captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mechaninė evoliucija: ar žmonės taps dievais?

Istorijos knygose rašoma, kad kai René Descartesas pradėjo dirbti jaunosios Švedijos karalienės Christinos mokytoju, ši išmintinga mokinė jo paklausė, ką galima būtų pasakyti apie žmogaus kūną. R. Descartesas atsakė, kad jį būtų galima vertinti kaip mašiną. Tuomet karalienė parodė į ant sienos kabantį laikrodį ir pareikalavo: „pasirūpinkite, kad šitas susilauktų palikuonių“. Galbūt XVII a. tai buvo pokštas, bet šiais laikais kompiuterių mokslininkai mano, jog esame ant savaime besidauginančių, besivystančių robotų pasaulio slenksčio.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Istorijos knygose rašoma, kad kai René Descartesas pradėjo dirbti jaunosios Švedijos karalienės Christinos mokytoju, ši išmintinga mokinė jo paklausė, ką galima būtų pasakyti apie žmogaus kūną. R. Descartesas atsakė, kad jį būtų galima vertinti kaip mašiną. Tuomet karalienė parodė į ant sienos kabantį laikrodį ir pareikalavo: „pasirūpinkite, kad šitas susilauktų palikuonių“. Galbūt XVII a. tai buvo pokštas, bet šiais laikais kompiuterių mokslininkai mano, jog esame ant savaime besidauginančių, besivystančių robotų pasaulio slenksčio.

Ši idėja nėra nauja – bent jau mokslinės fantastikos gerbėjams. Stanislawas Lemas savo 1964 m. novelėje „Nenugalimasis“ papasakojo kosminio laivo, nusileidusio tolimoje planetoje ir atradusio mechaninę gyvybės formą, istoriją. Šios planetos gyventojai buvo milijonų metų mechaninės evoliucijos produktai. Rašytojo idėja po kelių dešimčių metų buvo atgaivinta trilogijoje „Matrica“ ir tikrame pasaulyje, programavimo laboratorijose, rašo telegrapho.co.uk.

Bet iš tikrųjų savaime besidauginančių mašinų istorija yra daug ilgesnė ir įdomesnė. Pirmąkart apie juos netiesiogiai buvo užsiminta dar 1802 metais – Williamas Paley`us suformulavo pirmą teleologinį argumentą apie mašinas, gaminančias kitas mašinas.

 

Savo knygoje „Natural Theology“ W. Paley`us pasiūlė garsiąją „laikrodininko analogiją“. Jis tikino, kad kažkas tokio sudėtingo, kaip laikrodis, gali egzistuoti tik tuo atveju, jeigu egzistuoja laikrodininkas. O kadangi Visata ir visi jos gyvi sutvėrimai yra gerokai sudėtingesni už laikrodį, turi egzistuoti Dievas – dangiškasis laikrodininkas. Įdomu tai, kad W. Paley`us pripažino, jog jo argumentacija taptų mažaverte, jeigu laikrodis galėtų susimeistrauti pats savaime. Tačiau šis argumentas buvo užmirštas prasidėjus kultūriniam karui, kai buvo išpublikuota Charleso Darwino knyga „On the Origin of Species“.

Savaime besidauginančios mašinos, bent jau teoriškai, egzistuoja dar nuo 1949 metų, kada matematikas Johnas von Neumannas parodė, kaip mašina galėtų pati save pagaminti. Jis savo teorinį darbą pavadino „universaliu konstruktoriumi“, nes mašina yra ir aktyvus konstrukcijos komponentas, ir kopijavimo proceso tikslas.

Tai reiškia, kad dauginimosi terpė tuo pačiu yra ir instrukcijų dauginimuisi saugojimo terpė. J. von Neumanno idėja sujungė savaime besidauginančias nebiologines sistemas su evoliucijos dėsniais. Ir būtina atkreipti dėmesį, kad šios jo įžvalgos buvo pateiktos anksčiau, nei DNR dvigubos grandinės struktūros nustatymas, kurio autoriai yra Francis Crickas ir Jamesas Watsonas. J. von Neumannas sukūrė matematinius objektus, kurie sugebėjo pasigaminti savo kopijas ir bėgant laikui evoliucionavo – šiuos objektus matematikas pavadino „ląsteliniais automatais“.

Ir nors J. von Neumanno modelis iš pradžių veikė tik matematinėje erdvėje, tai buvo akivaizdus pademonstravimas, kad gyvybės evoliucija gali paveikti mechaninę evoliuciją. Nuo to laiko inžinieriai pritaikė matematinį modelį fizinėje erdvėje ir sukūrė „RepRap“ robotus – trimačius spausdintuvus, kurie gali išspausdinti didžiąją dalį savo pačių komponentų.

Kitas loginis žingsnis būtų pritaikyti matematiko pasiūlytus principus robotų reprodukcijai. Pavyzdžiui, būtų galima pastatyti robotų fabriką su trijų klasių robotais: viena kastų ir transportuotų žaliavas, antra iš žaliavų gamintų pabaigtus robotus, o trečia tobulintų procesus ir produktus. Paskutinioji klasė – autonominio robotų fabriko „smegenys“ – būtų dirbtinio intelekto sistemos. Bet ar robotai iš tiesų galėtų evoliucionuoti?

