captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kelias į Nobelio premiją: eksperimentai nuo 11 metų, vėžio diagnostikos būdas – 15 metų

Mokslo istorijos knygose esama pasakojimų apie žmones, kurie į mokslo Olimpą iškilo dar pačioje jaunystėje: Galileo Galilėjus švytuoklių principus pradėjo nagrinėti būdamas vos 17 metų, o šiuolaikinių kompiuterių logikos protėvis Blaise`as Pascalis pirmuosius skaičiavimo įrenginių prototipus sukūrė būdamas 16 metų.
Wikimedia Commons nuotr.
Wikimedia Commons nuotr.

Mokslo istorijos knygose esama pasakojimų apie žmones, kurie į mokslo Olimpą iškilo dar pačioje jaunystėje: Galileo Galilėjus švytuoklių principus pradėjo nagrinėti būdamas vos 17 metų, o šiuolaikinių kompiuterių logikos protėvis Blaise`as Pascalis pirmuosius skaičiavimo įrenginių prototipus sukūrė būdamas 16 metų.

Veikiausiai greta jų galima įrašyti ir Jacką Andraka – jis būdamas 15 metų sukūrė kasos ir kiaušidžių vėžio diagnostikos testą, kuris, jo teigimu, yra 400 kartų jautresnis, 168 kartus greitesnis ir 26 000 kartų pigesnis už dabartinį vėžio diagnostikos „auksinį standartą“.

Lenkiškų šaknų turintis J. Andraka ankstyvos vėžio diagnostikos galimybėmis susidomėjo po to, kai prieš keletą metų praėjus vos keliems mėnesiams po grėsmingos diagnozės mirė žmogus, kuris jam buvo artimas kaip dėdė – dėl to jaunuolis užsispyrė sukurti priemonę, kuri suteiktų galimybę kasos ir kitus vėžius diagnozuoti ankstyvesnėje stadijoje. O ankstyvesnė diagnozė suteiktų kur kas daugiau galimybių pacientą gydyti sėkmingai.

Dėl to moksleivis, sulaukęs vos 14 metų, pradėjo gilintis – kaip galima vėžį diagnozuoti anksčiau, tiksliau ir pigiau, nei įprasta dabar. Pirmasis jo dėmesį patraukęs dalykas – baltymas mezotelinas, kurio kiekis sergančiųjų vėžiu kraujotakoje padidėja. Antrasis svarbus jo išradimo elementas – anglies nanovamzdeliai, kurie, perkelti ant popieriaus juostelės, atlieka mezotelino jutiklio vaidmenį.

Apie savo išradimą jaunasis mokslininkas paskelbė 2012 metų birželį ir nuo to laiko su juo yra kalbėjęsi didžiausių bei įtakingiausių pasaulio leidinių žurnalistai, J. Andraka buvo apdovanotas „Intel“ bendraįkūrėjo Gordono E. Moore`o premija, taip pat jam buvo skirtos ir kelios mažesnės mokslo premijos, jis savo istoriją pasakojo net 6 skirtingose TED konferencijos ir daugybėje kitų renginių.

Deja, nepaisant didžiulio pradinio visuomenės susidomėjimo, medicinos bendruomenė neskuba patvirtinti, jog J. Andrakos darbas iš tiesų sukels revoliuciją vėžio diagnostikoje ir išgelbės daugybę gyvybių – kol kas nei pats jaunasis mokslininkas, nei kiti medicinos srities tyrėjai straipsniais recenzuojamuose leidiniuose nėra patvirtinę, jog išrastas vėžio diagnostikos metodas iš tiesų yra toks šaunus, kaip jį nusako pats autorius. Ir nors baltymo, kuris galbūt tinkamas vėžio diagnostikai, išaiškinimas, yra svarbus mokslinis darbas, visgi skirtumas tarp baltymo jutiklio ir medicinos tyrimams tinkamos diagnozės priemonės yra milžiniškas.

Tačiau, nepaisant to, kad galbūt diagnostikos juostelės tokiu pavidalu, kokiu jos egzistuoja dabar, gali niekada ir netapti patvirtinta diagnostikos priemone, faktas, jog paauglys skiria visą savo laisvalaikį mokslo tyrimams, o ne pramogoms, jau savaime yra pagarbos užtarnaujantis dalykas.

