captcha

Jūsų klausimas priimtas

Menas karo metu: ir terapija, ir ginklas

Lietuvoje jausti nuostata, kad menas turėtų būti apolitiškas. „Bet kai situacija aštrėja, jie neturėtų būti apolitiški“, – apie šios nuostatos šalininkus sako dailės istorikė ir kritikė prof. Rasa Žukienė.  
Tarybų valdžios paskelbimas Lietuvoje 1918 m. Dailininkas Č. Znamierovskis, 1951 m.
Tarybų valdžios paskelbimas Lietuvoje 1918 m. Dailininkas Č. Znamierovskis, 1951 m.

Lietuvoje jausti nuostata, kad menas turėtų būti apolitiškas. „Bet kai situacija aštrėja, jie neturėtų būti apolitiški“, – apie šios nuostatos šalininkus sako dailės istorikė ir kritikė prof. Rasa Žukienė.                                               

Karo metais menas tampa ir terapija, ir ginklu. Dailės tyrimai atskleidžia tai, kas nepatenka į politinės ir socialinės istorijos tyrinėtojų akiratį.

Žmogus jau prieš dešimtis tūkstančių metų pradėjo kurti meną, taip išreikšdamas savo emocijas ir mintis, interpretuodamas jį supantį pasaulį. Visų formų menas tapo itin svarbiu individo savimonės ir civilizacijos formavimo instrumentu.

Tačiau žmoniją nuo pat pradžių lydėjo ne tik menas, bet ir agresija. Natūralu, kad norint geriau pažinti mūsų pirmtakus, suprasti istorijos vingius, būtina ištirti, kokį antspaudą karai bei nesuskaičiuojami kruvini konfliktai paliko meno istorijoje.

Romėnų patarlė, jog kai ginklai žvanga, mūzos tyli, klaidinga, nes karo metais meninis gyvenimas vyksta, o menas tampa ir terapija, ir ginklu. Dailės tyrimai atskleidžia tai, kas nepatenka į politinės ir socialinės istorijos tyrinėtojų akiratį. Dailė, kaip ir literatūra, itin jautriai atspindi visuomenės nuotaikas.

Šiuo metu karo ir meno sąlytis yra viena svarbiausių XX a. kultūros tyrimų temų. Tyrimai plėtojami Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Vokietijos mokslo institucijose.

„Lietuva, kaip stipriai nukentėjusi karo metais, išgyvenusi ideologines kaitas, dar rimtai neprisilietė prie šios temos. Nors šiemet pažymime Pirmojo pasaulinio karo pradžią. Todėl mūsų mokslinė grupė nutarė imtis šios temos, kadangi visa Lietuvos istorija ir meno istorija yra tarsi aprėminta karų. Po Antrojo pasaulinio karo turime perdalintą tautą, kultūrą ir turim dvi jos atšakas, kurios ir skiriasi, ir panašios“, – R. Žukienė.

Lietuvos mokslininkų grupė, apsilankiusi archyvuose JAV ir kitose pasaulio šalyse, ėmė tirti ryšių raidą tarp vokiečių okupacijos ir daugiatautės kultūrinės Lietuvos Pirmojo pasaulinio karo metais. Tyrė vietos kultūras, jų sąveikas regione sovietų ir nacių okupacijų metais, taip pat meną, atspindintį karo ir emigracijos traumas Lietuvos išeivijoje po Antrojo pasaulinio karo.

ES lėšomis finansuojamo projekto „Lietuva karuose: kultūra, tapatybės, egzilis“ dalyviai siekia sukurti tarpdalykinę, tarpnacionalinę ir daugiakalbę platformą karo ir kultūros studijoms Lietuvoje. Tokie tyrimai leistų daugiau sužinoti apie XX amžiaus Lietuvos istoriją, kultūrą, individo savijautą, emocijas šių kataklizmų metu.

Antrojo pasaulinio karo metu Lietuvos gyventojai gyveno apimti nerimo ir ieškojo paguodos meno kūriniuose. Karo metų portretai suveda mus akistaton su tos epochos žmonėmis. Tai efektyvus būdas priminti užmirštas istorijos akimirkas, kurias išgyvenome kaip tauta.

Pavyzdžiui, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1914 m. britai Londone įsteigė propagandinę instituciją, leidusią periodiką, žurnalus, laikraščius, filmus karo temomis. 1918 m. buvo užsakyta nutapyti paveikslų, kurie visapusiškai atspindėtų karo patirtį bei sukurta ekspozicija – memorialas.

Tai buvo pirmas XX a. valstybinis užsakymas sukurti paveikslus, skirtus moderniajai istorijai, ir pati ambicingiausia Didžiosios Britanijos iniciatyva įamžinti Pirmojo pasaulinio karo atmintį. Buvo sukurta 17 didelio formato paveikslų, kuriuos nutapė žymūs dailininkai.

