captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kaip formuojasi valstybės: karai ir gyventojų perkėlimai

Didžiausia pasaulyje pabėgėlių stovykla yra Jordanijoje. Pabėgėliai šioje šalyje sudaro net 60 proc. šalies gyventojų. Šiuo metu Turkijoje – 1.7 mln. pabėgėlių iš Sirijos, o Pakistane – 1.6 mln. afganistaniečių. Tai rodo, kad per tūkstančius metų pasaulyje mažai kas pasikeitė.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Didžiausia pasaulyje pabėgėlių stovykla yra Jordanijoje. Pabėgėliai šioje šalyje sudaro net 60 proc. šalies gyventojų. Šiuo metu Turkijoje – 1.7 mln. pabėgėlių iš Sirijos, o Pakistane – 1.6 mln. afganistaniečių. Tai rodo, kad per tūkstančius metų pasaulyje mažai kas pasikeitė.

Vienas baisiausių nusikaltimų – masiniai žmonių naikinimai. Ne tik svetimų, bet ir savos tautos, ką darė raudonieji khmerai arba sovietai.

Tai susiję ir su kita priemone – didelių gyventojų grupių ar net visų tautų iškeldinimu, trėmimu. Lietuva tą žino itin gerai. Natūralu, kad mokslininkai mėgina suprasti šių procesų priežastis, kaip tai keičia visuomenes ir, kas ypač svarbu, rasti būdų palengvinti labiausiai pažeidžiamų žmonių grupių dalią. Pirmasis pabėgėlių studijų centras įkurtas 1982 metais Oksforde.

„Čia modernusis istorikas įgyja pranašumą. Jis gali pažvelgti ne tik į išvarymo procesą ir valstybės sprendimus, kurie vedė prie to proceso, bet taip pat ir į tų žmonių jausenas, jų emocinius išgyvenimus. Jų tremties patirtis“, – LRT Televizijos laidai „Mokslo ekspresas“ teigia VU istorikas dr. Tomas Balkelis.

Sovietų Sąjunga garsėjo žiaurumu

Karas nėra vienintelė priežastis, verčianti žmones persikelti. Dažnai ypač XX amžiuje žmonės buvo kilnojami iš vienos vietos į kitą, valstybėms sudarant tam tikrus politinius susitarimus. Tautų lygos 1922 metais patvirtinta Balfouro deklaracija paskatino masinę Europos žydų migraciją į Palestiną tarpukariu. Taip gimė Izraelis, kurį 1948 metais pripažino didžiosios pasaulio valstybės.

„Vienas iš pirmųjų klasikinių masinių gyventojų perkėlimų, mainų tarp dviejų valstybių pavyzdžių yra 1923 metais įvykę gyventojų mainai tarp Turkijos ir Graikijos. Iš vienos valstybės į kitą buvo perkelta keli milijonai žmonių. Turkijoje įsikūrusi graikų diaspora buvo perkelta į Graikiją, o Graikiją turėjo palikti beveik milijonas turkų“, – sako T. Balkelis.

Panašūs dalykai vyko ir Lietuvos regione. Po Antrojo pasaulinio karo tarp Tarybų Lietuvos ir Sovietų Lenkijos buvo sudaryta gyventojų evakuacijos sutartis. Dėl jos iš Lietuvos išvyko apie 170 tūkst. Vilniaus krašto gyventojų lenkų, tarp kurių buvo 80 tūkst. vilniečių. Iš Lenkijos į Lietuvą atkelta keli tūkstančiai lietuvių.

„Tai buvo daroma Stalino įsakymu, siekiant etniškai homogenizuoti paribio valstybes: Lietuvą, Lenkiją, Baltarusiją, Ukrainą. Panašios sutartys tarp Lenkijos ir kitų valstybių taip pat buvo sudarytos. Ir iš Ukrainos masiškai buvo iškeldinami lenkai, taip pat iš Baltarusijos. Tai yra etninio valymo proceso pavyzdys“, – aiškina T. Balkelis.

