captcha

Jūsų klausimas priimtas

D. Byrne`as: technologijos – gerai, bet žmonių bendravimo tuoj neliks

Technologijų plėtra ir inovacijos per pastarąjį dešimtmetį ar panašiai prasiskverbė į kone visas įmanomas sritis. Einama link tokio pasaulio, kuriame žmogiškojo bendravimo būtų kuo mažiau. Ir ši tendencija – ne atsitiktinumas, tai – ypatybė, mano garsus škotų kilmės amerikietis muzikantas Davidas Byrne`as. Jo straipsnis spausdinamas portale technologyreview.com. 
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

D. Byrne`as teigia neturintis galvoje, kad šios į vartotojus orientuotos technologijos kuriamos pirmiausia tam, kad eliminuotų būtinybę žmonėms išlaikyti ryšį vieniems su kitais, tačiau rezultatas daugeliu atveju būtent toks, rašo jis. 

Dažnas inžinierius, ko gero, pasakytų, kad žmonių tarpusavio bendravimas – reikalas sudėtingas, neveiksmingas, triukšmingas ir lėtas. Neretai trikdžių pašalinimas iš dalies reiškia žmogiškojo aspekto pašalinimą. Tai nereiškia, kad mėginimas priversti pasaulį sutikti su tokiu požiūriu savaime yra blogis, tačiau tai reiškia, kad jei kas nors turėtų tiek pat galios paveikti pasaulį, kiek technologijų sektorius turi galios paveikti tuos, kuriems toks požiūris svetimas, iškiltų keisto disbalanso rizika.

Technologijų pasaulyje dominuoja vyrai – sunku būtų paneigti. Kas išeis testosteroną sudėjus su polėkiu žūtbūt pasiekti, kad sąveikos tarp žmonių liktų kuo mažiau (na, tik tam, kas viskas būtų „paprasčiau ir veiksmingiau“), D. Byrne`as siūlo pagalvoti patiems. Tokia tad ateitis mūsų laukia, mano jis.

Įrodymai

Štai keli pavyzdžiai, įrodantys, kad žmonių tarpusavio bendravimas nėra tas dalykas, be kurio neįmanoma apsieiti.

Prekyba internetu ir prekių pristatymas į namus. Prekyba internetu – tikrai labai patogus dalykas. „Amazon“, „FreshDirect“, „Instacart“ ir t. t. padeda išvengti akistatos su žmonėmis ne tik kur nors knygynuose ar šiaip parduotuvėse prie kasų; apsiperkant internetu, visa prekybos operacija apsieina be žmogiškojo įsikišimo, net papildomų pirkinių rekomendacijų galima gauti elektroniniu pavidalu (dažniausiai ne už dyką).

Skaitmeninės muzikos platformos. Atsisiunti arba įsijungi ir klausaisi iškart. Klaidžioti tarp lentynų nereikia, nes jų nėra, taigi nereikia ir bendrauti su pasipūtusiu visažiniu padėjėju-konsultantu. Lygis, sakytumėt? Algoritmai jums ir pasiūlymų sugeneruos, taigi net su draugais nebereiks diskutuoti apie muziką, kad sužinotumėt, kas jiems patinka. Paslaugos teikėjas žino, kas jiems patinka – tai galite sužinoti ir jūs, su jais net nesikalbėdami. Ar muzikos – kaip socialinio lipalo ir lubrikanto – funkcija taip pat eliminuojama?

Reuters/Scanpix nuotr.

Pavežėjimo paslaugų programėlės. Minimalus pabendravimas čia įmanomas, bet jei esate nenusiteikęs vairuotojui sakyti adreso ar norimo maršruto ir apskritai nenorite atverti burnos, tai ir nereikia.

Savitarnos kasos. Kasininkai mokomi padėti klientams patiems apsitarnauti savitarnos kasose, kurios netrukus pakeis jų darbo vietas. Taigi klientai iš principo mokomi atlikti kasininkų darbą. Savitarnos kasos laukia klientų ne tik parduotuvėse: „Eatsa“ – nauja kadaise pasaulyje išpopuliarėjusio savitarnos restorano „Automat“, kuriame neegzistavo anei vieno padavėjo, versija.

„Eatsa“, AFP/Scanpix nuotr.

Parduotuves (net maisto!) su savitarnos kasomis planuoja įrengti ir „Amazon“. Jos vadinsis „Amazon Go“. Viena šiuo metu jau išbandoma. Sumanymo esmė – jūs tiesiog prisirinksite prekių ir išeisite. Nei eilių, nei kasų – jokio kontakto su žmonėmis. Jutikliai atpažins, ką jūs paimsite nuo lentynų, o pinigai bus automatiškai nurašyti nuo jūsų sąskaitos.

Dirbtinis intelektas. Sprendimus dirbtinis intelektas dažnai priima geriau negu žmogiškasis protas. Pavyzdžiui, įvertinęs eismo srautus ir atstumą, jis jums tuojau pat parinks greičiausią maršrutą. O mes, žmonės, juk dažniausiai rinktumėmės tą maršrutą, kuriuo važiuoti įpratę. Dirbtiniam intelektui jau atviros ir kai kurios netikėtos sritys: pavyzdžiui, melanomas jis geba atpažinti geriau negu daugelis gydytojų.

Darbuotojai-robotai. Vis dažniau žmonių darbo vietas užima robotai. Tai reiškia, kad žmogiškųjų rūpesčių lieka vis mažiau – robotai nei skundžiasi dėl viršvalandžių, nei serga, o darbdaviui nebereikia sukti galvos dėl įvairių kompensacijų, sveikatos ar socialinio draudimo ir panašių dalykų.