Balandžio 10–11 dienomis Vilniuje vyksiančioje progreso konferencijoje „Login“ pasirodysiantis mokslininkas sutiko atsakyti į DELFI klausimus:

Pripažintas tyrėjas, biotechnologijų srities išradėjas – tokie titulai sunkiai dera su Tavo amžiumi išradimo metu – kuomet Tau buvo vos 15 metų. Juk tokiame amžiuje berniukai dažniau žaidžia krepšinį ir mažiau svarsto apie tokias globalias problemas, kaip nauji vėžio diagnostikos būdai. Tačiau esi išimtis. Papasakok, prašau, kaip tai nutiko – ar tai buvo tėvų įtaka, ar buvo kokių nors išorinių stimulų, ar tiesiog esi genijus iš prigimties?

Visa mano šeima dievina mokslą, matematiką ir inžineriją. Mano brolis Luke`as dabar koledže studijuoja elektros inžineriją. Pas mus namie buvo daugybė knygų apie mokslą, o mama, nenorėdama atsakinėti į nuolat besipilančius mano klausimus, man dar būnant visai mažam išaiškino labai paprastą mokslinio metodo versiją, kad galėčiau pats atlikti savo eksperimentus.

Pirmą savo eksperimentą mokslo mugei atlikau dar būdamas 11 metų. Modifikavau slenkstines užtvankas taip, kad jos būtų saugesnės. Slenkstinės užtvankos yra pagarsėjusios kaip „skandinimo mašinos“, kasmet nusinešančios daug žmonių gyvybių. Aš sugalvojau kelis būdus, kurie pakeistų vandens tėkmę virš tokios užtvankos, padidinant jos saugumą ir tokiu būdu visiškai sustabdant ar bent sulėtinant „skandinimo mašiną“.

Vėliau ištyriau vietinio upelio baseiną, rinkau vandens mėginius iš daugelio upelio vietų ir, naudodamasis bioliuminescuojančia bakterija Vibrio fischeri, patikrinau vandens užterštumą.

Būdamas 13 metų palyginau didelių metalų oksidų gabalų ir nanodalelių įtaką gėlo vandens bei jūrų organizmams.

Tavo teiginių apie plačiai aprašytą vėžio nustatymo priemonės specifiškumą, jautrumą, greitį ir kainą kol kas recenzuojamais straipsniais nepripažino jokie pasaulio mokslininkai, Tavo paties recenzuojamas straipsnis taip pat nebuvo publikuotas – ar tai reiškia, kad tas vėžio testas nėra toks geras, kaip kad buvo teigiama iš pradžių?

Norėčiau jog suprastumėte – tai tėra „koncepcijos patvirtinimo“ idėja. Rezultatai, kuriuos gavau Johno Hopkinso universiteto laboratorijoje, iš tiesų nurodo tokį specifiškumą, jautrumą ir greitį, apie kurį kalbėjau. Ir aš, ir mano laboratorijos vadovas sutinkame, jog testą reikia tobulinti. Tačiau mano laboratorijos vadovas persikėlė į naują puikią laboratoriją Teksaso valstijoje ir mes daugiau nebegalime dirbti kartu. Tačiau jau deruosi su biotechnologijų kompanijomis, kurios galėtų vėžio jutiklius pagaminti greičiau ir vienodesnius, kad būtų galima atlikti daugiau bandymų ir, tikiuosi, patekti į rinką.

Sakei, kad norėdamas atlikti šio vėžio nustatymo metodo tyrimus parašei 200 laiškų įvairiems mokslininkams ir gavai vos vieną teigiamą atsakymą – ar amžius buvo vienintelė priežastis, dėl kurios niekas nesiveržė su tavimi bendradarbiauti? O galbūt dauguma mokslininkų matė kažkokių fundamentalių Tavo išdėstyto plano trūkumų?

Priežasčių, dėl ko tiek daug mokslininkų atsisakė su manimi bendradarbiauti, yra daug. Pagrindinė iš jų yra ta, jog tuomet man buvo vos 14 metų, o laboratorijos dažniausiai nepriima moksleivių iki 16 metų. Be to, mokslininkai kartais tiesiog neturi laiko mokyti tokius jaunus moksleivius ir yra labiau linkę skirti savo laiką doktorantams. Arba jų laboratorijos būna pilnos, arba nepasirengusios dirbti ta kryptimi, kurioje man reikėjo pagalbos. Kai kurie mokslininkai man netgi neatsakė – dėl to teko rašyti jiems kiek trumpesnius ir įdomesnius laiškus! O vienas profesorius iš tiesų nurodė mano eksperimento plano trūkumus, tačiau tai buvo labai naudinga, nes su papildomais tyrimais padariau reikiamus pakeitimus. Iš savo bandymų patekti į laboratoriją išmokau labai daug ko.

