captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kosminis bokštas: ar žmonija pajėgi pastatyti stratosferinį dangoraižį?

Nealas Stephensonas turi fantastišką sumanymą. Jis įsivaizduoja 20 km aukščio plieninį bokštą, besiremiantį į stratosferos sluoksnius. Tokiame aukštyje orų faktorius, toks svarbus aviacijoje ir kosmonautikoje, būtų nereikšmingas menkniekis. 
ELTA nuotr.
ELTA nuotr.

Nealas Stephensonas turi fantastišką sumanymą. Jis įsivaizduoja 20 km aukščio plieninį bokštą, besiremiantį į stratosferos sluoksnius. Tokiame aukštyje orų faktorius, toks svarbus aviacijoje ir kosmonautikoje, būtų nereikšmingas menkniekis.

Lėktuvai, užuot leidęsi ir kilę nuo pakilimo takų, švartuodamiesi prie tokių bokštų sutaupytų galybę degalų. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie kosminių erdvėlaivių startus į beorę erdvę.

Arizonos valstijos universitete įsteigtas naujas Mokslo ir vaizduotės centras kviečia prie vieno stalo susėsti rašytojus ir inžinierius – kad pavyktų dar labiau praplėsti mokslo ribas. Ar įmanoma pastatyti stratosferines aukštumas siekiantį dangoraižį?

Mokslinės fantastikos rašytojas N. Stephensonas savo idėjas naudoja ne tik savo romanuose. Kritikų audringomis ovacijomis sutikto kūrinio „Snow Crash“ („Sniego katastrofa“) autorius žengė netikėtą žingsnį ir nusprendė kartu su Arizonos valstijos universiteto inžinieriumi Keithu Hjelmstadu Finikse pradėti darbuotis tandemu ir išplėtoti realų minėto bokšto statybų projektą.

Ir toks projektas – ne vienišas, ne išskirtinis. Jis – tik vienas iš daugelio projektų, suburtų po Mokslo ir vaizduotės centro stogu. Centro steigimo idėja – suburti menininkus, rašytojus ir Arizonos universiteto tyrėjus draugėn, kad mokslinė fantastika virstų realybe.

Pirmoje XX amžiaus pusėje populiarioji mokslinė fantastika tarpgalaktinio kolonizavimo ir panašiomis temomis sugebėjo įkvėpti ne vieną kartą vaikų, kurie užaugę tapo astronautais, raketų ir erdvėlaivių inžinieriais. Palyginimui, šiuolaikinė mokslinė fantastika tokių pasiekimų kontekste  gerokai silpnesnė.

Arizonos universiteto projekto tikslas – iš naujo suteikti (grąžinti) įkvėpimą ne tik tiems, kurie mokslininkais taps ateityje, bet ir tiems, kurie mokslo laboratorijose uoliai triūsia jau šiandien.

K. Hjelmstadas jau dabar analizuoja galimybes įgyvendinti N. Stephensono bokšto idėją. Preliminarūs modeliavimo rezultatai rodo, jog toks bokštas galėtų atlaikyti savo paties svorį. Tačiau lieka neišspręsta daugybė kitų klausimų. Pavyzdžiui, H. Hjelmstadui dar reikia apibrėžti, ar bokštas atlaikytų papildomą svorį, susijusį su tokių bokštų panaudojimu (lėktuvus, erdvėlaivius).

„Toks bokštas – beprecedentis statinys, ištisais šviesmečiais pranokstantis bet ką, kas yra pastatyta Žemėje, – pabrėžia K. Hjelmstadas. – Statyti tokį reikštų imtis didžiausio statybos projekto žmonijos istorijoje.“

Pasakojimas apie kosminį bokštą bus publikuotas „Hieroglyph“ – jungtiniame Mokslo ir vaizduotės centro bei N. Stephensono internetiniame projekte, kuriame veiks ir idėjų plėtojimui dedikuotos diskusijos. „Hieroglyph“ galės naudotis ir kiti rašytojai – talpinti jame naujus kūrinius, bendrauti su Arizonos universiteto mokslininkais. Pavyzdžiui, autorė Cory Doctorow yra parašiusi istoriją apie tai, kaip trimačius spausdintuvus būtų galima siųsti į Mėnulį, kur šie įrenginiai galėtų pradėti statyti bazes žmonėms.

„Iki šiol santykis tarp mokslo fantastų ir mokslininkų priminė prasilenkiančius ir mažai bendro turinčius srautus, – samprotauja Tami Spector iš San Francisko universiteto. – Mokslininkai meninę kūrybą iki šiol suprasdavo kaip priemonę, kuri turi tarnauti mokslui, tačiau užsiima svaičiojimais, o menininkams (fantastikos rašytojams) mokslas tebuvo meninės raiškos priemonė.“

Pavyzdys – 1996–2006 metais Londone veikęs „The Welcome Trust“. Šis centras finansavo bendrus mokslo ir meno projektus biomedicinos srityje ir tam reikalui išleido apie 3 mln. svarų. Kai nepriklausomi vertintojai 2009 metais peržiūrėjo programos pasiekimus, paaiškėjo, jog šios iniciatyvos poveikis mokslo praktikai buvo menkas.

Yra vilties, jog įmanoma sulaukti pokyčių. Viename iš jungtinių meninių-mokslinių projektų dizainerė Helen Storey kartu su chemiku Tony Ryanu nusprendė praturtinti rūbų audinius medžiagomis, kurios valytų orą. Dabar šis tandemas plėtoja projektą, kuriame kuriamas namuose tinkamas vartoti produktas.

„Jog mums pavyko, suprasiu iš to, ar per kitus penkerius metus į mūsų rengiamus seminarus plūstels mokslininkai ir inžinieriai“, – reziumuoja Mokslo ir vaizduotės centro direktorius Edas Finnas. 

Šaltinis www.technologijos.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Mokslas ir IT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...