captcha

Jūsų klausimas priimtas

Nauja augalo rūšis gali išgelbėti nykstantį gyvūną arba sukelti rimtų nuostolių

Pasaulyje daugybė augalų ir gyvūnų, svetimų klimato juostoms ar kontinentams, kuriose gyvena ar veisiasi. Anot kai kurių specialistų, tai kelia vis didesnių ekologinių, ekonominių ir sveikatos problemų. Europos Sąjunga kuria teisės aktus, kuriais draustų invazinių rūšių patekimą į joms svetimą aplinką, o Jungtinėse Valstijose yra ir biologų, keliančių klausimą, ar šį procesą sustabdyti iš viso įmanoma. Taigi, ką daryti, kad gyventi netrukdytų Birmos pitonai, nutrijos ar Sosnovskio barščiai? Ir kuo jų invazija kenkia?
Orangutangas ir Birmos pitonas albinosas. Reuters/Scanpix nuotr.
Orangutangas ir Birmos pitonas albinosas. Reuters/Scanpix nuotr.

Pasaulyje daugybė augalų ir gyvūnų, svetimų klimato juostoms ar kontinentams, kuriose gyvena ar veisiasi. Anot kai kurių specialistų, tai kelia vis didesnių ekologinių, ekonominių ir sveikatos problemų. Europos Sąjunga kuria teisės aktus, kuriais draustų invazinių rūšių patekimą į joms svetimą aplinką, o Jungtinėse Valstijose yra ir biologų, keliančių klausimą, ar šį procesą sustabdyti iš viso įmanoma. Taigi, ką daryti, kad gyventi netrukdytų Birmos pitonai, nutrijos ar Sosnovskio barščiai? Ir kuo jų invazija kenkia?

Bet kurioje šalyje daugybė augalų ir gyvūnų, kurie ten – visai ne vietiniai. Ar būtų įvežti tyčia, ar ne, dažnai naikina natūraliai toje aplinkoje gyvenančias veisles, arba mažų mažiausiai – kimba su jomis į kovą dėl išlikimo. Visa tai gamtai, sveikatai kainuoja šimtus milijonų – kokia valiuta beskaičiuosi.

„Tai tokios rūšys, kurios pas mus nėra sutinkamos, jos vadinamos svetimžemėmis. Atvežtos jos gali būti tyčia ar netyčia. Dažniausi šiais laikais yra netyčiniai atvežimai“, – sako Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistas Danas Augutis.

Pasak jo, dalis šių rūšių prigyja ir tampa labai agresyviomis. Tokios agresyvios rūšys yra vadinamos invazinėmis. Lietuvoje yra 450 svetimžemių rūšių, iš jų apie 50 – invazinės.

„Daugelis invazinių rūšių, esančių Lietuvoje, yra atvežtos kaip dekoratyvinės arba kaip skirtos žemės ūkiui, norint kažką pagerinti, o gavos atvirkščiai nei norėjo tie, kas jas vežė“, – mano D. Augutis. Kaip žymiausią tokį augalą specialistas įvardija Sasnovskio barščius, taip pat gausialapį lubiną, uosialapį klevą. Tarp žinomiausių invazinių gyvūnų rūšių – kanadinė audinė, sūrinis šuo, invaziniai grundulai.

Europos Sąjungos įstatymų, reguliuojančių invazines rūšis, yra mažai. Aptarkime pavyzdžius.

Vengrijoje kas penktas – kam nors alergiškas. Čia itin paplitusi kietinė ambrozija – nors gimininga kiečiui ir pelynui, visgi nevietinė. Iš Amerikos Europoje ji netyčia atsidūrė XIX a. – per žemės ūkio techniką, per produktus, keliavusius iš „Naujojo pasaulio“. Vengrijoje jai alergiškas vienas gyventojas iš penkiolikos. Europos Komisijos kurtame filmuke kalbintas Augalų Apsaugos instituto ekspertas Daktaras Tamas Koemivesas sako, kad, dar brangiau nei sveikatai, šis augalas atsieina žemės ūkiui, trukdydamas kitiems pasėliams.

„Kenkia ne tik sveikatai, bet ir žemės ūkiui, kukurūzams ir saulėgrąžoms. sveikatos apsaugai tai kainuoja 36 milijonus euru. Žemės ūkiui – triskart tiek“, – tvirtina Augalų Apsaugos instituto ekspertas.

