captcha

Jūsų klausimas priimtas

Visuomenės kvailumas mokslininkams varo depresiją

Pastaruosius trejus metus Dartmuto koledžo (JAV) politikos mokslų ekspertas Brendanas Nyhanas, padedamas kolegų politologų ir gydytojų pediatrų, vykdė eksperimentą, kuriuo norėjo nustatyti paprastą priklausomybę: kaip įvairūs bandymai įtikinti, kad skiepijimas yra būtinas, keičia prieš skiepus nusistačiusių žmonių nuomonę.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Pastaruosius trejus metus Dartmuto koledžo (JAV) politikos mokslų ekspertas Brendanas Nyhanas, padedamas kolegų politologų ir gydytojų pediatrų, vykdė eksperimentą, kuriuo norėjo nustatyti paprastą priklausomybę: kaip įvairūs bandymai įtikinti, kad skiepijimas yra būtinas, keičia prieš skiepus nusistačiusių žmonių nuomonę.

Tyrime, kurio rezultatai publikuoti praėjusį mėnesį, dalyvavo beveik 2000 šeimų, auginančių bent vieną vaiką iki 17 metų. Kiekvienai šeimai buvo nusiųstas vienas iš keturių informacinių bukletų: JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centro duomenys, rodantys, jog nėra jokio ryšio tarp tymų, kiaulytės ir raudoniukės vakcinos (MMR) ir autizmo; Vakcinų informacijos centro pranešimas apie kiaulytės, tymų ir raudoniukės pavojingumą ir skiepų gebėjimą apsaugoti nuo tų pavojų; bukletas su vaikų, sergančių šiomis ligomis, nuotraukomis ir dramatiška Ligų kontrolės ir prevencijos centro istorija apie vaiką, kuris vos nemirė nuo tymų. Kontrolinė tiriamųjų grupė negavo visiškai jokių bukletų. Mokslininkai norėjo patikrinti, kas labiau paskatins žmones pakeisti neigiamą nuomonę apie vakciną – faktai, mokslinių tyrimų duomenys, emocijos ar pasakojimai, rašo newyorker.com.

Rezultatas mokslininkus apstulbino: vakcinų priešininkų nuomonės nepakeitė jokia priemonė. Nė vienas iš intervencijos būdų nebuvo sėkmingas. Pirmasis bukletas, informavęs apie tai, jog nėra informacijos, siejančios skiepus su autizmu, panašu, šiek tiek susilpnino klaidingą įsitikinimą, jog skiepai sukelia autizmą, tačiau niekaip nepakeitė tėvų sprendimo vaiko neskiepyti. O tėvai, kurių požiūris į skiepus buvo labiausiai neigiamas, dar labiau atsižegnojo nuo raginimų vaiką paskiepyti – šį reiškinį mokslininkai vadina atgalinio pliūpsnio efektu. Kitiems dviem intervencijų tipams sekėsi dar prasčiau: sergančių vaikų nuotraukos padidino šeimos galvų įsitikinimą, kad skiepijimas sukelia autizmą, o dramatiškas pasakojimas apie tymais sirgusį vaiką, vos ištrauktą iš mirties nagų, kažkokiu būdu padidino įsitikinimą, jog vakcinos yra pavojingos. „Tai slegia. Mus tikrai apėmė depresija“, – liūdnai sakė mokslininkų grupės vadovas.

B. Nyhano susidomėjimas neteisingais įsitikinimais užgimė pačioje šio amžiaus pradžioje, dar net nepabaigus koledžo. Tada kaip tik artėjo JAV prezidento rinkimai, išskirtinai sudominę tuo, jog kandidatai įžūliai nepaisė faktų. „2000 metų rinkiminė kampanija buvo laikotarpis, kai faktai neegzistavo“, – sakė mokslininkas. Jis su dviem klasiokais įsteigė forumą „Spinsanity“, skirtą politinių melagysčių demaskavimui. Jų svetainės pėdomis sekė tokie šiuo metu populiarūs tinklalapiai, kaip „PolitiFact“ bei factcheck.org. Ketverius metus svetainę kūręs trejetukas iš svetainėj surinktos informacijos netgi parašė bestseleriu tapusią knygą. Tačiau jų darbas nuėjo perniek – politikai nepradėjo meluoti mažiau, o visuomenė nesiliovė tikėti melais.