Asmeniniai asistentai. Tobulėjant balso atpažinimo technologijoms, darosi paprasčiau nurodymus atlikti įvairias užduotis duoti ne žmogui, o mašinai. Tam yra, pavyzdžiui, „Google Home“ ar „Amazon Echo“.

Didieji duomenys. Atsiradus galimybei apdoroti didžiulius kiekius duomenų, pradėjo aiškėti tam tikri mūsų elgesio modeliai, apie kuriuos anksčiau nežinota. Mes tikime duomenų objektyvumu, taigi jais pasitikime. Netrukus, ko gero, pradėsime pasitikėti ir tuo, kas mums bus sudėliota iš „pervirškintų“ duomenų. Tuo pasikliausime gal net labiau negu savimi ir savo žmogiškaisiais kolegomis ar draugais.

Video žaidimai (ir virtualioji realybė). Taip, kai kurie internetiniai žaidimai yra interaktyvūs. Tačiau dauguma jų žaidžiami vienumoje, tarp keturių sienų. Interaktyvumas, deja, tik virtualus.

Reuters/Scanpix nuotr.

Nuotolinis mokymasis. Tai toks mokymasis, kuriame mokytojas tiesiogiai nedalyvauja.

Socialiniai tinklai. Čia reikėtų kalbėti apie socialinę sąveiką, tik kad ji nelabai socialinė, rašo D. Byrne`as. Nors „Facebook“ ir kiti socialiniai tinklai dažnai postringauja apie savo siūlomą galimybę bendrauti, net ir aplinką kurdami atitinkamą, tai viso labo bendravimo imitavimas, įsitikinęs jis.

AFP/Scanpix nuotr.

Kuo tai gresia?

Mums, kaip visuomenei, ryšių ir sąveikos su žmonėmis praradimas gali sukelti netoleranciją, pavydą ir antagonizmą, toliau dėsto autorius. Kaip neseniai aiškinta, socialiniai tinklai, sukeldami vadinamąjį aido efektą ir sudarydami mums sąlygas apsigyventi savo kognityviniuose burbuluose, iš tiesų tik didina susiskaidymą. Esame maitinami tuo, ką jau mėgstame, arba tuo, ką mėgsta į mus panašūs mūsų draugai.

Socialiniai tinklai žmogų gali daryti nelaimingą. Dviejų socialinių mokslų specialistų – Holly Shakyos ir Nicholaso ­Christakio – anksčiau šiais metais atlikto tyrimo duomenimis, kuo daugiau žmonės naudojasi „Facebook“, tuo mažiau jie džiaugiasi gyvenimu. Nors teigiama, kad socialiniai tinklai mus jungia, tenka pripažinti ir jų šalutinį poveikį – jie mus išskiria ir priverčia liūdėti.

D. Byrne`as sako nenorintis teigti, kad daugelis šių technologijų, programėlių ir kitų priemonių nėra patogios, protingos ir veiksmingos. Jis neslepia, kad ir pats daugeliu jų naudojasi. Tačiau iš esmės, jo įsitikinimu, šios priemonės mus veda priešinga kryptimi, negu mes, žmonės, turėtume eiti.

Esame socialinės būtybės ir mūsų gebėjimas bendradarbiauti yra vienas svarbiausių mūsų sėkmės veiksnių. Teksto autoriaus nuomone, visos minėtos priemonės mūsų socialinę sąveiką ir ryšius, t. y. tai, kas leidžia mums būti tuo, kuo esame, turėtų pagerinti, o ne išstumti.

D. Byrne`as, Reuters/Scanpix nuotr.

Kas mes tokie?

Pietų Kalifornijos universiteto neuromokslininkas Antonio Damasio yra rašęs apie pacientą, pavadintą Elliottu. Dėl kaktos skilties pažeidimo Eliottas pasidarė bejausmis. Visais kitais požiūriais jis buvo kaip ir dauguma – protingas ir sveikas, tačiau emociškai – tarsi ponas Spockas iš „Žvaigždžių kelio“ („Star Trek“). Elliotas negalėjo priimti sprendimų. Jis abejodavo dėl kiekvienos detalės. A. Damasio galų gale priėjo prie išvados, kad nors mes galvojame, jog sprendimų priėmimas – racionalus mechaninis procesas, gebėjimą priimti sprendimus vis dėlto nulemia mūsų emocijos.

Kadangi mes, žmonės, esame daugiau ar mažiau nenuspėjami, turime galimybę džiaugtis staigmenomis, laimingais atsitiktinumais, netikėtais ryšiais ir intuicija, rašo D. Byrne`as. Mes – socialinė rūšis. Mes džiaugiamės, galėdami savo atradimais pasidalyti su kitais ir kartu pasiekti tai, ko nepasiektume vieni. 

Savo knygoje „Sapiens“ Yuvalis Harari tvirtina, kad būtent tai nulėmė mums šitokią sėkmę. Jis taip pat teigia, kad bendradarbiauti žmonėms dažnai padėdavo gebėjimas įtikėti tokiais pramanais kaip tautos, pinigai, religijos ir teisminės institucijos.

Atsitiktinumai ir įvairūs spontaniški poelgiai yra tai, kas mūsų gyvenimą daro įdomų. Mes egzistuojame ne kaip izoliuoti individai, pabrėžia D. Byrne`as. Mes, kaip individai, gyvename tinkluose. Mes – tai ryšiai. Tik taip mes galime džiaugtis gyvenimu ir būti laimingi.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Mokslas ir IT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...