Tokių pavyzdžių visoje Sovietų Sąjungoje buvo kur kas daugiau. Iš Ukrainos į Lenkiją turėjo pasitraukti apie 750 tūkst. lenkų, o iš Baltarusijos į Lenkiją – apie 200 tūkst. lenkų. 1944 metais, keršydamas už kolaboravimą su naciais, Stalinas į Uzbekiją iškėlė visus Krymo totorius – apie ketvirtį milijono. Iš jų 100 tūkst. mirė nuo bado ar ligų. Sovietinės deportacijos palietė ir kitas tautas: lietuvius, latvius, estus, lenkus, Pavolgio vokiečius, kalmykus, ingušus ir t.t.

Deportacijos keitė daugelio šių tautų demografinį veidą, prisidėjo prie jų politinės mobilizacijos Šaltojo karo pabaigoje. Kadangi dabartinė Rusija atsisako prisiimti atsakomybę už šiuos nusikaltimus, deportacijų sukeltos politinės įtampos tebelieka.

Siekis – ištirti poveikį tautos kūrimo procesams

Tarp Pirmojo pasaulinio karo ir stalinistinio režimo žlugimo Lietuva neteko maždaug trečdalio gyventojų. Abu pasauliniai karai sukūrė milžinišką prievartos bangą. Genocidas, deportacijos, priverstinės evakuacijos, repatriacijos, valstybės sienų kaita, gyventojų išvarymai ir kolektyvizacija buvo vieni iš svarbiausių veiksnių, kūrusių šiuolaikinę Lietuvos visuomenę.

Šiuos procesus, jų griaunamąjį, o taip pat ir kuriamąjį poveikį tiria VU istorikai, vykdydami tarptautinį projektą „Priverstinės gyventojų dislokacijos XX amžiaus Lietuvoje“.

„Mus domina kaip priverstiniai gyventojų iškeldinimai, kurie įvyko Lietuvoje nuo pirmojo pasaulinio karo iki vėlyvojo sovietmečio transformavo visuomenę, pakeitė jos socialinį, demografinį, kultūrinį veidą. Pagrindinis tikslas – ištirti gyventojų masių, kurios judėjo šiuo laikotarpiu, poveikį jų tapatybėms, valstybės ir tautos kūrimo procesams“, – tvirtina T. Balkelis.

XX-tą amžių istorikai laiko pačiu brutaliausiu. Du pasauliniai karai sukėlė milžinišką gyventojų judėjimą visame pasaulyje. Būtent tuo metu, XIX amžiuje susiformuoja modernioji nacionalinė valstybė, taikanti intensyvius gyventojų kontrolės, ideologinio indoktrinavimo metodus.

Pagrindinis tikslas – tautiškai išgryninti jos gyventojus. Kadangi Europos imperijos buvo organizuotos teritoriniu ir dinastiniu principu, šie pokyčiai sukėlė daugybę politinių konfliktų ir paskatino imperijų griūtį. Pavyzdžiui, radikalaus nacionalizmo ir rasinės utopijos įkvėpta Hitlerio Vokietija sukėlė Antrąjį pasaulinį karą.

„Karo metais tos praktikos įgyja ypač radikalias formas. Tų karų pasėkoje ir valstybės dalyvavimo tuose karuose pasėkoje atsiranda naujos visuomenės, naujos tapatybės, kurias taip pat formuoja masiniai gyventojų perkėlimai, išvarymai. Evakuacijos, repatriacijos. Yra daug terminų, naudojamų aprašyti šiems procesams“, – aiškina T. Balkelis.

Pabėgėlių studijos – tarpdisciplininė tyrimų sritis, kur kartu dirba istorikai, kultūrologai, socialiniai antropologai. Visus juos domina masinis Europos gyventojų perkėlimas ir tai, kaip jis pakeitė moderniąją visuomenę nuo 1914 metų iki stalinizmo eros pabaigos Europoje bei Lietuvoje.

„Jeigu kalbame vien apie rytų Europą, per visą XX amžių apie 80 mln. žmonių turėjo palikti savo namus. Lietuva patenka į šį bendrą procesą. Lietuva buvo dvigubos okupacijos zona II pasaulinio karo metais. Bet šiuos procesus galima lengvai susieti su tais pačiais procesais, kurie vyko kitose Baltijos šalyse, Lenkijoje, Ukrainoje, Balkanuose“, – sako T. Balkelis.