B. Nyhanas, tuo metu jau Duke universiteto politologijos doktorantas, apleido savo jaunystės projektą ir ėmėsi to, kas jam atrodė labiau neatidėliotina: jam pasidarė įdomu, ar faktų išaiškinimas iš tiesų yra neefektyvus būdas žmonėms „paprotinti“ ir kokios priemonės būtų efektyvios siekiant ištaisyti klaidingus visuomenės įsitikinimus. Neseniai publikuotas tyrimas apie vakcinas – vienas iš eksperimentų, kuriuo bandyta atsakyti į mokslininkui rūpimus klausimus.

Ilgą laiką bandymai koreguoti klaidingus įsitikinimus nebuvo sėkmingi. Bristolio universiteto (Jungtinė Karalystė) psichologas Stephanas Lewandowsky, klaidingų įsitikinimų klausimą pradėjęs nagrinėti panašiu metu, kaip ir B. Nyhanas, 2012 metais peržvelgė visą pasiekiamą su šiuo klausimu susijusią literatūrą. Spekuliacijų buvo daug, tačiau empirinių tyrimų, išskyrus jo paties ir B. Nyhano darbus – nė vieno. Pastaraisiais metais B. Nyhanas informacinį vakuumą bandė užpildyti eksperimentams panaudodamas realias situacijas, dominančias didelį žmonių kiekį: prieštaringai vertinamą informaciją apie Irako masinio naikinimo ginklus, B. Obamos gimimo liugijimo klausimą ir pasipriešinimą genetiškai modifikuotų organizmų (GMO) naudojimui maisto pramonėje. Iki tol tradiciškai šios srities eksperimentai būdavo atliekami laboratorijos aplinkoje, žmonėms pasakojant išgalvotas istorijas, tačiau B. Nyhanas įsitikinęs, kad skirtingos nuomonės apie realias situacijas yra pats geriausias būdas sužinoti, kaip galima būtų koreguoti paplitusią neteisingą nuomonę apie realius įvykius.

Pirmas dalykas, su kuriuo B. Nyhanas susidūrė – kad ne visos įsitikinimų klaidos atsiranda vienodai. Klaidinanti informacija ne visuomet tampa klaidingu visuomenės dalies įsitikinimu (t. y., ilgalaikiu neteisingos informacijos išsaugojimu ir tikėjimu). Paimkime kad ir astronomijos pavyzdį. Jeigu kas nors paprašytų jūsų paaiškinti santykius tarp Žemės ir Saulės, galėtumėte suklysti : galbūt pasakytumėte, kad Saulė sukasi apie Žemę, kad saulė kyla rytuose, o leidžiasi vakaruose. Bet su astronomija susipažinęs draugas galėtų jus pataisyti. Nieko blogo nenutiktų – tiesiog pakoreguotumėte savo klaidingus įsitikinimus.

Bet įsivaizduokite, kad gyvenate Galilėjo Galilėjaus laikais, kuomet žmonijos žinios apie Saulės ir Žemės santykį buvo visai kitokios ir kad visuomenės suvokimas apie pasaulį stipriai priklausė nuo asmeninių ir religinių pažiūrų. Kas nutiktų, jeigu Galilėjus bandytų jus pataisyti? Procesas nebūtų toks paprastas. Esminis skirtumas tarp įsitikinimų koregavimo tada ir dabar yra klaidingo įsitikinimo svarba: kai mūsų įsitikinimai neturi kritinės svarbos supančio pasaulio suvokimui, juos galima pakeisti nesunkiai. Bet kai faktai prieštarauja įsitikinimui, kuris mums ilgą laiką buvo itin svarbus, jį pakeisti būna labai sunku.