Į pagalbą – ir mobiliosios programėlės

Vengrijos valdžia apie problemą žino labai gerai, ir būdai ją spręsti iš pažiūros visai paprasti – informuoti ūkininkus, kad šie sistemiškai kasmet ambrozijas tiesiog išpjautų, geriausia – prieš žydėjimą. Ir naudoti mažai herbicidų. „Jeigu kasdieniam gyvenime susiduriam, reikia tiesiog ją išrauti. Bet jei pamatom kad zona didelė ir plintanti, tada galima naudoti  mobiliąją programėle – nufotografuoti tą plotą ir nusiusti i centrą kuris užfiksuos“, – pasakoja ūkininkas.

Tačiau kietinė ambrozija – tikrai ne vienintelė Europos problema. Luizianos vėžiai Italijoje minta varlėmis, amfibijomis ir žuvimi. Iš pietinių Jungtinių Valstijų, ir šiaurės Meksikos į Europą jie atvežti valgyti arba naudoti kaip jaukas. Po kelias šalis pasklidę neįtikėtinu greičiu, jie – grėsmė bioįvairovei, nešantys ligą, kurios vietiniai vėžiai neturi. „Dėl jų nyksta vietiniai vėžiai. Jie kenkia vandenų krantams, kuriuose gyvena. Tie krantai dėl to, kad tie vėžiai rausiasi, išvis suyra“, – teigia Pieras Genovesis, gamtosaugos specialistas dirbantis Italijos aplinkos apsaugos ir tyrimų institute.

Ir tai – vėlgi – toli gražu ne vienintelis egzotinis gyvūnas, pridarantis bėdų Italijoje. Nutrijos, dėl kailio devynioliktame amžiuje atitemptos į Europą, ekonominę vertę ilgainiui tiesiog prarado. Buvo paleistos iš fermų arba pačios pabėgo, ir po žemyną itin paplito. Maisto ieško cukranendrių, kukurūzų laukuose, mėgsta kasti tunelius. Dėl jų yra kanalai ir tiltai. Didžioji Britanija sugebėjo jas išvis pašalinti iš teritorijos, o Italijoje dėl masto tai nebus įmanoma. Tačiau griežta kontrolė būtina – sienos nei nutrijoms, nei kietinei ambrozijai negalioja, o Europos sąjungos įstatymų reguliuojančių invazines arba svetimžemes rūšis yra mažai.Kadenciją baigiantis Aplinkosaugos komisaras Janešas Potočnikas mano, kad svetimų invazinių rūšių problema vis aktualės. „Ekonominis poveikis tikrai didžiulis, skaičiai  rodo, kad Europos Sąjungos lygiu, per metus prarandama maždaug dvylika milijardų eurų. Tai labai rimtai suma, kuri, manoma, dar didės“, – kalba J. Potočnikas.

Didžiausias pavojus gresia saloms

Kuriama Europos sąjungos įstatymų bazė ribotų naujų invazinių rūšių patekimą, būtų stiprinama pasienio kontrolė, ir kuriama ankstyva perspėjimo sistema, staigaus reagavimo ir valdymo tų veislių, kurios jau gyvena nenatūraliose aplinkose. Tačiau ar problema aktualiausia Europoje? Lietuvos gamtos fondo specialistas D. Augutis sako, kad iš tikrųjų invazinių rūšių problema yra aktualiausia saloms, kadangi evoliucija ten vyko ilgą laiką be jokio įsikišimo ir tam tikra rūšių įvairovė dažniausiai egzistuoja tik toje saloje. „Tokiose salose atsiradusi invazinė rūšis labai greitai gali išnaikinti vietines rūšis, nes teritorija sąlyginai maža ir pokyčiai labai greiti“, – tvirtina specialistas.  Kontinentams, pasak jo, tos problemos yra ne tokios aštrios. „Dėl to, pvz., jei atvažiuotumėte į Havajus, jūsų bagažą atidžiai peržiūrėtų , kad neliktų jokio įtarimo, kad jūs galite kažką atsivežti. Nes tai padarę galite sukelti labai daug ekonominių ir ekologinių  problemų“, – perspėja D. Augutis.

