captcha

Jūsų klausimas priimtas

Oftalmologė: protas ir patirtis užslopina ypatingus žmonių gebėjimus

Manoma, kad naujagimiai iki metų yra sinestetikai (pvz., muziką girdi spalvomis), tik pamažu protas tuos gebėjimus užslopina, sako oftalmologė Lolita Jotautienė. „Maždaug vienas iš 2 tūkst. suaugusių žmonių turi šią dovaną. Kyla išvada, kad turbūt mąstymas, mokslas užslopina kai kuriuos požievio centrus, atsakingus už mūsų emocijas, talentą kurti, suvokti kitaip“, – svarsto ji.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Manoma, kad naujagimiai iki metų yra sinestetikai (pvz., muziką girdi spalvomis), tik pamažu protas tuos gebėjimus užslopina, sako oftalmologė Lolita Jotautienė. „Maždaug vienas iš 2 tūkst. suaugusių žmonių turi šią dovaną. Kyla išvada, kad turbūt mąstymas, mokslas užslopina kai kuriuos požievio centrus, atsakingus už mūsų emocijas, talentą kurti, suvokti kitaip“, – svarsto ji.

Vilniaus universiteto docento, psichiatro Arūno Germanavičiaus teigimu, žmogaus galvos smegenys intensyviausiai vystėsi iki XIX a.: „Tai susiję su tuo, kad žmonės muzikavo, kūrė, lavino savo smegenis. [...] Deja, vykstant evoliucijai, mūsų smegenys gali atrofuotis. Todėl, jei laviname meninius vaikų gebėjimus, kaip tik padedame jiems labiau išvystyti savo ne tik galvos smegenis, bet ir sielą.“

– Kalbame apie tokį fenomeną, kaip muzikos girdėjimas spalvomis. Vis dėlto spalvas matome akimis. O ką galima pamatyti pačiose akyse?

L. Jotautienė: Jei kalbėsime apie akies anatomiją, galima pamatyti daug ligų, duoti patarimą bendrosios praktikos gydytojui, kardiologui, netgi neurologui. Tai žmogaus organas, kuriame atsispindi dauguma vidaus organų pakenkimų.

A. Germanavičius: Kolegos oftalmologai mums labai naudingi psichiatrijoje, neuropsichiatrijoje. Akies dugnas atspindi žmogaus galvos smegenų struktūrą. O tai, kas vyksta galvos smegenyse, iš dalies panašu į tai, kas vyksta akyje. Taigi ryšys labai gilus. Kita vertus, akių judesių valdymas žmonėms labai svarbi funkcija, todėl galvos smegenys turi labai daug centrų, skirtų fokusuoti žvilgsniui, dėmesiui sutelkti, stebėti judantiems objektams, matyti spalvoms. Daugybė funkcijų skirtos būtent tam, kad gautume informacijos apie mus supantį pasaulį, tad akys, žinoma, atlieka labai svarbias funkcijas, kad informacija būtų susieta. Pavyzdžiui, impulsai, kurie ateina iš mūsų kūno, apie mūsų kūno padėtį, apie tai, kokie garsai yra aplinkoje, apie tai, koks yra tam tikrų dažnių pasiskirstymas, iš kurios pusės daugiau girdime, – visa tai irgi susiejama su regimąja informacija. Ta analizė labai sudėtinga, ir kai kurių psichikos sutrikimų atvejais mums būna labai svarbi ir oftalmologų, neurologų informacija.

– Jūs, Lolita, priimate tą informaciją, kuri yra akyse. O Jūs, Arūnai, jau apdorojate ją – tiksliau, matote visą procesą, raidą, kai informacija jau pereina „akių barjerą“. Kaip yra su ta informacija, kuri pavirsta muzika? Tai yra, kai spalvos pavirsta muzika. Kaip vadinasi šis fenomenas – žmonės, kurie mato spalvas ir girdi muziką?

