captcha

Jūsų klausimas priimtas

Astronomai aptiko galingiausią juodosios skylės sprogimą

Astronomai aptiko tolimą galaktiką, kurioje sprogimo banga medžiagą paskleidė du trilijonus kartų didesne energija nei spinduliuoja Saulė. Tai didžiausias kada nors stebėtas tokio pobūdžio išsiveržimas. 
ESO nuotr.
ESO nuotr.

Astronomai aptiko tolimą galaktiką, kurioje sprogimo banga medžiagą paskleidė du trilijonus kartų didesne energija nei spinduliuoja Saulė. Tai didžiausias kada nors stebėtas tokio pobūdžio išsiveržimas.

Medžiagos išmetimas gali padėti atsakyti į svarbų klausimą apie visatą: kodėl galaktikų centruose esančios juodosios skylės tokios lengvos?

Ankstyvosios visatos kompiuteriniai modeliai dažniausiai pateikia virtualų kosmoso vaizdą, labai panašų į mūsiškį, išskyrus vieną dalyką. Galaktikų centruose esančių juodųjų skylių masės ir likusios galaktikų masės santykis simuliacijose yra didesnis nei tikroje visatoje.

Mokslininkai mano, kad galaktikos kažkaip atsikrato didžiosios dalies masės, kuri galiausiai būtų nukeliavusi į jų centrines juodąsias skyles. Tačiau iki šiol mokslininkai negalėjo paaiškinti, kaip tai galėtų nutikti.

Norint pašalinti medžiagą iš galaktikų, reikia energijos, rašo SPACE.com.

„Mums reikėjo kokio nors energijos indėlio iš supermasyvių juodųjų skylių“, – teigė Nahumas Aravas, Virdžinijos technologijų universiteto astrofizikas.

Supermasyvios juodosios skylės – akivaizdžios kandidatės, nes jos yra daugiausiai energijos turintys žinomi objektai. Kai kurios galaktikos, turinčios aktyvias juodąsias skyles, vadinamos kvazarais, šviečia ryškiau nei bet kas visatoje.

„Mūsų simuliacijos parodė, kad jei leistume kvazarui išskirti daugybę mechaninės energijos, tuomet galaktikų masės sutaptų su stebėjimais“, – aiškino N. Aravas.

N. Aravas vadovavo komandai, kuri stebėjo kvazarą SDSS J1106+1939, menantį laikus, kai visatai buvo vos 3 mlrd. metų (dabar jai – maždaug 13,7 mlrd. metų). Dauguma kvazarų nutolę per milijonus ar net milijardus šviesmečių, o tai reiškia, kad juos matome taip, kaip jie atrodė labai seniai. Taigi tai unikali galimybė pažvelgti į praeitį, kai galaktikos dar buvo jaunos.

Energija, kurios reikia tokiam sprogimui sukelti, yra penkis kartus didesnė nei iki šiol buvo pademonstravęs koks kitas kvazaras.

Šio išmetimo dydis atskleidžia būdą, kaip jaunos galaktikos atsikrato masės. Energija kvazare, paprastai matoma kaip radiacija, gali būti paverčiama kinetine arba judėjimo energija. Šis išsiveržimas kasmet išmeta apie 400 saulių prilygstančią masę, o reiškinys gali trukti nuo 10 iki 100 mln. metų.

Tai, anot N. Aravo, gali būti paaiškinimas, kodėl galaktikos dažniausiai yra ne tokios masyvios kaip turėtų būti ir kodėl juodosios skylės jų centre yra būtent tokio dydžio.

„Tai suteikia darbo teoretikams“, – teigė jis.

Astronomas Saavikas Fordas iš Bronkso Manhatano bendruomenės koledžo ir Amerikos gamtos istorijos muziejuas, teigia, kad jei paaiškės, kad šis reiškinys paplitęs plačiau, tai galėtų padėti atsakyti į daugybę kitų klausimų. Vienas jų – kodėl kai kurie galaktikų spiečiai yra apsupti dujų, skleidžiančių rentgeno spindulius, kuriems reiktų kažkokio energijos šaltinio. Atradimas taip pat galėtų padėti astronomams suprasti, kodėl žvaigždžių formavimasis kai kuriose masyviose elipsinėse galaktikose liaujasi tuomet, kai liaujasi.

Pats N. Aravas teigia norintis atlikti daugiau stebėjimų ir pažiūrėti, ar jam su kolegomis nepavyks aptikti daugiau panašių kvazarų. Jei ne ir jei tokie išsiliejimai yra reti, tuomet čia veikia koks nors kitas reiškinys.

„Tikiuosi, kad per dvejus metus turėsime puikų maždaug dešimties vienetų rinkinį“, – kalbėjo jis. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Mokslas ir IT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...