captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kaip suprasti gilųjį laiką?

1788 m. birželį škotų geologas Jamesas Huttonas pakvietė kolegas Johną Playfairą ir Jamesą Hallą į Siccar Pointą Berwickshire`o pakrantėje. Paprasto mirtingojo akiai šis uolėtas kyšulys pasirodytų esąs amžinas ir nekintantis. Bet J. Huttonas ir jo bendrakeleiviai išmanė geriau. Kaip vėliau rašė J. Playfairas: „Atrodė, galva ima svaigti, žvelgiant į tokią gilią laiko bedugnę.“
Wikimedia Commons nuotr.
Wikimedia Commons nuotr.

1788 m. birželį škotų geologas Jamesas Huttonas pakvietė kolegas Johną Playfairą ir Jamesą Hallą į Siccar Pointą Berwickshire`o pakrantėje. Paprasto mirtingojo akiai šis uolėtas kyšulys pasirodytų esąs amžinas ir nekintantis. Bet J. Huttonas ir jo bendrakeleiviai išmanė geriau. Kaip vėliau rašė J. Playfairas: „Atrodė, galva ima svaigti, žvelgiant į tokią gilią laiko bedugnę.“

Apsilankykite Siccar Pointe dabar ir jis tebeatrodo praktiškai lygiai taip pat, kaip atrodė 1788-aisiais. J. Huttonas suvokė, kad šis tęstinumas yra iliuzija ir kad akmenyje jo perskaitytų įvykių grandinė byloja apie neįsivaizduojamai lėtus pokyčius, vykstančius per sunkiai įsivaizduojamą laiką.

Įvairių tipų uolienų sluoksnių ir orientacijos „kampinis neatitikimas“ tegalėjo susiformuoti per dešimtis milijonų metų. Tai buvo kertinis jo teorijoje apie laipsnišką Žemės vystymąsi ir revoliucingos giliojo laiko koncepcijos įrodymas.

Kiek daugiau nei prieš šimtmetį, Visos Airijos arkivyskupas Jamess Ussheris, remdamasis Biblija ir kitais šaltiniais nustatė sukūrimo datą: 4004 m. pr. Kr., spalio 23 d, sekmadienis. Isaacas Newtonas su nuo nesutiko: jis manė, kad metai buvo 3988-ieji pr. Kr. Tada, kaip ir dabar, gilusis laikas visiškai prieštaravo bendram supratimui.

„Dalykų matavimas žmogaus gyvenimo trukme yra normalus ir natūralus dalykas“, – sako Johnas McNeillas, aplinkos istorikas iš Georgetowno universiteto Washingtone.

J. Huttono ir daugelio vėlesnių mokslininkų dėka dabar žinome, kad Žemei yra maždaug 4,54 milijardai metų, o visatai  apie 13,8 milijardų. Mūsų pasaulis beveik nesuvokiamai senas.

Gilusis laikas buvo itin svarbus istorinių mokslų vystymuisi – geologijos, evoliucinės biologijos ir kosmologijos – ir tokiu lieka.

„Pagrindinės jų idėjos visiškai priklauso nuo tvarkymosi su giliuoju laiku“, – sako J. McNeillas.

Be šito negalėtume suprasti, kad kai kurie procesai, tokie, kaip uolienų erozija, rūšių evoliucija ar galaktikų formavimasis, vyksta taip lėtai, kad to neina užfiksuoti per žmogaus gyvenimą.

„Galime neteisingai tarti, kad viskas yra stacionaru, kaip manė daugelis žmonių daugelyje kultūrų“, – J. sako McNeillas.

Kaip išsiaiškino J. Playfairas, pastangos suvokti gilųjį laiką gali sukelti svaigulį, o kartais pasirodančius jo liudijimus – senovines fosilijas, iškastas iš geologinių sluoksnių, žvaigždžių iš giliojo kosmoso vaizdus – gali būti sunku priimti. Bet J. McNeillą tai ir išlaisvina: „Man tai reiškia, kad visi esame neįsivaizduojamai ilgos būtybių grandinės – tiek žmogiškų, tiek nežmogiškų – dalis, ir kad mūsų pastangos nėra beprasmės.“

Šaltinis www.technologijos.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Mokslas ir IT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...