A. Germanavičius: Šis fenomenas vadinasi sinestezija. Tačiau sinestezijos terminu apibrėžiame ne tik spalvų girdėjimą, bet ir atvirkščiai. Gali būti ir kitų fenomenų, kai mūsų juslės susieja keletą analizatorių: klausa susijusi su rega, rega gali būti susijusi su kūno pojūčiu, skonis gali būti susijęs su rega (pavyzdžiui, kai jausdami tam tikrus skonius irgi galime matyti spalvas). Sinestezija – platus terminas, bet šiandien daugiau kalbame apie tą sinestezijos rūšį, kai rega susijusi būtent su klausa. Kaip tai vyksta? Šio fenomeno mechanizmai yra tyrinėjami, moderni neuroanatomija, neurofiziologija, neuropsichologija ir neuropsichiatrija turi daug įvairių naujų būdų, kaip tai įvertinti, kaip pamatyti tai, kas vyksta galvos smegenyse. Nustatyta, kad yra centrai, atsakingi už kalbos, garsų supratimą, ir yra centrai, atsakingi (netgi specifiškai) už muzikos suvokimą.

Pasirodo, Rytų Europa nėra taip labai atsilikusi, pavyzdžiui, Prahoje yra Neurofiziologijos ir neuropsichiatrijos centras, kuriam vadovauja profesorius Cyrilas Höschlas. Jis nustatė, kad yra tam tikras kalbos centras – Höschlo vaga, atsakinga už tai, kad mes jaučiame, suvokiame garsus ir galime numatyti, koks bus kitas garsas. Vadinasi, sugrojus kokią nors melodiją, mūsų smegenys toliau projektuoja natų ar garsų seką. Höschlo vaga ir kiti centrai gali būti susiję su regos analizatoriais (regos sritimis), kurie jau yra kitose galvos smegenų vietose, t. y. daugiau pakaušinėje dalyje. Žinoma, labai svarbi ir informacija, kas vyksta emocijų srityje. Emocinę informaciją mes daugiau suvokiame per požievio struktūras, branduolius. Čia yra vienas labai svarbių darinių – migdolinis kūnas, kuriame yra ta emocinė informacija. Vėliau ji perduodama į požievio struktūras, hipokampą arba kitas dar sudėtingesnes struktūras. Taigi vyksta nuolatinė žievės ir požievio sąveika, kuri ypač gražiai atsiskleidžia miegant.

– Lolita, muzikantams minoras ne visada liūdnas, o mažoras ne visada linksmas. O kaip spalvos? Ar juoda tikrai niūri, solidi, formali spalva, o oranžinė – vėjavaikiška?

L. Jotautienė: Regos analizatorius mums teikia daugiausia (maždaug 90 proc.) informacijos apie aplinką. Pati akis veikia kaip fotoaparatas: priima informaciją ir fokusuoja šviesos srautą į tinklainę, kuri atitinka fotoaparate esančios fotojuostelės funkciją. Šviesos receptorių tinklainėje yra iki 130 mln., ir jie visi atsakingi už šviesos kvantų paėmimą bei pavertimą nerviniu impulsu. Už spalvinį matymą atsakingi receptoriai kūgeliai, išsidėstę centrinėje tinklainės dalyje. Jie gana reiklūs – norint suaktyvinti kūgelio funkciją, reikia pakankamai intensyvios šviesos. Įvairaus intensyvumo dirgikliais dirginant raudonos, žalios ir mėlynos spalvos kūgelius, išgaunama tam tikra spalva. Likę fotoreceptoriai, vadinami lazdelėmis, atsakingi už achromatines spalvas: juodą, pilką, baltą. Lazdelės ne tokios jautrios – kad žmogus matytų, užtenka prieblandos. Kadangi chromatiniai fotoreceptriai yra nejudinami, prieblandoje žmogus spalvų tikrai nematys, matys tik achromatinį pasaulį.

Taigi fotoreceptoriai paverčia šviesos kvantus nerviniais impulsais, o paskui ši informacija nervu, kuris kaip kabelis jungia akį su smegenimis, nešama į smegenis, kur vyksta analizė. Analizės procese dalyvauja žievė, požievio centrai, tad kiekvienas žmogus spalvą suvokti gali visiškai skirtingai: tai lemia mūsų emocijų, gyvenimiškos patirties, gebėjimų, įgūdžių sintezė. Spalvos suvokimas priklauso netgi nuo amžiaus, nes pamažu keičiasi tinklainės fotoreceptorių jautrumas, optinių terpių, praleidžiančių spindulius, skaidrumas. Pavyzdžiui, patvirtinta, kad mėlyną ir violetinę spalvą vyresnio amžiaus žmogus suvokia ne taip ryškiai, kaip jaunas. Taigi veiksnių, nulemiančių spalvos suvokimą, begalė.

