captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kaip hermeneutika padeda filosofams ir kiekvienam iš mūsų

Filosofai siūlo efektyvius metodus, galinčius kiekvienam iš mūsų padėti geriau suprasti kultūros, politikos ar religijos reiškinių esmę. Atidžiau pažvelkime į asmens ir visuomenės būtį, jos evoliuciją bei paradoksus.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Filosofai siūlo efektyvius metodus, galinčius kiekvienam iš mūsų padėti geriau suprasti kultūros, politikos ar religijos reiškinių esmę. Atidžiau pažvelkime į asmens ir visuomenės būtį, jos evoliuciją bei paradoksus.

Nepaisant akivaizdžios ir sparčios technologinės pažangos, negalima to paties pasakyti apie tendencijas visuomenėje. Nuviliančių pavyzdžių daug: pradedant cinišku politikų elgesiu ir baigiant eilinių piliečių pasyvumu.

Kuo mes, antrosios Lietuvos Respublikos piliečiai, esame panašūs arba skiriamės nuo laisvojo pasaulio ir ką turime padaryti, norėdami tapti visaverčiais besikeičiančios Vakarų kultūros nariais? Kaip vertinti mūsų pažangą, gyvenimo modernizaciją, mūsų santykius ir naujus instrumentus, kurie padeda mums bendrauti, bet, kita vertus, sukelia didžiulę sumaištį galvose? Žvelgiant plačiau, populiarioji kultūra tampa vis lėkštesnė, o dėl nesugebėjimo atrasti bendrų kultūros ir tikėjimo ištakų pasaulyje aštrėja civilizacijų konfliktai. Filosofas Arūnas Sverdiolas, pelnęs Lietuvos mokslo premiją už darbų ciklą „Hermeneutinė kultūros filosofija“, padeda mums atidžiau pažvelgti į asmens ir visuomenės būtį, jos evoliuciją bei paradoksus.

„Turbūt prasmės klausimas buvo pradžioje, pradėjus gilintis ir domėtis filosofija. Tas klausimas visą laiką lieka priekyje, bet kažkaip nuolat atsitraukia tolyn. Tu eini ir negali sakyti, kad randi atsakymą, arba galėtum pamokyti kitus ir pasakyti, kokia yra gyvenimo prasmė. Bet atsitinka kitas dalykas. Pakeliui kai kurie dalykai paaiškėja. Kažkaip šone, ne ten kur žiūri, bet šone. Ir supranti, kad supratai. Tai toks sunkiai pagaunamas dalykas, kai pajunti pasislinkęs į priekį ir kažkas tapo suprantama. Ta nesuprantamybė mane visą laiką ir stumia tolyn“, – LRT Televizijos laidai „Mokslo ekspresas“ sako prof. A. Sverdiolas.

Platonu ar Aristoteliu remiamės to nežinodami

Per šimtmečius filosofai sukūrė įvairių mąstymo įrankių, padedančių ieškoti atsakymų ir taip judėti į priekį. Vienas iš pagrindinių instrumentų, kuriuos naudoja filosofai, ypač kultūros istorijos tyrinėtojai bei aiškintojai, yra hermeneutika. Tai – pirminio prasmių konteksto aiškinimas. Plačiausiu požiūriu hermeneutika yra filosofijos kryptis, nagrinėjanti pasaulio ir tikrovės interpretacijos būdus.

„Hermeneutinė kultūros filosofija stengiasi nagrinėti konkrečius kultūros reiškinius, sudėtingus tekstus ar architektūrą, muziejus, bet ką. Ji taip pat ieško kažkokių pagrindų po tuo slypinčių mąstyminių pagrindų“, – aiškina A. Sverdiolas.

Tie pagrindai yra gilūs ir susiformavę labai seniai. Todėl tokia analizė padeda grįžti į civilizacijos pradžią, analizuojant tekstus, meno kūrinius ar religijos objektus, suprasti, kaip kito mąstymas, žmonių meno suvokimas, kaip formavosi etikos normos, kaip plėtėsi sąmonės ribos, sugebėjimas analizuoti gamtos reiškinius ir savo veiksmus.