Manyčiau, jog tai, kad tuomet buvai penkiolikos metų, reiškia, kad neturėjai laboratorinio darbo patirties, išskyrus biologijos pamokas mokykloje – ar darbas mokslinėje aplinkoje pakeitė Tavo požiūrį į savo išradimą, ar ta aplinka paskatino, ar atvirkščiai, slopino optimizmą? Ir kaip savo išradimą vertini dabar, kai, nepaisant daug viešumo ir ne vieno straipsnio plačiajai visuomenei skirtoje spaudoje, nėra nė vieno teigiamo recenzuojamo straipsnio, o vėžio jutiklis dar netapo produktu?

Darbas mokslinėje aplinkoje man buvo nuostabi patirtis ir tikrai sustiprino mano aistrą moksliniams tyrimams. Jaučiu, jog tai buvo iš tiesų akis atverianti patirtis – sužinoti, kiek daug procedūrų ir eksperimentų vienu metu vykdoma toje pačioje laboratorijoje ir gauti galimybę pačiam atlikti didelę tų eksperimentų dalį.

Kalbant apie publikacijas - mano darbas buvo koncepcijos patikrinimas, o dirbdamas laboratorijoje pradėjau geriau suprasti, kiek darbo reikia įdėti norint publikuoti mokslinį straipsnį rimtame akademiniame žurnale. Kol kas iki publikavimo reikia atlikti dar daug darbų, tačiau mano preliminarūs rezultatai yra ypatingai geri ir tikiuosi, jog šis vėžio testas pateks į rinką bei padės gelbėti žmonių gyvybes.

Kokie tavo ateities planai? Ar ketini siekti formalaus išsilavinimo biotechnologijų srityje, o galbūt matai kitų įdomių krypčių savo ateities gyvenimui? O galbūt jau planuoji kokius naujus išradimus?

Džiaugiuosi turėdamas galimybę dirbti su keliais naujais medicinos diagnostikos ir aplinkos stebėjimo projektais – jiems skirsiu savo vasarą.

Jackai, esu tikras, kad prieš išrandant naują vėžio diagnostikos metodą Tau teko perskaityti šimtus mokslinių darbų, atlikti šimtus eksperimentų. Daug kas pasiduotų jau po kelių ar keliolikos bandymų. Esi labai retas egzempliorius – tokiame amžiuje jaunuoliai kur kas labiau domisi ne išsilavinimu, o pramogomis. Taigi, ką patartum jauniems žmonėms, kurie norėtų savo gyvenime nuveikti ką nors reikšmingo, tačiau nežino nuo ko pradėti? O gal tokius patarimus derėtų dalinti tokių žmonių tėvams. Kitaip tariant, kaip įkvėptum žmones, kurie nori pakeisti pasaulį?

Tėvai man suteikė daug progų skaityti įvairiausias knygas, išbandyti ir sportą, ir muziką, kol galų gale atradau tai, kas mane iš tiesų domino. Tuomet galėjau sunkiai dirbti tobulindamas save – ne dėl to, kad man patiktų sunkiai dirbti, o dėl to, kad man tai neatrodė sunku. Atrodė, kad tai yra kažkas, kas man patinka, į ką žiūrėjau su aistra. Taigi, manau, visi žmonės gali atrasti tą tašką, kur susikerta jų talentas ir aistra, o tuomet iš šios sankryžos judėti pirmyn.

Ar viešumas smarkiai pakeitė tavo gyvenimą? Ar po daugybės viešų pasirodymų pasikeitė tavo bendravimas su klasiokais? Kaip apskritai dabar atrodo tavo kasdienybė?

Dabar esu labai užsiėmęs. Labai mėgstu bendravimą su žmonėmis, patinka dalintis savo istorija ir, tikiuosi, įkvėpti žmones atrasti savo aistrą. Taip pat esu labai motyvuotas informuoti žmones apie kasos ir kiaušidžių vėžius, apie šių problemų tyrimų skatinimo poreikį. Dauguma mano klasiokų labai domisi mano darbais ir jais džiaugiasi, o aš jiems padedu suprasti, kad jau ir toks žmogus, kaip jie, gali atlikti mokslinius tyrimus.

Dabar mokslinius tyrimus vykdo kur kas daugiau mano klasiokų ir labai džiaugiuosi turėdamas galimybę dirbti su vaikais, kurie taps pirmos kartos koledžo studentais arba pirmos kartos – o kaip tik dabar su nuostabiu klasioku ketiname bendrai vykdyti aplinkos apsaugos projektą.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Mokslas ir IT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...