Priverstinis perkėlimas gali suvienyti?

Priverstiniai gyventojų judėjimai vyko per visą žmonijos istoriją. Vienas pirmųjų – žydų išėjimas iš Egipto, aprašytas Biblijoje. Nors archeologiniai duomenys jo nepatvirtina, tačiau ši istorija itin svarbi ideologiškai, nes tai suformavo žydų įsitikinimą, kad jiems pats Dievas nurodė tikslą. Tai vienas pirmųjų pavyzdžių, liudijantis kaip priverstinis tautos perkėlimas gali ją suvienyti.

Vėlesniais laikais nebuvo ramiau. Iš katalikiškos Prancūzijos XVII amžiaus pabaigoje buvo išvaryti protestantai hugenotai. Trisdešimties metų karas Europoje, irgi prasidėjęs dėl religinių nesutarimų 1618 metais, tapo tragedija visai Centrinei Europai. Nuo karo, bado ir epidemijų ištuštėjo ištisi regionai. Dalis tų gyventojų atsidūrė LDK, įsikūrė miestuose.

„Kalbant apie šį regioną, reiktų prisiminti XVII a vidurio bjaurius karus, kurių pasėkoje iš Lietuvos turėjo trauktis daugybė gyventojų. 1655 metais, įsiveržus Rusijos kariuomenei į Lietuvą, praradus Vilnių. Tačiau kuo vis dėlto skiriasi tie ankstyvieji gyventojų priverstiniai judėjimai nuo moderniojo amžiaus. Valstybės vaidmeniu ir savo mastu“, – „Mokslo ekspresui“ pasakoja T. Balkelis.

Istorikai teigia, kad niekas nesukėlė tokių gyventojų judėjimų, kaip modernios valstybės, atsiradusios pro Prancūzijos revoliucijos. Kaizerinės Vokietijos įsiveržimas į Belgiją 1914 metais beveik pusantro milijono belgų privertė bėgti į Olandiją ir kitas šalis.

Kariaujančios valstybės agresyviai skatino gyventojų pasitraukimus, taip užsitikrindamos saugesnį fronto užnugarį ir etniškai grynesnes teritorijas.

„Tai valstybė, kurioje vykdomos didelės reformos, nukreiptos į gyventojų tapatybių, gyventojų ekonominio gyvenimo kontroliavimą. Pati valstybė tampa biurokratine mašina, kurioje dirba tūkstančiai biurokratų. Jų vaidmuo – stebėti, kontroliuoti tų visuomenių gyvenimą. Jeigu kalbėsime apie ankstyvąją valstybę, jos valstybės aparatas daug menkesnis“, – sako T. Balkelis.

Netektys užgrūdina

Kokios yra tų masinių išvarymų pasekmės? Panašios į Biblijoje aprašytą. Už valstybių ribų išvaryti gyventojai sukuria milžiniško dydžio diasporas. Jos dažniausiai yra politizuotos ir daro didelę įtaką gimtinėje likusiems žmonėms, netgi visai valstybei. Antai beveik 60 tūkst. Lietuvos dipukų po antrojo pasaulinio karo atsidūrė Amerikoje, Kanadoje ir kitur. Sovietmečiu ši didelė diasporos visuomenė savo veikla labai prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.

Beje, gal net dar didesnį poveikį Lietuvos likimui turėjo Pirmasis pasaulinis karas.

„Iš Lietuvos buvo išvaryta arba pasitraukė daugiau negu pusė milijono gyventojų. Tarp jų buvo apie 250 tūkst. lietuvių. Rusijoje karo metais ta pabėgėlių masė buvo labai nacionalizuota. Ji buvo sutautinta. Vyko aktyvi nacionalinė kultūrinė agitacija tarp pabėgėlių. Kai 1918 metų vasarį įsikūrė Lietuvos valstybė, ta gyventojų masė sugrįžo į naujai sukurtą Lietuvą. Ir ji sugrįžo jau ne tokia, kokia buvo išstumta 1914–1915 metais iš vadinamų Lietuvos gubernijų“, – teigia T. Balkelis.