Kaip minėjo docentas, sinestezija tikrai vyksta mūsų smegenyse – regos centras nedalyvauja kaip vienas struktūrinis vienetas, tai visų mūsų pojūčių visuma. Uoslė, klausa, skonio receptoriai susijungia į viena, ir tik tada gauname galutinį rezultatą. Todėl juoda spalva ne visiems yra vienodai juoda, balta, raudona, oranžinė ir visos kitos – taip pat.

– Paminėjote emocijas. Vis galvoju, kad menininkai, kaip ir naikintuvų F-16 pilotai, kartais išgyvena emocines perkrovas. Ar psichiatrijoje nustatytos kažkokios kitokios normos, kaip padėti žmonėms, išgyvenantiems perdėtas emocijas?

A. Germanavičius: Tikrai galima su tuo sutikti, nes ir pats sinestezijos fenomenas dažniau pasitaiko tarp jautresnių žmonių, tarp žmonių, kurie geriau žino, kaip vertinti meną, kaip jį kurti, yra atradę kūrybinių galių, o emocijos čia taip pat dalyvauja. Prisiminkime M. K. Čiurlionį – jis neabejotinai turėjo sinestezijos dovaną. Tik nereikia pamiršti, kad jis turėjo ir psichikos problemų. Kokių konkrečiai, iki šiol nežinome. Žinoma, kad jis dėl psichikos sutrikimų konsultavosi Sankt Peterburge ir Vilniuje, bet jo vertė dėl to nė kiek ne mažesnė. Manau, tai kaip tik įrodo, kad žmonės, turintys psichikos sutrikimų, gali kurti, o būtent kūryba yra jų savęs pažinimo ir sveikimo kelias.

Žinoma, emocinės perkrovos žalingos. Daugelis kraštutinių emocijų (pyktis ar kartais net kraštutinis džiaugsmas) paleidžia streso mechanizmą. Pavyzdžiui, Amerikos psichologų asociacija nustatė, kad vaiko gimimas yra didžiulis stresas ne tik dėl socialinių veiksnių, kai žmonės neturi pirmagimio priežiūros įgūdžių ar patiria finansinių problemų, bet ir dėl labai didelio džiaugsmo. Vienas iš labai svarbių streso mechanizmo etapų, apie kurį dar nėra pakankamai informacijos, – kognityvinis (pažintinis) perdirbimas (tai yra žmonės turi žinių ir būdų, kaip suprasti to, kas su jais vyksta, prasmę). Ko gero, atsakymas ir būtų, kad, esant tokiems kraštutiniams išgyvenimams, menininkams galėtų padėti apžvalga to, ką jie jaučia, kokiame gyvenimo etape yra, nes tuo metu įsijungiantys smegenų centrai kaktos, smilkinių skiltyse yra atsakingi už intelektą. Įrodyta, kad intelektas padeda žmonėms susitvarkyti su kraštutinėmis emocijomis, stresu, todėl labai svarbu kalbėtis, bendrauti. Kuo daugiau žmonės kalbasi apie tai, ką jaučia, tuo tiksliau jie gali tai suformuluoti, ir vėliau perdirbimas mūsų galvos smegenyse vyksta efektyviau.

– Lolita, visi sutiks, kad kuo ryškesnės spalvos, tuo įdomiau gyventi. Vis dėlto menininkai, kai įsijaučia į muziką, kai groja scenoje, kai būna afekto būsenoje, užsimerkia. O žmonių, netekusių regos, labiau išlavėja klausa. Koks tai paradoksas?

L. Jotautienė: Kai esame atsimerkę, didesnę dalį informacijos (beveik 90 proc.) paimame rega. Bet kai šį jutiklį išjungiame, suaktyviname visus kitus pojūčius. Tarkim, silpnaregių arba neregių taktiliniai (pirštų) jutimai daug labiau išlavinti nei reginčių žmonių. Lygiai taip pat ir klausa – užsimerkę mes suaktyviname klausą ir klausos centrai tampa dominantiniais, t. y. viršijančiais visus kitus. Tada žmogus gali visą dėmesį sutelkti į tai, kas jam tuo metu reikalingiausia, t. y. girdėti.

– Galbūt muzikos mokyklas ir konservatorijas reikėtų pastatyti be langų, kad studentai geriau lavintų klausą tamsoje?