Florida – ir ypač jos pietūs – viena iš problemiškiausių zonų, kurioje, beje, yra Majamio oro uostas, per kurį vežama daugiausia „gyvų krovinių“. Apskritai, Floridoje beveik ketvirtadalis gyvūnų – „egzotiniai“. Birmos pitonas, kilęs iš pietryčių Azijos, Floridoje atsirado ne taip seniai – prieš 15 metų. Gal atvežtas kaip gyvūnėlis, ir netyčia paleistas, ar pats pabėgo į laukymę. Kaip pastebi amerikiečių žurnalas „Time“, pitonas, kaip ir daug kitų atklydėlių, tiesiog pamilo kraštą, kuriame viskas auga ir dera daug greičiau. Birmos Pitonų Floridoje yra gal 100 000 bet tikslaus skaičiaus niekas nežino. Valstybė kuria visokias jų gaudymo schemas, tačiau, pvz., per mėnesio savanorišką medžioklę per pusantro tūkstančio dalyvių rado ir pagavo tik 68 pitonus. O mokslininkai sako, kad dėl šių pitonų Evergleidso nacionaliniame parke mažėja kai kurių žinduolių. Šie pitonai per kartą sudeda 100 kiaušinių, gali per pirmus metus užaugti iki 2 metrų.

Azijiniai karpiai, į pietvakarių Ameriką importuoti 7-8-ame dešimtmetyje, paspruko į Misisipės upę. Dabar upe aukštyn artėja ir prie Didžiųjų Ežerų, kur patekę, galbūt visiškai suardytų sportinės žūklės pramonę. O sidabrinis azijinis karpis turi įprotį išlįsti iš vandens, išgąsdintas motoro, ir neapdairius žvejus gali apversti. Kuriami projektai, kaip užtvenkti ir išvis atskirti ežerus nuo Misisipės upės sistemos, tačiau yra ir duomenų, kad gali būti vėloka – karpiai jau ežeruose. Dar – braziliški pipirmedžiai, kurie tiesiog paprastina gamtinę įvairovę Floridoje, vėlgi, naikindami kitus.

Iš viso JAV yra 50 000 svetimų rūšių. Karibuose liūtžuvė apgraužia koralinius rifus, šiaurės rytuose – smaragdiniai uolagraužiai medžius paverčia į pakuras. Sąrašas begalinis, o kaltinti, jei ką nors kaltinti norisi, reikia save, nes didžiąją dalį vis dėlto suvežė žmonės. Su kiekvienu krovininiu laivu atkeliauja ir invazijos galimybė. Klimato kaita irgi prisideda, versdama augalus ir gyvūnus ieškoti temperatūrų, prie kurių prisitaikyti lengviau, ir paversdama viską didžiuliu katilu.

Ar verta kovoti?

D. Augutis iš Lietuvos gamtos fondo sako, kad kova su svetima veisle priklauso nuo konkretaus atvejo. „Kiekvienai rūšiai yra skirtingas sprendimas ir dažnai tas sprendimas nėra tobulas. Lengviausia tą problemą spręsti – neleisti jai atsirasti: stabdyti prekybą, saugoti sienas, nes paskui, kai invazinė rūšis atsiranda, išnaikinti ją yra labai sudėtinga“, – mano specialistas. Kaip pavyzdį jis pateikia kanadinę audinę, kuri Lietuvoje palaipsniui išnaikino europinę audinę. 

Tačiau yra biologų, kurie kelia klausimą, ar karą prieš invazines rūšis išvis galima laimėti, todėl ir – ar reikia kovoti? Žmogaus veikla planetą esą pakeitė taip, kad kelio atgal nėra, ir reikia tiesiog toleruoti dabartį bei ateitį, kuri greičiausiai bus tokia kaip Pietų Florida. Tik pastaruosius šimtmečius judėjimas žemėje tapo paprastesnis – seniau ne tik žmonėms, bet ir augalams, ir gyvūnams trukdė kalnai, vandenys ir kitokie geografiniai barjerai. O keliaudami žmonės su savimi vis dažniau ėmė pasiimti tokius, kaip įvardija amerikiečių „Time“, keleivius be bilieto, kaip, pvz., juodosios žiurkės, kilusios iš tropinės Azijos. Visa tai priklausė ir nuo politinės situacijos: per Šaltąjį karą Rytų Europoje invazinių rūšių skaičius smarkiai sumažėjo, o laisvose Vakarų Europos valstybėse – padaugėjo. Ir apskritai, dabar Žemėje praktiškai nėra vietos, kur nebūtų žmogaus, ir neįmanoma visos gamtos tiesiog paversti dideliu prižiūrimu sodu.

