captcha

Jūsų klausimas priimtas

Plokščios Žemės teorija: kas būtų, jeigu ji būtų teisinga?

Žemė, kaip visos kitos planetos, yra apvali. Jau pripratome prie gražių planetos vaizdų, padarytų iš kosmoso, skrendančio lėktuvo arba meteorologinio oro baliono. Atrodytų, apvali planetos forma turėtų būt neginčijamas faktas.
Sipa USA/Scanpix nuotr.
Sipa USA/Scanpix nuotr.

Žemė, kaip visos kitos planetos, yra apvali. Jau pripratome prie gražių planetos vaizdų, padarytų iš kosmoso, skrendančio lėktuvo arba meteorologinio oro baliono. Atrodytų, apvali planetos forma turėtų būt neginčijamas faktas.

Bet egzistuoja žmonės, kurie tebemano, kad mes visi gyvename… plokščioje Žemėje! Šie žmonės yra net susibūrę į Plokščios Žemės draugiją, jos nariai kaltina visas pasaulio valstybės sąmokslu bei masiniu melu.

Šios draugijos šaknys – XIX a. viduryje, kai anglų išradėjas Samuelis Rowbothamas nutarė išmatuoti planetos paviršiaus kreivumą. Matavimus jis atliko Seno Bedfordo upėje, kur jis 20 cm aukštyje pastatė teleskopą, pro kurį stebėjo nuo jo tolstančią valtį su joje esančiu skaičiais sužymėtu stiebu.

Anot jo stebėjimų, net po 10 kilometrų jis dar galėjo matyti valties stiebą. Esą jei planeta būtų apvali, valtis tokiu metu turėjo atsidurti 3,4 metrais žemiau horizonto, todėl stiebo, kurio aukštis buvo apie 1,5 metrus, turėtų nesimatyti. S. Rowbothamas nusprendė, kad jo matavimas paneigia Žemės sferiškumą, todėl 1849 metais parašė 16 puslapių pamfletą, pavadintą „Zetetic Astronomy“, kurį vėliau praplėtė iki knygos „Earth Not a Globe“, kuri išėjo 1865 metais.

Atmosferinė refrakcija iškraipo šviesos spindulių kelią.

Iki 1870 metų visi, kurie bandė pakartoti eksperimentą, teigdavo tą patį – mūsų planeta yra plokščios formos.

Tačiau viskas pasikeitė, kai britų natūralistas Alfredas Russelas Wallace`as pakartojo eksperimentą, tačiau patalpino teleskopą 4 metrų aukštyje virš upės paviršiaus. Šio eksperimento rezultatai paneigė plokščios Žemės hipotezę, kadangi valtis pradingo už horizonto linijos.

Kyla klausimas, kodėl taip atsitiko? Matote, arti planetos paviršiaus oro temperatūra nėra tolygi. Vietomis oras šaltesnis, vietomis – karštesnis. Ten, kur karštesnis, oras retesnis ir jo lūžio rodiklis yra mažesnis. Ten, kur oras šaltesnis, oro lūžio rodiklis didesnis. Dėl šių netolygumų, šviesa sklinda netiesiai. Šviesos sklidimo trajektorija išsikraipo – vyksta atmosferinė refrakcija.

Valties Fata Morgana.

Dėl atmosferinės refrakcijos objektai mums yra matomi arba aukščiau, negu jie yra, arba žemiau. Kuomet daiktus matome aukštesnėje padėtyje, šis efektas yra vadinamas Fata Morgana. Būtent dėl Fata Morganos efekto S. Rowbothamas nesugebėjo išmatuoti planetos sferiškumo.

Tačiau istorija jau įsisuko. Plokščios Žemės draugija buvo įsteigta, o jos siekėjų skaičius vis augo. Tarp žmonių, patikėjusių plokščios Žemės idėja, buvo ir gana įtakingų ir turtingų asmenų – lordų, baronų, verslininkų. Plokščios Žemės draugija gana neblogai gyvavo visą XIX a., tik 1980 metais draugijos veikla sustojo ir merdėjo iki 2004 metų, kuomet buvo bandoma atnaujinti draugijos veiklą.

Anot šios draugijos narių, gyvename ant disko paviršiaus. Disko kraštus riboja 45 metrų aukščio ledo siena. Saulės ir Mėnulio dydis yra 52 kilometrai, jie sukasi ratu 4800 kilometrų aukštyje, o žvaigždės užima sferinį paviršių, kuris sukasi aplink mus 5000 kilometrų aukštyje. Gravitacija tėra tik iliuzija, mūsų planetos diskas juda erdvėje greitėdamas su 9,8 metrų į kvadratinę sekundę pagreičiu.

Mūsų planetos nuotraukos, kurios buvo padarytos iš kosmoso, anot draugijos, yra suklastotos. GPS įrenginiai neveikia, jie yra užprogramuoti melui. Kokie šios masinės apgaulės motyvai? Esą apgavystė vyksta dėl finansinės naudos: lengviau suklastoti skrydį į Mėnulį kino studijoje ir pasiimti mokesčių mokėtojų pinigus sau. Geriausias vykstančio sąmokslo įrodymas yra… Jungtinių Tautų simbolis!

Pabandykime pažvelgt į šią teoriją fiziko akimis. Gravitacijos aš neneigsiu, todėl mano plokščios Žemės variante ji egzistuos. Taigi koks būtų gyvenimas tokioje plokščioje Žemėje? Sumodeliavau pasinaudojęs visuotinės traukos dėsniu tokio plokščio disko paviršiuje.

Pačiame Žemės centre gyvenimas gal ir būtų neblogas. Gravitacija – vienas g, jos kryptis – žemyn. Tačiau reikalai taptų prasti, kuomet žmogus toltų nuo Žemės centro. Atsirastų traukos jėgos dedamoji, nukreipta ne žemyn, o centro link. Kitaip tariant, kuo toliau einate nuo plokščios Žemės centro, tuo labiau jus traukia atgal. Tad eidami, turėtumėte pasilenkti į priekį – panašiai, kaip darote bėgdami ratu tam, kad kompensuotumėte išcentrinę jėga. Jei žmogus norėtų pastatyti namą šiek tiek toliau nuo disko centro, tektų statyti nuožulnią plokštumą, kurios kampas su horizontu būtų tuo didesnis, kuo toliau nuo centro esate.

Rezultatus pavaizdavau prikabintame grafike. Visų pirma, traukos dedamoji, nukreipta žemyn, pagal parabolės dėsnį mažėja nuo vieno g iki pusės g, tačiau traukos dedamoji, lygiagreti paviršiui, tiesiškai auga nuo nulio centre iki 0,65 g! Bendra trauka disko kraštuose bus 0,82 g. Ką tai reiškia?

Nubrėžiau ir žalią kreivę, kurioje paskaičiuotas kampas nuo horizonto, kuriuo trauks gyventoją Žemė. Iki pusės disko diametro, kampas auga beveik tiesiškai. Kitaip tariant, ties ekvatoriumi statant namą tektų jį statyt ant 18 laipsnių nuožulnios plokštumos, kas yra, iš principo, pusė velnio. Tačiau kažkur Antarktidoje stabilumas įmanomas tik ant plokštumų, sudarančių beveik 55 laipsnių kampą su disko paviršiumi! Jei kalbėti apie vandenynus, vanduo turėtų susirinkt disko centre, nekalbu apie atmosferos slėgį.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Mokslas ir IT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close