„Menas yra ta sritis, kuri akivaizdžiai parodo žmonių jauseną, emocijas. Menas ir meno tyrimai yra sritis, kuri turi metodus šiems dalykams aprašyti. Menas kalba emocijų kalba ir ta informacija yra vaizdinė, menininko atrinkta ir apgalvota. Mokant žiūrėti į vaizdus ir juos tyrinėti, galima pasakyti daug. Mes tyrinėjam ne tik vaizdus kaip meno kūrinius, tyrinėjame ir literatūrinius vaizdus. Tyrime dirba literatūrologai, istorikai, geografas ir dailėtyrininkai“, – pasakoja R. Žukienė.

Lietuva yra daugiatautė. Kiekviena čia gyvenusi tauta turi savą požiūrį į pokario įvykius. Įdomu, kad mene tie skirtingi požiūriai atsispindi. Siekiant tai atskleisti, atliekamas tarpdisciplininis įvairiatautės Lietuvos kultūros tyrimas. Beje, geopolitinės aplinkybės lėmė, kad karas Lietuvoje dažnai kartu suvesdavo okupantus ir vietos gyventojus.

„Kare visada yra kelios pusės: okupantai ir okupuotieji. Yra skirtingi požiūriai į tą patį dalyką. Dr. Laima Laučkaitė imasi tyrinėti vokiečių kareivių piešinius, kurie daryti Vilniuje, tai yra kito, ateivio požiūris į Vilniaus situaciją karo metu“, – pasakoja dailės istorikė.

Sukurta daug darbų, vaizduojančių vietos kraštovaizdį, architektūrinį paveldą, gyventojus, jų papročius. Ši kūryba lietuviška tematika yra nežinomo lituanistinio paveldo atradimas. Tokie vaizdai liudija, ką pastebi kitatautis. Kas jį žavi, ko jis nesupranta, koks jo santykis su vietos žmonėmis.

Tai papildo mūsų supratimą apie istorinius laikotarpius. Pavyzdžiui, mokslininkai tiria kaizerinės Vokietijos karininkų žydų buvimą Lietuvoje per Pirmąjį pasaulinį karą. Išlikę tekstai ir piešiniai liudija, kad litvakų savitumas darė įtaką Vakarų Europos žydų bendruomenei.

„Iš Vakarų Europos dailės istorijos seniai žinoma, kad karas yra inspiracija avangardo srovėms. Pvz., po Pirmojo pasaulinio karo Šveicarijoje susikūrę dailininkai pradėjo dadaizmo judėjimą. Tai buvo ir protesto judėjimas, kartų susipriešinimas, ir jaunos kartos reakcija į tai, kas vyksta fronte. Taip pat P. Pikaso 1937 metais, išgirdęs apie karą Ispanijoje, nutapo Gerniką. Tai yra jo, kaip ispano, protestas. Reakcija į tai, kas vyksta jo šalyje. Nors šitas kūrinys buvo skirtas pasaulinei parodai, jis pasakė, kad kūrinys bus grąžintas Ispanijon, kai įsivyraus taika“, – primena R. Žukienė.

Lygiai taip pat po Antrojo pasaulinio karo Europos kultūrai didelį postūmį davė egzistencializmas. Ši filosofija užgimė iš žmonių nevilties, suvokus, kas yra karas, kuo jis gresia niekuo dėtiems žmonėms. Ji teigė, kad žmogus pasaulyje yra vienišas. Nėra jokių moralinių taisyklių ar religinių sistemų, kuriomis jis galėtų remtis.

Tokie apmąstymai stipriai paveikė meną bei literatūrą šeštajame XX amžiaus dešimtmetyje. Egzistencializmo paveiktai dailei būdingas nerimo jausmas, susvetimėjimas, absurdiškumas, metamorfozės, susirūpinimas.

„Pvz., Alberto Giacometti kūryba ar kitų skulptorių, netgi dar vienos kartos, kuriai priklauso Lucianas Freudas ar Francis Baconas tapyba – visa tai yra išraiška karo pergyvenimų. Kai vienu atveju žmogus yra kaip šapelis. Tai vaizdinis motyvas, pasirinktas Giacometti kūryboje. Kitu atveju su L. Freudu į meną ateina sąvoka, kad žmogus yra tik kūnas. Nėra jokios jame dvasios. Tai irgi nihilistinio mąstymo išdava mene“, – svarsto dailės kritikė.

Spalio perversmas 1917 metais Rusijos menui, kaip ir vakarų Europoje, iš pradžių suteikė labai pozityvų impulsą. Tokiems menininkams, kaip Kazimieras Malevičius ar Markas Šagalas atrodė, kad jie sukurs naujos valstybės naują meną. Meną, kuris bus proletarinis. Deja, tai tęsėsi neilgai.