Ji neabejotinai buvo labiau politizuota, tautiškai sąmoninga. Tokios didelės gyventojų masės sugrįžimas labai stipriai veikė ir keitė nepriklausomos Lietuvos gyvenimą, jos politinius procesus. Tarpukario Lietuvos žemės reformos autorius Mykolas Krupavičius yra pasakęs, kad grįžę iš Rusijos lietuviai jau negalėjo priimti jokios autoritarinės valdžios, tik demokratinę.

„Tuo metu kai Lietuva buvo vadinama Oberostu, kaizerinės Vokietijos armijos okupacijos zona, ir visi kultūriniai politiniai procesai buvo sustabdyti iki 1917 metų, būtent Rusijoje tuo metu vyko labai aktyvus lietuvių karo pabėgėlių gyvenimas. Ir to gyvenimo kulminacija, kas Lietuvoje tuo metu buvo visiškai neįmanoma – 1917 metų Lietuvių seimas Peterburge, atvirai deklaravęs politinį siekį – sukurti nepriklausomą Lietuvos valstybę“, – pasakoja T. Balkelis.

Taigi šiuo atveju netektys iš tiesų užgrūdina ir padidina žmonių ryžtą veikti. Jų išvarymas iš Lietuvos prisidėjo prie jų politinio radikalizmo. Karo poveikis, namų netekimas juos vertė imtis politinės veiklos ir kurti politinius judėjimus arba juose dalyvauti. Rusijos imperijos įsitraukimas į I pasaulinį karą privertė Lietuvos gyventojus masiškai trauktis į jos gilumą. 1917 metais Rusijoje suskaičiuojama maždaug septyni milijonai karo pabėgėlių. Iš jų – pusė milijono iš Lietuvos gubernijų.

„Jeigu kalbėsime apie Tarybų Lietuvą ir sovietinės modernizacijos, sovietizacijos bandymus po karo ankstyvojo stalinizmo laikotarpiais, Lietuvoje vyksta masinė lietuviško kaimo likvidacija, dažnai priverstinė gyventojų urbanizacija, jų masinis perkėlimas iš kaimo į miestus. Tai irgi valstybinės politikos dalykas, noras urbanizuoti regioną. Bet jis labai skaudus Lietuvos visuomenei“, – sako T. Balkelis.

Ji sukėlė politinį nepasitenkinimą, kurio simboliu tapo Romo Kalantos susideginimas 1972 metais. Prasidėjus „perestroikai“, masiškai skelbiami Gulago tremtinių memuarai. Vėlyvojo brežnevizmo metais lietuvių literatūra ir dailė persmelkta sunaikinto lietuviško kaimo nostalgijos ir traumos. Šiuos reiškinius galima aiškinti ir kaip Lietuvos gyventojų perkėlimų padarinius.

„Kadangi tiriame pačią įvairiausią teorinę medžiagą, dažnai susiduriame su įvairiais statistiniais duomenimis, kuriuos reikia tirti statistinės analizės metodais. Bet taip pat visiškai priešingas pavyzdys – memuarinės literatūros tyrimai. Jeigu norime papasakoti karo pabėgėlių istoriją, turime studijuoti jų liudijimus“, – „Mokslo ekspresui“ tvirtina T. Balkelis.

Labai svarbu, kaip šiuos procesus galima lyginti su tuo, kas vyko Baltarusijoje, Lenkijoje, kitose Baltijos šalyse. Taip pat bandoma gilintis ir į psichologines šių dislokacijų pasekmes.

„Žvelgiame į traumos teoriją norėdami suprasti, kaip ilgalaikė tremtis arba gyvenimas lageriuose apskritai paveikė žmonių mentalitetą. To meto medicinos ekspertai tyrinėjo perkeltuosius asmenis Vokietijoje ir net atrado tokį dalyką kaip dipukų apatija. Tai reiškia, žmonės praleidę lageriuose tam tikrą metų kiekį, prarasdavo žmogišką energiją, tapdavo apatiškais, nustodavo rūpintis savimi, net sirgo depresijomis“, – pasakoja T. Balkelis.