Kai klaidinga nuomonė žmogui yra svarbi, jos taisymas gali būti labai komplikuotas. 2013 m. vyko tyrimas, kurio metu Kelly Garrett ir Brianas Weeksas aiškinosi, ar politinė dezinformacija – jeigu konkrečiau, informacija apie tai, kas gali ir kas negali prieiti prie JAV piliečių elektroninių sveikatos įrašų – kuri yra ištaisoma nedelsiant padaro mažiau žalos nei dezinformacija, kuriai leidžiama įsismelkti į žmonių sąmonę. Iš pradžių atrodė, kad duomenų korekcija iškart kai kuriems žmonėms padėjo pakoreguoti klaidingus įsitikinimus. Tačiau mokslininkams patyrinėjus įdėmiau paaiškėjo, jog klaidingą požiūrį pakeitė tik tie žmonės, kurie buvo ideologiškai nusiteikę netikėti klaidinančia pradine informacija. O jeigu kieno nors pradinis nusiteikimas buvo kitoks, palankesnis dezinformacijai, tai bandymas atitaisyti klaidą ne tik nepadėdavo, bet ir padidindavo to asmens nepasitikėjimą teisingos informacijos šaltiniu.

2012 metais buvo atliktas nuomonės apie klimato kaitą tyrimas. Rezultatas buvo analogiškas. Jeigu faktais pagrįsta informacija nesutapdavo su ankstesniais įsitikinimais, įsitikinimų būdavo atsisakoma jei jais tikima silpnai ir atmesdavo informaciją, jei įsitikinimais buvo tikima smarkiai.

Netgi kai manome, jog teisingai pakoregavome neteisingus įsitikinimus, jie dar turi įtakos mūsų atminčiai ir mintims. Kelis turimus atlikęs S. Lewandowsky kartu su kolegomis iš Vakarų Australijos universiteto paprašė universiteto studentų paskaityti žinią apie gėrimų parduotuvės apiplėšimą, neva įvykusį Australijos Šiaurinėje teritorijoje. Visi studentai skaitė tą patį įvykio aprašymą, tačiau kai kuriais atvejais į aprašymą buvo įtraukta informacija apie plėšikų rasę, o kitais – ne. Pagal vieną aprašymo versiją nusikaltėliai buvo baltieji, pagal kitą – Australijos aborigenai. Ataskaitos gale informacija apie rasę arba būdavo atšaukiama, arba ne.

Vėliau dalyvių buvo prašoma atlikti pusvalandžio trukmės visiškai nesusijusią užduotį su kompiuteriu. O po to jiems buvo užduodamas rinkinys klausimų apie apiplėšimo ataskaitą: faktiniai (pvz., „Koks automobilis buvo paliktas įvykio vietoje?“) ir nuomonės („Kaip manote, kas buvo plėšikai?“). Dar vėliau studentai turėjo įvertinti savo rasinį požiūrį į aborigenus.

Visų tiriamųjų atmintis veikė be priekaištų: jie puikiai prisiminė nusikaltimo detales, tiksliai žinojo, ir kokia informacija buvo paneigta, o kokia – nebuvo paneigta. Tačiau prasčiausiai aborigenus vertinę studentai buvo tie, kurių skaitytoje ataskaitoje buvo parašyta, kad nusikaltėliai buvo aborigenai – net ir tuo atveju, jei ši informacija vėliau buvo paneigiama, o patys studentai tą puikiai žinojo.

Į faktinius klausimus studentai atsakinėjo teisingai, nurodydami, kad įvykio aprašyme pateikta informacija apie rasę buvo klaidinanti bei paneigta, tačiau nuomonės klausimuose jie vis vien buvo linkę nurodyti, kad užpuolikai veikiausia buvo aborigenai. Kitaip tariant, tai buvo laboratorinis atvejis, atitinkantis B. Nyhano gautus realaus pasaulio situacijų vertinimo rezultatus: nepaisant bandymų koreguoti įsitikinimus, nepaisant to, kad žmonės suvokia kas iš tiesų vyksta, jų išankstinė nuomonė išlieka.