Dar įdomiau štai kas: buvo laikai, kai invazinės veislės ir rūšys – atvirkščiai – atrodė siekiamybė. Tomas Džefersonas buvo įsitikinęs, kad geriausia, ką viena šalis gali duoti kitai, tai praturtinti augmeniją. Kol buvo pasiuntiniu Prancūzijoje jis siuntė visokias žolių, daržovių sėklas Amerikos botanikams. Itališkų ryžių net gabeno kontrabanda. XIX a. antroje pusėje susikūrė Amerikos Aklimatizacijos draugija, siekianti įvesti kuo daugiau naudingų arba įdomių gyvūnų.  Jos prezidentas Niujorko centriniame parke paleido 60 europietiškų varnėnų, turėjęs svajonę į Ameriką atvežti visus paukščius, kuriuos savo veikaluose minėjęs Šekspyras. Galima sakyti, kad jam pasisekė – šių paukščių JAV dabar 200 milijonų.

Vis dėl to Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistas  sako, kad negalima nusiteikti pesimistiškai. „Kaip su klimato kaita, taip ir su invazinėmis rūšimis karas kol kas yra pralaimimas, tačiau ieškoma būdų, kaip galima sustabdyti tuos pralaimėjimus ir pradėti laimėti“, – sako D. Augutis. Jo manymu, labiausiai padėti gali visuomenės švietimas, be to valstybės turi turėti aiškią politiką, su kokiomis rūšimis ir kaip yra kovojama. „Realiai tos problemos yra tikrai išsprendžiamos, nors yra sudėtingos ir reikalauja sudėtingų sprendimų būdų“, – tvirtina pašnekovas.

Gali ir pasitarnauti

Kaip sako skeptiškesni biologai, vien dėl to kad augalas ar gyvūnas svetimas nereiškia, kad jis prigis pavojingai.  Gal svarbiau sureikšminti ne kilmę veislių, o tai, kaip ji elgėsi natūraliame areale. Kartais tas skirtumas tarp vietinių ir nevietinių veislių yra sunkiai išmatuojamas. Kaip pavyzdį „Time“ pateikia augalą tamariską, eglūną, kuris neaišku ar tikrai reikalauja daugiau vandens nei vietinis jo variantas Amerikoje, be to, sukuria palankų arealą tam tikros rūšies paukštukui – musinukei, kuriai gresia išnykimas.

Laikais, kurie kartais įvardijami kaip nauja geologinė epocha – Antropocenas – kai žmogaus veikla tapo svarbiausia žemę keičianti jėga, atsakomybę galim prisiimti ir mes, prisidėję prie didesnių šiltnamio dujų emisijų ir pasaulinės prekybos vystymo, tad mūsų reikalas susivokti, ką su ta atsakomybe daryti.

Tie, kurie bijo ekonominės ir kultūrinės homogenizacijos, bijo ir biologinės. Tačiau kiti sako, kad vietiniai – tai tiesiog pirmi, kurie įžengė  į tam tikrą teritoriją, ir iš evoliucijos perspektyvos – pastebi Bryanas Walshas, žurnalo „Time“ žurnalistas – čia viskas gerai. Išlieka stipriausi. Pozityvaus požiūrio į viską rezultatas – pvz., kai kurie virėjai ėmė specializuotis invazinėse rūšyse, Azijinį karpį pristatydami kaip „Kentukio tuną“ ir siūlydami liūtžuvės sušį.

Beje, svarstant kurioje pusėje jūs, pastebi „Time“, svarbu paminėti dar kai ką: yra dar viena svetima rūšis-atmaina, kurios mes linkę nevengti ir nenorime jos naikinti, nors ji dominuoja labiau nei bet kuri minėta šiame pasakojame. Jos kilmė Afrikoje, o dabar ji gyvena visuose žemynuose ir visuose įmanomuose klimatuose. Kur bepatenka, pakeičia vietinius, naikina kitas veisles ir verčia aplinką tarnauti jos poreikiams. Jos skaičiai auga milijonais ir ji plinta nerodydama jokių sulėtėjimo ženklų. Jei ši invazinė rūšis skamba lyg būtų kažkur girdėta, tai taip ir turėtų būti, nes tai ir esame mes.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Mokslas ir IT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...