captcha

Jūsų klausimas priimtas

Interneto tinklaraštininkas padėjo mokslininkams pirmąkart pamatyti, kaip gelia medūza

Vaizdo tinklaraščio „Smarter Every Day“ autorius Destinas nuolat prigalvoja įvairiausių įdomių eksperimentų – o pastarasis jo bandymas buvo toks, kad net mokslininkai, visą gyvenimą skyrę šios srities tyrimams buvo apstulbę – gyvūnų nuodų tyrėjai pirmąkart gyvenime pamatė sulėtintą mikroskopinį vaizdą, atskleidžiantį, kaip gelia medūzos.
Youtube.com stop kadras
Youtube.com stop kadras

Vaizdo tinklaraščio „Smarter Every Day“ autorius Destinas nuolat prigalvoja įvairiausių įdomių eksperimentų – o pastarasis jo bandymas buvo toks, kad net mokslininkai, visą gyvenimą skyrę šios srities tyrimams buvo apstulbę – gyvūnų nuodų tyrėjai pirmąkart gyvenime pamatė sulėtintą mikroskopinį vaizdą, atskleidžiantį, kaip gelia medūzos.

Tinklaraščio autorius mokslininkus nustebino savo kelionės į Australiją metu. Jis atvyko į Jameso Cooko universitetą ir pasiūlė specialistams pasinaudoti mikroskopo bei didelės spartos kameros deriniu – keista, bet iki šiol tokios įrangos mokslininkai nenaudojo.

Tiesa, specialistai vietoje medūzos panaudojo anemonę – pasak jų, gyvūnas yra šiek tiek kitoks, bet giminingas medūzai, todėl ir jo naudojami medžioklės mechanizmai yra identiški. „Tai lygiai tas pats, kaip pasakyti „šiandien papasakosime kaip veikia šovinys“ ir iš pradžių pademonstruoti AK–47, bet bandymus atlikti su „Glock“ pistoletu“, – sakė Dr. Jamie Seymouras.

Mokslininkai anemonės „gėlimą“ sukėlė papurtydami ją elektra (nestipria, nuo 9V baterijos) – kol kas nėra žinoma kaip šis mechanizmas veikia, tačiau aišku, kad dėl elektros poveikio anemonė gelia viską, kas pasitaiko šalia.

Ir po elektros išlydžio prasidėjo įdomybės: iš anemonės čiuptuvo išlindo net keli durtuvai, susmigę, kaip galima numanyti iš įrašo, į kitą, greta buvusį tos pačios anemonės čiuptuvą. Durtuvai sklido iš kelių vietų, o iš to paties taško galėjo išlįsti ir po kelis į skirtingas puses nukreiptus spyglius.

Taip pat pavyko nufilmuoti ir keletą dūrių „pro šalį“, kuomet durtuvai smeigė „į niekur“, bet iš jų galo vis vien išsiskyrė nuodai.

Nuodų išsiskyrimas mokslininkus labiausiai ir apstulbino – jie niekada nebuvo susimąstę, jog anemonės įgėlimas ir nuodų išmetimas yra ne vienu metu vykstantys procesai, o, kaip parodė eksperimentas, skiriami net 0,3 sekundės.

Kažką panašaus nufilmuoti Dr. J. Seymouras bandė jau kelis metus, tačiau prisipažino, kad neturėjo tokių technologijų, kokias jiems paskolino tinklaraščio autorius Destinas.

Mokslininkas paaiškino, jog anemonės ląstelėse yra organoidai nematocistos, kurios yra tarsi gaisrininko žarnos – kol nenaudojamos, jos būna subliuškusios ir susivyniojusios, bet gavus signalą, jose staiga padidėja slėgis, jos šauna į priekį, prakerta pačios anemonės čiuptuvo sienelę, aukos odą ir tada ta žarna išskiriami nuodai.

„Tai nuostabu. Tai tikras mokslas. Štai dėl ko ryte keliuosi iš lovos, – džiūgavo Dr. J. Seymouras, – Daryčiau tai ir už dyką. Džiugina, kai gali ateiti ir pareikšti „Ką tik mačiau tai, ko pasaulyje dar niekas iki šiol nėra matęs.“

www.DELFI.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Mokslas ir IT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close