„Pradėjus gilintis, kaip žmonės dabar mąsto, paaiškėja, kad jie, patys to nežinodami, remiasi Aristoteliu arba Platonu. Kaip tai atsitinka, yra gan mįslingas dalykas, nes jie dažnai nėra filosofijos studijavę patys. Tačiau hermeneutinė analizė leidžia aptikti tuos pagrindus, kurie nebūtinai aiškūs patiems žmonėms. Todėl kad tam tikra prasme kiekvienas filosofuoja“, – tvirtina filosofas.

Arba netikėtai sužino, kad yra menininkas. Kaip žinote, Moljero satyrinės pjesės herojus Tartiufas irgi nustebo supratęs, jog visą gyvenimą kalbėjo proza. Pavyzdžiui, šiuolaikiniai žmonės nesusimąstydami kalba apie medžiagą ir formą. Tačiau pavidalas yra vienas dalykas, medžiaga – kitas. Kokiu pagrindu yra atsiradusi ši tokia kasdienių žodžių pora, klausia filosofas.

„Grįžtame atgal ir aptinkame graikų klasikinę filosofiją, netgi senesnę mitologinę tradiciją, kurioje iš pradžių kalbama apie tokias neribotas metamorfozes, kai bet kas gali virsti bet kuo ir maišytis. Bet kas transformuojasi į bet ką. O paskui pamažu tokį svaigų sukimąsi pakeičia tam tikros ribos. Tada paaiškėja, kad forma tai yra riba, kurioje medžiaga gali keistis. Bet tai yra riba, kurios ji neperžengia ir tada daiktas yra tas, kas jis yra“, – sako A. Sverdiolas.

Davatkos – sokratiškos figūros

Akivaizdu, jog ne tik gamtoje, bet ir kultūroje egzistuoja evoliuciniai mechanizmai, kuriuos galima atrasti, naudojant minėtą hermeneutišką lyginimo ir analizės metodą.

„Taip, tik mąstymo procesai ir mąstymo evoliucija labai skiriasi nuo gamtos evoliucijos. Irgi yra grįžimas prie pagrindų, prie pradžios. Visada jis reikalingas. Tai ir yra hermeneutika iš esmės. Ir filosofija yra tas pats – grįžimas prie pagrindų. Šia prasme hermeneutinės kultūros filosofijos objektai gali būti kuo paprasčiausi, kasdieniškiausi, o tie pagrindai, kurie atsiskleidžia, būna labai gilūs“, – aiškina A. Sverdiolas.

Hermeneutika arba hermeneutinio metodo naudojimas gali padėti eiliniam žmogui ne tik suprasti įvairių kultūros, politikos ar religijos reiškinių esmę, atrasti juose daugiau objektyvumo, bet ir palengvinti jo apsisprendimus. Galima prisiminti įdomų pavyzdį ir iš filosofo Vytauto Kavolio darbų.

„Jis ieškojo lietuvių kultūroje analogų su Vakarų mąstymo esminiu judėjimu ir pastebėjo, kad davatkos panašios į Sokratą. Jos yra sokratiškos figūros. Jis pastebėjo, kad davatkos klauso skirtingų kunigų pamokslų ir kritiškai juos vertina. Jos tampa tarsi pamokslų srities specialistais ir pačios sprendžia. Jo manymu, jos yra sokratiškos, nes klausinėja apie prasmę“, – teigia filosofas.

Prof. A. Sverdiolas šį analizės principą panaudojo nagrinėdamas XIX a. pradžios pranciškonų pamokslininko Jurgio Pabrėžos pamokslą apie „nečystatos“ nuodėmę. Rašydamas pamokslus valstiečiams, kunigas kūrė naujas sąvokas, nuodugnius vidujybės aprašymus, turėjusius jiems padėti suvokti nusidėjimo laipsnį, griešijimo pobūdį. Netgi bandė paaiškinti, kokio jausmo sukėlimas apibūdinamas, kaip, tuo metu moderniu žodžiu, „desperacija“: „ira tai iszsimanymas, jogei Wieszpats nebatleis grieku“.

„Pasirodo, kad tokį gana siaurą dalyką galima suprasti kaip moralinės sąmonės raidos etapą. Savižinos, savidisciplinos ir kitų, kurie neaptinkami liaudiškoje kultūroje. Ir tada matosi, kokia radikali buvo krikščionybė ir kaip ji sugebėjo tokius dalykus pamokslo metu žmonėms išaiškinti, kad jie susirastų įrankius, kurių pagalba galėtų galvoti apie save“, – pasakoja A. Sverdiolas.

