįsmuktų kur trobesiuosna…

Nuaidėjus pirmojo perkūno trenksmui tuoj būdavo griebiamasi maginių veiksmų, kad sveikatos vasaros darbuose nepristigtų. Kas pasivolios ant „užgriaustos“ žemės, tam neskaudės pečių. Atsiguls kryžiumi – vasarą žaibo nebijos. Moterys tikėdavo, kad taip padarius sodintos ropės gerai augs, o linai bus kaip „rąstu paristi“. Jei kam dažnai galvą skauda, reikia iškart po perkūnijos paimti akmenuką nuo žemės, patrinti juo smilkinius ir vėl į tą pačią vietą padėti. Žemaičiuose tikėta, kad tada per visus metus nebeskaudės. O suvalkiečiai žino, kad pasitrynus nugara į staktą, dieglys neįsismelkia per didžiuosius vasaros darbus.

Bandininkai – taip kaime vadindavo jaunus vyrus, turinčius savo atskirus pasėlius, – pervirsdavo „žagre“. Tai reiškia per galvą persiversti, kad javai kuo geriau derėtų. Tikriausiai taip kitados būdavo pažymimas naujas gamtos raidos tarpsnis, jos įžengimas vasaron. Ir tegu negrįžta šalnos!

Merginos įsidėmėdavo, kurią savaitės dieną nugriaudėjo pirmą sykį. Tą dieną tikrai tikėjo piršlius atvažiuosiant. Ir sėdavo darželyje rūtas – augs vešlios bei garbanotos.

Labai svarbu, iš kurios pusės perkūnas „pareina“ ar „parvažiuoja dangaus ratais“. Jei griaustinis sudunda iš Vakarų, tikimasi lietingos vasaros, iš Rytų – saulėtos, bet žvarbokos, jei Pietų pusėje, arba, kaip žemaičiai pasakytų, „nuo Prūsų“ ar „pusiaudienio“, – šiltos, malonios, dosnios.

Tikėta, kad pirmą griaustinį išgirdus lauke ar kaimo ūlyčioj, reikia laukti gerų metų. Ir dar svarbu, ar pirmoje dienos pusėje, ar po pietų griaudžia: kuo vėliau, tuo vasara bus sausringesnė. Geriau, jei pirmąkart nugriaudžia, kaip sakoma, „ant išsprogusių medžių“. Itin geras ženklas – griaustinis per Jurgines. Ir apskritai griausmingi metai esą derlingi.

Matas Pretorijus, XVIII a. pradžios rašytojas, pažymėjo tokį Prūsijoje paplitusį tikėjimą: jeigu dienos metu griaudžiant gimsta vaikas, jam likimo skirta tapti didžiu ponu. Beje, vienas iš kunigaikščių Radvilų, garsus valdovo Stepono Batoro karvedys Kristupas Mikalojus Radvila, buvo pramintas Perkūnu.

Pirmoji perkūnija galinti ir eibių pridaryti. Pavyzdžiui, žąsims perint, ji kiaušinius „užtrenkia“, žąsyčiai neišsirita, kiaušiniai lieka „paperais“. Tokie dar vadinami vanckariais. Betgi yra būdas kaip apsaugoti lizdą: tereikia iš anksto po juo pakišti kokį seną gelžgalį. Arba po perkūnijos kiekvieną kiaušinį apsukti į kitą pusę, tada perinami paukščiukai „neužmirs“.

O kad namų perkūnas neįtrenktų, užėjus juodam audros debesiui žibindavo graudulinę žvakę ir statydavo ant palangės, trobos vidų pasmilkydavo šventintomis žolelėmis, į ugniakurą įmesdavo šventos Agotos duonos kriaukšlelį. Žiūrėta, kad žirklės ar kitas metalinis įnagis neliktų padėtas ant palangės. Dzūkuose būta papročio apibėgti aplink trobą su varpeliu, pašventintu per Šv. Pranciškaus atlaidus. Gaisrą, kilusį nuo žaibo, gesindavo tik rūgusiu pienu. Beje, tikėta, kad nuo perkūnijos sugyžta ganykloje paliktų karvių pienas.

Kai ką reikėjo padaryti iki pirmajai perkūnijai užgriaudėjus. Pavyzdžiui, pasikasti krienų, nes vėliau visas jų kartumas išeinąs į žemę. Kas bijo žaibo, turi jų daugiau valgyti. Kai kurios vaistažolės taip pat renkamos tik iki pirmojo griaustinio. Miške reikėjo pasigauti marguolę angį vaistams. Gyvatės antpilu gydydavo gerklės ligas; duodavo jos ir arkliams, kiaulėms.

Ką mano mokslininkai etnologai apie tokius įvairius tikėjimus pirmosios perkūnijos galia? Baltų senojoje mitologijoje dangiškasis karių globėjas – dievas Perkūnas; o žemdirbių ir gyvulių augintojų – požemio valdovas Velinas. Pavasarį Perkūnas žaibais ir trenksmais priverčiąs Veliną iš požemio išlaisvinti augmeniją. O rudenį, kai Perkūno galios nusilpsta, Velinas gruodu vėl surakinąs žemę ir sunaikinąs žalumą. Taip mitologiškai kitados būdavo aiškinama, kaip vasarą keičia žiema ir sukasi amžinasis gamtos ratas.

Komentaras skambėjo per LRT Radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...