Masiniai priverstiniai gyventojų išvietinimo procesai Lietuvoje vyko nuo XX amžiaus pradžios iki antrosios jo pusės. Tų procesų kulminacija tapo nacių okupacija Antrojo pasaulinio karo metais, ypač sovietmetis, kai Lietuvą turėjo palikti apie trečdalis jos gyventojų. Ką naujo ketina pasakyti šio projekto autoriai?

„Paprastai mūsų istorikai tyrinėja gyventojų perkėlimo epizodus kaip atskirus. Yra labai intensyviai tyrinėjamos sovietinės tremtys. Mūsų projekte gal pirmą kartą bandome sujungti procesus, kurie prasidėjo ankstyvuoju laikotarpiu. I pasaulinio karo metais su tais procesais, kurie vyko po II pasaulinio karo, parodydami, kad tarp jų buvo tiesioginė jungtis. Modernioji valstybė, nepaisant jos formos, vis intensyviau kontroliavo šiuos procesus“, – sako T. Balkelis.

Masiniai gyventojų iškeldinimai patys savaime nėra vien tiktai prievartinių politinių procesų pasekmė. Jie yra tam tikras istorijos veiksnys, drastiškai formavęs Lietuvos visuomenę per visą XX amžių. Todėl jie patys savaime turėtų būti tiriami. Ypač jų politinės socialinės kultūrinės pasekmės.

„Ypač antrasis apibendrinimas skatina atsisakyti martirologinio požiūrio į Lietuvos istoriją, į šio regiono istoriją. Ir kviečia pažvelgti į šiuos prievartinius gyventojų judėjimus kaip į ilgalaikį procesą, kurie prasidėjo senaisiais laikais“, – teigia T. Balkelis.

Dabartinė Lietuva, turint omenyje, kad ji šiuo metu yra homogeniška etninė valstybė, praktiškai yra suformuota drastiškų gyventojų perkėlimų, kurie įvyko II pasaulinio karo metais.

Carinės ir ypač sovietinės priespaudos antspaudas akivaizdus ir XXI amžiaus Lietuvos visuomenėje. Mus kamuoja įvairios psichologinės traumos, daugiau ar mažiau būdingos posovietinei erdvei, – piliečių nepasitikėjimas, polinkis į depresiją (ką liudija aukštas savižudybių skaičius Lietuvoje). Kita vertus, šimtametė Lietuvos istorija įrodė, jog net stipriausi priešai ir išbandymai nesugebėjo sunaikinti nei mūsų kalbos, nei valstybės.

„Šie procesai ne tik griauna. Jie taip pat prisideda prie naujos visuomenės atsiradimo. Lygiai tą patį galime pasakyti apie nepriklausomą Lietuvą, kuri atsiranda 1918 metais. Jos veidas irgi yra labai radikaliai kuriamas gyventojų tremties į Rusiją. Turiu omenyje, kad iš beveik 160 tūkst. Lietuvos žydų, kurie turėjo pasitraukti į Rusijos gilumą, į Lietuvą grįžta tik pusė. Tuo tarpu lietuviai karo tremtiniai sugrįžta beveik visi“, – tvirtina T. Balkelis.

Dvidešimtajame amžiuje dauguma politinių režimų Lietuvoje (imperija, tautinė demokratinė valstybė, tautinis autoritarinis režimas ir abu totalitariniai režimai) savo gyventojų valdymo ir administravimo politiką grindė jų kontrolės, rūšiavimo, reguliavimo, valdymo, integravimo, ideologinės indoktrinacijos ir gana dažnai priverstinio perkėlimo ar net genocido politika.

Gilesnis šių politinių strategijų ir jų palikimo suvokimas padės įveikti XX amžiaus traumines istorines patirtis ir paspartins Lietuvos integraciją į Europos šalių bendruomenę.

Laidą „Mokslo ekspresas“ per LRT Televiziją žiūrėkite šeštadieniais, 11:40 val.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Mokslas ir IT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...