Tai – moralinės savižinos pavyzdys, kuris yra sokratinės filosofijos branduolys. Tokios savižinos įgūdžių ir noro geriau suprasti socialinius procesus XXI a. visuomenei labai trūksta.

Kaip teigia A. Sverdiolas, dešimtmečius gyvendami blefinės ideologijos sąlygomis, žmonės buvo kone technologiniu būdu deideologizuojami, pratinami netikėti tuo, kas sakoma viešai.

Taip suvešėjo cinizmas kaip bandymas visame kame ieškoti pačių primityviausių interesų. Lengvai patikima bet kokiais poelgio motyvais, kurie nurodomi kaip tikrieji, jeigu tik jie atrodo pakankamai ciniški. Šiuo metu Lietuvoje priežastinis veiksmų aiškinimas dominuoja prieš hermeneutinį jų supratimą. Tai reiškia, kad aptikus tikrą arba tariamą interesą, jaučiamasi perpratus tikrąją asmens ar interesų grupės veiksmų ir žodžių prasmę.

Ką daryti? Filosofo manymu, būtina apmąstyti mūsų sovietinę melu ir apsimetinėjimu pagrįstą praeitį, siekiant suvokti, kas iš tiesų įvyko mūsų sąmonėje tokio gilaus visuomenės ir kultūros lūžio metu.

Kai civilizacija tampa „šėtoniška“

Šis hermeneutinis metodas labai praverstų ir globalioje erdvėje – mėginant esmingai suprasti šiuolaikinių civilizacijų nesusikalbėjimo priežastis ir ieškant sąlyčio taškų, vienijančių idėjų. Kadangi dabartinė priešprieša tarp Vakarų pasaulio ir islamo nieko gero nežada.

„Gilinantis į Vakarų tradiciją, visada pradžioje arba didžiausiose gelmėse, kurias pasiekia mūsų istorinė sąmonė, aptinkamos religinės ar mitologinės šaknys. O paskui visada aptinkame tai, ką V. Kavolis vadina modernizacijos vyksmu. Tie pagrindai sekuliarizuojasi. Pagrindinės sąvokos, kurios turėjo religinę mitinę reikšmę, pasidaro sekuliarios“, – pasakoja A. Sverdiolas.

Vakarų civilizacijos kūrybingumą ir dinamiškumą bent iš dalies galima paaiškinti įspūdingu idealų rinkiniu, suformuotu per porą tūkstančių metų. Antika davė mums intelektinės nepriklausomybės ir piliečių dalyvavimo savivaldoje koncepcijas. Romos imperija prisidėjo, suformavusi tiesos, garbės ir piliečių dorybės idealus. Krikščionybė sukūrė laisvos valios, asmens laisvės, pasiaukojimo gailestingumo labui, riteriškumo koncepcijas. Taip pat visuomenėje įdiegė supratimą apie tikėjimą, viltį ir meilę, kaip didžiausias dorybes.

„Civilizacijų konfliktas ryškų pavidalą įgauna tuomet, kai vyksta globalizacija ir kultūros ne tik susiliečia, bet ima spausti viena kitą. Sugyvenimo klausimas pasidaro esminis. Kadangi civilizacijos kartais remiasi skirtingais pagrindais. Žmonės apibrėžia savo žmogiškumą ne kaip žmogiškumą apskritai, bet savo civilizacijos rėmuose“, – sako filosofas.

Nenuostabu, jog nutinka taip, kad viena civilizacija ima laikyti kitą šėtoniška. Tada konfliktas yra užprogramuotas. Kadangi šėtoniška vadinama civilizacija save suvokia kaip laisvės ir suverenumo civilizacija, susikalbėti tampa sunku, o gal ir neįmanoma.

„Tenka ieškoti plotmių, kurios yra bendros. Savaime tokių plotmių nėra. Civilizacijų sandūra tokiu aštrumu, kaip dabar, niekad nebuvo pasireiškusi. Dabar tai tapo kasdienybe. Reikia galvoti, kaip galima kurti tą megacivilizacinę plotmę ir kaip susikalbėti kitoje plotmėje, negu kad civilizacijos leidžia“, – svarsto A. Sverdiolas.

