captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kodėl žmogus turi asmeninę erdvę?

Nevalia peržengti kito asmeninės erdvės – tai geležinė tinkamo socialinio elgesio taisyklė. Kaip ir kodėl atsiranda šie nematomi mus supantys erdvės burbulai? Kodėl, pažeidus asmeninės erdvės ribas jaučiamės taip nesmagiai?
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Nevalia peržengti kito asmeninės erdvės – tai geležinė tinkamo socialinio elgesio taisyklė. Kaip ir kodėl atsiranda šie nematomi mus supantys erdvės burbulai? Kodėl, pažeidus asmeninės erdvės ribas jaučiamės taip nesmagiai?

Pirmiausia derėtų aptarti šių, pavadinkime, „burbulų“ dydį arba ribas. Kaip teigia antropologas Edwardas Hallas, kurio 7 deš. atlikto tyrimo objektas išlieka įdomus ir aktualus iki pat šių dienų, kiekvieną iš mūsų gaubia 4 skirtingų dydžių burbulai, kurių kiekvienas skirtas skirtingo tipo potencialiems „įsibrovėliams“ į asmeninę erdvę.

Artimiausios, vadinamosios „intymiosios zonos“, ribos tesiekia 46 cm nuo mūsų kūno paviršiaus. Ją gali peržengti tik šeima, augintiniai ir patys artimiausi draugai. Visiems kitiems nors kiek kirtus intymiosios zonos ribas, pajuntame nerimą, nesaugumą, baimę, rašo msn.com.

Kitas, šiek tiek labiau nuo kūno nutolęs erdvės burbulas – „asmeninė erdvė“ – plyti 46–122 cm nuo kūno paviršiaus. Šią zoną gali patogiai peržengti draugai ir pažįstami, ypač kai bendravimas neformalus, tačiau nepažįstamiems žmonėms ši erdvė – jau draudžiama zona.

Nuo žmogaus nutolusi per 122–366 cm yra socialinė erdvė, skirta įprastam kasdieniam bendravimui su naujais pažįstamais ir nepažįstamais žmonėmis. Už šios erdvės prasideda viešoji erdvė, atvira visiems.

Šios erdvių ribos – vidutiniai amerikiečių erdvių „burbulų“ ribų dydžiai.

„Svarbu nepamiršti, kad asmeninės erdvės ribos priklauso ir nuo kultūros bei konteksto, be to, ir nuo individo, todėl šių dydžių suabsoliutinti nevalia“ , – įspėja Psichologijos ir neuromokslų Kalifornijos technologijų universiteto profesorius Ralphas Adolphsas.

Kaip žinia, kultūriniai ir individualūs skirtumai, lemiantys asmeninės erdvės ribų skirtumus, – viena dažniausių priežasčių, sukeliančių diskomforto jausmą.

Paklaustas, kaip šie erdvės „burbulai“ susiformuoja, R. Adolphsas atskleidžia, kad individualų asmeninės erdvės jausmą suformuojame būdami maždaug 3–4 metų amžiaus, o jis visiškai nusistovi paauglystėje.

2009 metų žurnale „Nature“ išspausdintame straipsnyje R. Adolphsas kartu su kolegomis apibrėžė, kad už asmeninių erdvių konstravimą ir priežiūra atsakinga smegenų sritis, kuruojanti emocijas ir baimės jausmą. Tai – amygdala.

„Kai kas nors peržengia asmeninė erdvę, amygdala suaktyvėja. Greičiausiai, tai stiprus emocinis atsakas, kai kas nors prisiartina pernelyg arti. Šią hipotezę mes patikrinome su paciente, turėjusia smegenų struktūros pakitimą: ji jautėsi visiškai patogiai, nesvarbu, kiek arti kas nors prie jos prisiartintų – ji neturėjo aiškios asmeninės erdvės“, – sakė mokslininkas.

Dar daugiau, jo teigimu, amygdalos vystymosi sutrikimai gali paaiškinti, kodėl sergantiesiems autizmu nelengva išlaikyti atstumo su kitais žmonėmis ir jie dažnai peržengia asmeninės erdvės ribas.

Būna atvejų, kai asmeninės erdvės peržengimas – neišvengiama būtinybė. Pavyzdžiui, ankštame, pilname automobilyje. Kaip mes ištveriame? Psichologo Roberto Sommerio įsitikinimu, mes laikinai „nužmoginame“ esančius aplink mus, vengdami akių kontakto ir apsimesdami, kad mus supantys žmonės labiau objektai. Taip elgiamės iki pat to momento, kai pagaliau galime ištrūkti ir atkurti asmeninės erdvės ribas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Mokslas ir IT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...