captcha

Jūsų klausimas priimtas

Programuotojo profesinės šventės ritualas: lenktynės, muštynės ir pasišaudymai

Daugelis profesijų turi savo stereotipus: mokslininkas – akiniuotas, apšepęs, su murzinu chalatu, kurio kišenėje – bent šeši rašikliai, žurnalistas – landus ir įkyrus liesas žmogelis, neduodantis ramybės savo nesąmoningais klausimais, o programuotojas – dienos šviesos nematantis sutvėrimas, siurbiantis energiją tiesiai iš kompiuterio ekrano.
T. Pajarskas, V. Vosyliūtės nuotr.
T. Pajarskas, V. Vosyliūtės nuotr.

Daugelis profesijų turi savo stereotipus: mokslininkas – akiniuotas, apšepęs, su murzinu chalatu, kurio kišenėje – bent šeši rašikliai, žurnalistas – landus ir įkyrus liesas žmogelis, neduodantis ramybės savo nesąmoningais klausimais, o programuotojas – dienos šviesos nematantis sutvėrimas, siurbiantis energiją tiesiai iš kompiuterio ekrano.

Na, žinoma, su programuotoju lazda gal kiek perlenkta. Bet kaip yra iš tikrųjų? Koks yra programuotojas? Ir kaip jis švenčia savo profesinę šventę, programuotojo dieną, kuri švenčiama kasmet, 256 (28) metų dieną, kuri ne keliamaisiais metais yra rugsėjo 13?

Apie tai kalbėjomės su Tautrimu Pajarsku – talentingu programuotoju, kuris dar besimokydamas mokykloje sukūrė pirmą lietuvišką klaviatūrą, o dabar duonai (ir, žinoma, sviestui, dešrai ir netgi kotletams) uždirba programuodamas bendrovėje NFQ.

– Kokia yra ideali programuotojo diena? Kokią darbo dalį sudaro „kodinimas“ grynu klaviatūros ir pelės barškinimo pavidalu, o kokią – apmąstymai, braižymai, planavimai ir konsultacijos su kolegomis?

– Ideali diena yra tokia, kai grįžus namo nereikia valandą knaibyti kotleto mąstant apie tai, kodėl neveikia tam tikras funkcionalumas.

Įprastai, kol projektai tik pradinėse stadijose, dažniausiai vyrauja pakylėta nuotaika ir visos dienos – puikios, o laikui bėgant sistemos neišvengiamai sudėtingėja, todėl dažnai tiesiog galai nebesueina ką nors pakeitus. Jei visą dieną tenka praleisti ne programuojant, o laužant galvą, kodėl neveikia tam tikras funkcionalumas, grįžęs namo jausiesi išsekęs ir nieko nenuveikęs.

Ideali diena būna, kai atėjus į darbą, po puodelio kavos, ramiai užbaigiu vakar pradėtą darbą, pažymiu jį kaip paruoštą diegimui. Po pietų su kolegomis, karštai diskutuodami naujos sistemos architektūrą, sukurpiame pirmąjį modelį. Prisėdu prie darbo stalo ir po kelių stalo futbolo pertraukėlių dienos pabaigoje jau turiu veikiantį pirminį sistemos prototipą.

– Ar būna dienų, kai nėra ką veikti arba kai tiesiog nesinori dirbti („nėra įkvėpimo“)? Ką tuomet darai?

– Myliu savo darbą, todėl tokių dienų būna ypač retai, tačiau būna. Priežastį sugalvoju tik vieną: tai ta pati situacija, kai „užsirauni“ ant problemos, kurią jau sprendi antrą dieną ir nematai vargo vakarienės pabaigos. Ir apskritai, nematai ir vakarienės.

Būtent tokiose situacijose pasireiškia programuotojo „gerumas“. Prastas darbuotojas toliau daužo galvą į sieną, o geras ieško pagalbos, eina į lauką pasivaikščioti (jūs nepatikėtumėte, kaip gerai tai veikia), išbando įvairesnių problemos sprendimo būdų arba supranta, jog problemos nėra, nes neteisingai buvo suprasti užduoties reikalavimai.