A. Germanavičius: Apskritai meno reikšmė šiuolaikiniame pasaulyje be galo didelė. Mokslininkai nustatė, kad žmogaus galvos smegenys intensyviausiai vystėsi iki XIX a. Tai susiję su tuo, kad žmonės muzikavo, kūrė, lavino savo smegenis. Atsiradus fotoaparatui, visoms priemonėms, kurios įfotografuoja arba kitais būdais įrašo garsą, vaizdą, visa tai tapo nebereikalinga. Deja, vykstant evoliucijai, mūsų smegenys gali atrofuotis. Todėl, jei laviname meninius vaikų gebėjimus, kaip tik padedame jiems labiau išvystyti savo ne tik galvos smegenis, bet ir sielą.

– Ar sinestezija būdinga tik sveikiems, ar ir psichikos negalią turintiems žmonėms?

A. Germanavičius: Šis fenomenas ribinis. Galima sakyti, kad dalis žmonių, kurie kada nors per gyvenimą patiria klausos haliucinacijas, taip pat būtų priskirti ribinei grupei. Vis dėlto daliai jų vėliau tai neturi jokios reikšmės ir sveikata nėra pavojuje. Tačiau neretai būna, kad besikartojanti sinestezija (pavyzdžiui, kai žmogus girdi garsus ir prasideda spalvinis matymas) ima trukdyti: žmogus nebegali sukaupti dėmesio, įsiminti informacijos, būna sutrikęs. Tada jam sunku valdyti emocijas, jos pradeda labai svyruoti, todėl ryšys su realybe kartais nutrūksta. Kai kuriems žmonėms tai gali būti ir pirmieji sunkių psichikos sutrikimų požymiai.

– Ar atliekami tyrimai? Ar žmonės tikrai girdi muziką spalvomis, ar čia regos haliucinacijos?

A. Germanavičius: Tai nėra regos haliucinacija. Haliucinacija yra tuomet, kai nėra jokio dirgiklio. O čia mes kalbame apie fenomeną, kai yra realus dirgiklis, tik jis kitaip suvokiamas. Jis suvokiamas ne vien tuo analizatoriumi, kaip esame įpratę, bet prisideda ir ryšiai su kitais galvos smegenų centrais: tada suvokimas daug sudėtingesnis, atsiranda tarpusavyje susijusių spalvų arba garsų. Todėl ir negalima to vienareikšmiškai vertinti kaip ligos, patologijos. Vis dėlto, jei atsiranda kitų požymių (pavyzdžiui, kai girdima be jokių dirgiklių, tarkim, tiesiog užsimerkus, kai nėra nei šviesos, nei garsų), tai jau sunkių psichikos sutrikimų ženklas.

– Lolita, ar akys, kurios girdi, skiriasi nuo tų, kurios negirdi?

L. Jotautienė: Pati akis, kaip anatominė struktūra, ne. Jei optinės terpės yra skaidrios ir tinklainėje (toje mūsų fotojuostelėje) nėra pakitimų – tikrai ne. Manoma, kad naujagimiai iki metų yra sinestetikai. Tik paskui gyvenimo patirtis, įgūdžiai, logika, protas tuos gebėjimus užslopina. Pagal statistiką maždaug vienas iš 2 tūkst. suaugusių žmonių turi šią dovaną. Kyla logiška išvada, kad turbūt mąstymas, mokslas, gebėjimai užslopina kai kuriuos požievio centrus, atsakingus už mūsų emocijas, talentą kurti, suvokti kitaip. Galbūt menininkai – žmonės, kurie išsaugo tą kūdikystės dovaną ir gali ja naudotis kurdami.

– Docentas paminėjo, kad kartais sinestezija trukdo, sukelia psichikos problemų, haliucinacijas. Ar iš tikrųjų žmogus sėdi koncerte ir mato spalvotą orkestrą? Kiekvienas atlikėjas groja skirtingą partiją ir švyti sau skirtingomis spalvomis?

L. Jotautienė: Ko gero. Sakykim, prancūzų vienuolis Louis-Bertrand`as Castelis šį fenomeną naudojo kurdamas spalvinius klavesinus – kiekvienam klavesino klavišui priskyrė po spalva, kuri pasirodydavo grojant. O I. Niutonas baltą šviesos spektrą išskaidė į septynias pagrindines spalvas (juk gamoje taip pat septyni garsai). Taigi tai ne tik mūsų vaizduotės vaisius, o galimybė žmonėms, kurie neturi sinestezijos gebėjimo, pamatyti, kaip muzika gali dovanoti spalvinius reginius.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Mokslas ir IT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...