Greta didelės visuomenės dalies klaidingos nuomonės, jog skiepai yra visų pasaulio bėdų priežastis galima įrašyti ir dar vieną „pasipriešinimo judėjimą“ – stiprėja judėjimas, propagruojantis natūralaus pieno vartojimą. Kol kas tai – santykinai silpna iniciatyva, tačiau jai išplitus gali būti panaikinta nauda sveikatai, gauta per šimtmetį pieno pasterizavimo. JAV Ligų kontrolės centras natūralų, nepasterizuotą pieną vadina „vienu iš pavojingiausių pasaulyje maisto produktų“ ir nurodo, jog dėl nepasterizuoto pieno pacientai į ligonines guldomi beveik triskart dažniau nei dėl bet kokių kitų maisto sukeltų ligų. Bet, nepaisant garsaus oficialių šaltinių balso, natūralaus pieno aktyvistai taip pat savo nuomonę skleidžia vis garsiau – o jų pasakojimai apie tariamą natūralaus pieno naudą susilaukia vis daugiau šalininkų. B. Nyhano teigimu, kad ši idėja nesklistų daugiau, pasterizavimo šalininkai neturėtų galvoti, kaip pataisyti klaidingą nuomonę, nes tai „gali patraukti daugiau dėmesio į faktams prieštaraujančius teiginius“. Vietoje to sveikatos apsaugos sistemos atstovai turėtų skleisti informaciją, kurioje būtų sąmoningai vengiama idėjų prieštaros išryškinimo ir nurodoma, pavyzdžiui, tai, jog pasterizuotą pieną vartojantys vaikai jau šimtą metų yra sveikesni.

O ar panašus informavimo būdas suveiktų ir siekiant pakeisti klaidingą nuomonę apie vakcinas? B. Nyhanas į šį klausimą atsakyti negalėjo – bent jau kol kas. „Gali būti, kad vakcinų atveju jau peržengėme ribą. Kol kas, kai šis klausimas yra toks viešas ir tuo pačiu asmeniškas, sunku pasakyti, ar apskritai kas nors galėtų šiuo atveju padėti“. Pasak mokslininko, vargu ar skiepams būtų galima taikyti panašią informavimo liniją, kaip ir pasterizuotam pienui – juk žmonės mano, jog skiepai, skirtingai nei pasterizuotas pienas, yra pavojingi. Ir kuo ilgiau garsenybės, neturinčios nieko bendro su medicininiu išsilavinimu, teigs, kad skiepai kenksmingi, o autoritetingi medikai nepateiks klaidingą nuomonę sudorojančių faktų, tuo sunkiau bus surasti bendrą, neideologišką, efektyvią informavimo kryptį. Visuomenės nuomonės nebus galima pakeisti tol, kol nebus vieninga garsenybių, kuriuos vertiname kaip visuomeninės nuomonės formuotojus, pozicija.

Taigi, norint, kad žmonės nebetikėtų apgaulės būdu suformuota nuomone, jog skiepijimas sukelia autizmą, visų pirma reikia pradėti plataus masto valstybių elito nuomonių vienijimą: suvienijus nuomonės lyderių poziciją bus galima užtikrinti platų informacijos sklidimą. Vienas sėkmingiausių tokio informacijos skleidimo pavyzdžių – kampanija prieš rūkymą. Jeigu prieš rūkymą būtų kovojama vien politinėmis ir finansinėmis priemonėmis, rūkančiųjų šiandien matytume kur kas daugiau.

Tuo tarpu skiepijimas – toli gražu ne politinis klausimas. „Skiepai iš prigimties nėra susiję su politika. Ir tai visai gerai. Tai reiškia, kad politikai dėl to nesiginčys ir galima bendra jų nuomonė“, – sako B. Nyhanas. Galų gale, nesiskiepijant gali susirgti bet kurio žmogaus – bet kokių politinių ir religinių pažiūrų – vaikas.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Mokslas ir IT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...