– „Mėslitos“ direktorius Saulius Poška prieš keletą metų savo „Atviruose prisipažinimuose“ nusakė tokį programuotojo paveikslą: dvokiantis, sulysęs, pajuodusiais paakiais, maitinasi bulvių traškučiais ir sugižusiu pienu, darbe pasirodo pirmas ir išeina paskutinis. Kiek toli (arba kiek arti) tiesos toks apibrėžimas? Apskritai, kiek socialūs žmonės yra programuotojai?

– Dvokiu „Diesel“ kvepalais, bijau dar sustorėti, valgau namuose ruoštą maistą, darbe pasirodau paskutinis ir išeinu paskutinis.

Bet kita vertus, ar jūs norėtumėte dirbti su prasmirdusiu kolega? Prie sėkmingų projektų dirba komandos, o ne vienas žmogus. Sėkmingai ir sveikai komandai būti reikalingi komunikuojantys nariai, su kuriais dirbti yra lengva ir egzistuoja abipusė pagarba. Jei programuotojų atrankoje dalyvauja patys programuotojai, kažin ar į įmonę lengvai pateks pasaulio nematantys užsidarę programuotojai.

Esu vieną kitą tokį sutikęs, esu girdėjęs istorijų, tačiau klausime aprašytų murziukų labai mažai. Taip, programuotojo specialybė dažnai sutampa su specialisto būdu daugiau laiko praleisti prie kompiuterio, nei su žmonėmis, todėl mes – kiek santūresni žmonės.

Apskritai, programuotojai ir vadinamieji „gykai“ pasaulyje jau diktuoja ne tik technologines madas, bet ir aprangos stilių ar gyvenimo būdą. Didžiųjų korporacijų konferencijos ir renginiai jau niekuo nenusileidžia žymiausių rokerių koncertams – bilietai brangūs, patekti sudėtinga, o įrenginių ir naujųjų technologijų šou išverčia iš koto.

– Kurioje visų IT specialistų hierarchijos vietoje yra programuotojai? Kaip hierarchijos etaloną imkime bažnyčią (popiežius > kardinolas > arkivyskupas > vyskupas > kunigas > davatka).

– IT specialistai turi savo hierarchiją, nuo jos priklauso ir atlyginimas, ir atsakomybė. Pagal pateiktą pavyzdį, grandinė atrodo maždaug taip:

IT padalinio vadovas > Komandos lyderis / Vyr. programuotojas > programuotojas, kuris rašo automatinius testus > programuotojas > testuotojas, testuojantis rankomis.

Bet vis tiek, programuotojai – kaip kokie dievai. Jei jie sako, kad per šį mėnesį sistemos sutvarkyti nepavyks, vadinasi – nepavyks.

– Kokia yra šiandienos realybė – kokią dalį bet kokios programos sudaro rankomis suvestas kodas (ar grafinis komponentų išdėliojimas), o kiek – atsisiųsti iš interneto moduliai?

– „Talentingas imituoja, genijus vagia“, – Oskaras Wilde'as.

Kol projektas naujas, ir visi programuotojai dar tik džiaugiasi žaliąja veja, rankomis parašytas programinis kodas gali užimti nors ir kokius 1 proc. visos sistemos kodo. IT srityje kaip kokiame minimalistiniame mene: kuo mažiau – tuo geriau. Teisingai klausimas sufleruoja, jog geras programuotojas iš tiesų parašo mažiau kodo, tačiau padaro daugiau darbo naudodamas kitų programuotojų modulius dar kartą. Ir iš tikro, visi džiaugiasi, jei darbas buvo atliktas greičiau.

– Kaip programuotojai švenčia savo profesinę šventę?

– Kaip ir kiekvienais metais: sportinių automobilių lenktynės, gatvės muštynės, sportas, golfas, šaudymas iš antrojo pasaulinio karo ginklų. Viskas vyksta tol kol nesibaigia žaidimų pultelio baterijos.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Mokslas ir IT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...