„Ieškodami naujų kelių, jie atranda konstruktyvizmą, abstrakciją, – sako R. Žukienė. – Pirmosios po spalio perversmo metinių demonstracijos buvo apipavidalintos kubais, įsivaizduojant, kad tai yra tikrasis proletarinės šalies menas. Kaip žinom, gretai ideologai tą nutraukė. Nuo 1922 metų prasidėjo rusų avangardistų pjudymas. Tas truko ilgai, iki fizinių susidorojimų. M. Šagalas ir daugelis kitų spėjo emigruoti. Rusų avangardas nebuvo rodomas nė salėse, Sovietų Sąjungoje nebuvo leidžiamos knygos“, – pasakoja menotyrininkė.

Rusų avangardas kūrybos ir populiarumo piką išgyveno nuo Spalio perversmo 1917-aisiais iki 1922-ųjų. O tuomet jį uždusino valstybės propaguojamas socialistinis realizmas. Mat bet kuris menas, aukštesnis už vidutinį supratimą, esąs pavojingas.

„Pavojingas, nes toks menas kalba apie aukštesnę žmogaus būtį. Ypač kai konstruktyvistai ar abstrakcionistai reiškiasi abstrakčiomis formomis: tai buvo socialistinėje šalyje neįmanomas dalykas. Nes jos pagrindas yra materializmas ir fizinis tikrovės supratimas. Dėl to visa sovietmetį abstrakcija Lietuvoje buvo nepageidaujama“, – teigia R. Žukienė.

Kaip yra žinoma, lavinti vaizduotę pavojinga, nes kritiški, išsilavinę žmonės ima abejoti totalitarinių sistemų skleidžiamu melu ir demagogija. Sovietų sąjunga visada stengėsi formuoti žmogų visais lygmenimis. Lygiai taip ir nurodant per meno kūrinį, kaip tas žmogus turi mąstyti. Dėl to tokie svarbūs tebėra ideologiniai ir propagandiniai menai. Tai karo dalis. Dailės tyrimų medžiaga padeda studijuoti propagandos veikimo mechanizmą.

„Kalbant apie šiuos laikus, pasaulyje egzistuoja tokia meno pakraipa, kaip politinis menas. Menininkai nuolat reflektuoja istoriją, tik formos yra gerokai pasikeitusios. Niekas nestato memorialų, bet naudojamos video instaliacijos, šviesos piešiniai ant pastatų sienų. Visa tai daro ir mūsų menininkai. Lietuvoje dažniausiai jausti, kad menas turėtų būti apolitiškas. Bet kai situacija aštrėja, jie neturėtų būti apolitiški“, – svarsto dailės istorikė.

Projekte dirbantys mokslininkai turi puikią progą pirmą kartą rimtai patyrinėti šią temą, surinkti daug įvairios medžiagos Lietuvos ir užsienio archyvuose.

„Nuvykusi į Čikagos lituanistikos centrą, radau daug fotografijų iš mūsų pabėgėlių lagerių, kur jie gamina daiktus, ir net juvelyriką. Mane labai nustebino, kad pokario žmonės, išvaryti iš savo šalies, buvo be galo linksmi, turėjo daug humoro žurnalų, šaipėsi patys iš savęs“, – pasakoja R. Žukienė.

Tai faktas, liudijantis pastangas nepasiduoti gniuždančiai tikrovei. Fenomenalus reiškinys yra buvusių Baltijos šalių piliečių, išvietintųjų asmenų kultūrinė veikla Vokietijoje po Antrojo pasaulinio karo. Dėl sovietų okupacijos praradę tėvynę, tapę beteisiai ir nepageidaujami karo nualintoje Vokietijoje, jie rengė dailės parodas ir koncertus, statė operas ir leido knygas.

Nacionalinės kultūros reprezentacijos tapo ryškiais baltų tautų kultūrinio savitumo ženklais. Išlikimo problema stūmė lietuvius į artimą kontaktą su sąjungininkų karine valdžia. Nacionalinės kultūros reprezentacija pravertė ir tuomet, kai baltams, patyrusiems dvi okupacijas, reikėjo įrodyti savo teisę egzistuoti laisvame Vakarų pasaulyje.

„Mūsų tyrimai turėtų plėstis. Galėtume po to suburti Vidurio ir Rytų Europos tyrėjus šios problematikos tyrimams. Vakaruose tai daroma. Čekijoje, Lenkijoje tokių tyrimų yra mažai, ir mes turėtume bendradarbiauti su tuo arealu“, – teigia R. Žukienė.

Kariavimas, masinis civilių naikinimas, gyventojų išvietinimas ir okupacijos lėmė, kad XX a. Lietuva prarado trečdalį savo gyventojų. Karo metų kančios, žūtys, išlikimas, tremtis ir pokarinis atsinaujinimas tapo kertinėmis temomis šalies ir jos išeivių kultūroje. Karo ir kultūros studija Lietuvoje reikalauja lyginamosios, daugiakalbės ir nacionalines ribas įveikiančios analizės. Šie tyrimai leis mums geriau suprasti istoriją. Kad neleistume jai pasikartoti.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Mokslas ir IT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...