Susikalbėjimas įmanomas

Net jei civilizacijos labai skirtingos ir žmonės gyvena neperžengdami jų rėmų, jie nėra pasmerkti nesusikalbėti. Tarkime, nagrinėjant islamo dvasinius pagrindus, nesunku aptikti aiškias jungtis su judaizmu ir krikščionybe. Taip pat ir esminius skirtumus. Viena esminių problemų – islamas priima žmogų tokį, koks jis yra, nemėgina jo keisti. Pavyzdžiui, neatima iš jo malonumo mušti nepaklusnią žmoną, užmėtyti akmenimis nusikaltusius ir panašiai.

Krikščionybė elgėsi visiškai kitaip, ką liudija ir minėtas J. Pabrėžos atvejis. Pritardama islamui, kad žmogus iš prigimties yra nuodėmingas, ji suteikia jam gan radikalius instrumentus pataisyti savo prigimtį. Netgi verčia tą daryti. Todėl krikščioniškoji Vakarų civilizacija, nuolat keldama sau etinius iššūkius, reikalaudama antžmogiško pasiaukojimo, tapo pažangiausia visuomene. Islamo civilizacijai racionalumas ir susitaikymas su tikrove pakirpo sparnus.

„Visos trys didžiosios religijos vadinamos „knygos religijomis“, o ta knyga yra ta pati – Biblija. Šitos šaknys aptinkamos ir yra bendros. Tada atsiranda susikalbėjimo galimybė per hermeneutiką. Nes hermeneutika yra atsiradusi ir ilgus amžių plėtojosi kaip šventraščio aiškinimo disciplina. Jeigu imame islamo hermeneutiką arba Korano komentarus, atrandame aiškias analogijas tarp judaizmo ir krikščionybės, tarp jų Dievo sampratos. Todėl monoteistinės, vieno dievo religijos, teologijos klausimais daugelyje plotmių gali rasti bendrą kalbą“, – aiškina filosofas.

Idealai iš tiesų bendri visai žmonijai. Islamas irgi vertina grožį ir dorovingumą. Tiki mielaširdingą Dievą. Tačiau jo etika ir idealai neprilygsta krikščionybei, kadangi islamo etika yra gentinė – ji nevienoda įvairioms gyventojų grupėms: musulmonams, kitatikiams, moterims. Antai  musulmonai anksti ėmė statyti ligonines, pirmieji pasaulyje įkūrė vaistines. Jie humaniškai elgėsi su psichiniais ligoniais, tuo metu viduramžių Europoje tokie ligoniai buvo kaustomi grandinėmis.

Tačiau nesitikėdami pernelyg didelio altruizmo iš žmogaus, musulmonai jo ir nesulaukė. Tuo tarpu krikščionys kūrė įvairius religinius ordinus, kur vienuoliai visą savo gyvenimą paskirdavo varguolių, invalidų ar ligonių globai. Tai tapo vienu iš humanizmo šaltinių. Nors Vakarų civilizacija, jos diktatoriški režimai atnešė ir daug blogio bei kančių, tačiau jos teigiamas indėlis į pasaulio istoriją taip pat yra neginčytinas.

Taigi kasdieniame mūsų gyvenime filosofija gali būti labai reikšminga. Ji padeda atrasti atsakymus į klausimus, kurie nedavė ramybės žmonėms, gyvenusiems įvairiais laikotarpiais, labai skirtingose civilizacijose. Mes turime kur kas daugiau bendrumo negu skirtumų, kuriuos filosofija leidžia pastebėti. Telieka užduoti paskutinį klausimą filosofui – ko jis palinkėtų žiūrovams naujųjų metų išvakarėse?

„Man atrodo, kad neblogai būtų susimąstyti. Nesiūlau niekam apie ką, nes terminas „susimąstyti“ liudija, kad galime tik patys savęs paklausti apie tai, kas svarbu ir kas mums labiausiai rūpi. Šito susimąstymo nepaprastai trūksta mūsų kultūroje ir galima palinkėti, kad kitąmet jis lengviau mums sektųsi“, – linki A. Sverdiolas.

Laidą „Mokslo ekspresas“ per LRT Televiziją žiūrėkite sekmadieniais, 11:45 val.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Mokslas ir IT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...