Karalienės Viktorijos eros novelistas Samuelis Butleris tikėjo, kad tai yra įmanoma. Jis buvo Charleso Darwino amžininkas, 20 gyvenimo metų paskyręs darvinizmo pamatų naikinimui. Tiesa, S. Butleris nebuvo evoliucijos sąvokos priešininkas. Jis su C. Darwinu daugiausiai nesutarė dėl intelekto vaidmens. S. Butleriui evoliucijos intelektualumas ir intelekto evoliucija parodė esminius principus, kurių priežastis ir rezultatas buvo gyvybė. Šiuo pagrindu jis darė išvadą: „kitas evoliucijos žingsnis bus ne žmonių lenktynės, o intelektualių mašinų lenktynės“.

Savo novelėje „Erewhon“ jis aprašė utopinę visuomenę, kuri pasirinko atsisakyti mašinų. Mašinos buvo pripažintos pavojingomis – tokia prielaida iki šių dienų dažnai pritaikoma ir fantastikos ir ne fantastikos knygose. Ekonomistas Tyleris Cowenas savo knygoje „Average is Over“ įspėjo, kad galvojančios mašinos iš mūsų atims darbus.

Saugumą reglamentuojantys įstatymai kliudo, bet nedraudžia kurti visiškai autonominio robotų fabriko, kuris pats daugintųsi. Žemėje tokios statybos būtų sudėtingos, bet kitose planetose – mielai prašom. Štai Marso kolonizavimo pirmasis logiškas žingsnis turėtų būti savaime besidauginantys robotai, rengiantys planetą žmonių apgyvendinimui. Fizikas ir vizionierius George'as Dysonas pasiūlė panaudoti besidauginančius robotus vandens ledo transportavimui iš Saturno palydovo Encelado į Marsą, tokiu būdu siekiant paversti Marsą gyvenama planeta.

Kai kurie biologai įsitikinę, kad žemiška gyvybė gimė Marse, kad mūsų biosferos sėklos į Žemę pateko po to, kai milžiniški meteoritai prieš milijardus metų subombardavo raudonosios planetos paviršių. Jeigu tai tiesa, tuomet būtų labai ironiška, jeigu ateityje protingieji Marso robotai sukiltų prieš savo kūrėjus, užpultų Žemę ir, kolonizuodami ją mechaninėmis gyvybės formomis, išnaikintų dabartinius gyventojus. Bet, skirtingai nei H.G. Wellso novelėje „Pasaulių karas“ aprašyti įsibrovėliai, robotai būtų atsparūs mūsų virusams ir bakterijoms. Nors tikriausiai ne kompiuteriniams virusams.

Galų gale, klausimas, ar savaime besidauginantys robotai evoliucionuos, ar ne, priklausys nuo dirbtinio intelekto sistemų gebėjimo tobulėti. Tik tokiu atveju robotų fabriko „smegenys“ galėtų išmokyti gaminti pažangesnius robotus be žmonių inžinierių poreikio.

Šie procesai vyksta jau dabar. Jau ne vienerius metus egzistuoja toks dalykas, kaip mašinų mokymasis. Nauji duomenų analizės metodai, nepaliaujamai didėjančios skaičiuojamosios galios kompiuteriai, visų jų sujungimas į bendrą tinklą reiškia, kad intelektualios mašinos galės įvertinti milžiniškus kiekius kontekstinės informacijos. Jie ne tik galės suprasti, apie ką yra vienas ar kitas informacijos fragmentas, bet ir kaip jis susijęs su kitais informacijos fragmentais. Gebėjimas suprasti koreliacijas ir įžvelgti „bendrą vaizdą“, tikėtina, suteiktų kompiuteriams galimybę patiems susigalvoti sau tikslus. Pavyzdžiui, jau dabar egzistuoja autonominės robotų sistemos. Vienas tokių sistemų pavyzdžių būtų nepilotuojami kariniai lėktuvai. Tikėtina, kad kitas žingsnis bus robotų savaiminis tobulėjimas.

Galbūt protingosios mašinos, tyrinėdamos žmonių evoliuciją, prieis išvados, jog pats tinkamiausias būdas jiems vystytis yra seksas. Ir vietoje to, kad daugintųsi tarsi amebos, robotai gali pasirinkti kokį nors seksualinės revoliucijos modelį, kuriame dalyvautų dvi lytis ar netgi neribotas lyčių kiekis.

Lyties sąvoka robotus apsaugotų nuo kompiuterinių virusų (lygiai, kaip biologinė lytis galėjo išsivystyti, siekiant apsaugoti organizmus nuo parazitinių atakų), todėl jie būtų atsparesni aplinkos poveikiui, pagreitėtų jų evoliucija. Programinės įrangos inžinieriai jau taiko vadinamuosius „genetinius algoritmus“, kurie atkartoja evoliucijos procesus.

Nanotechnologai, tokie, kaip Ericas Drexleris, mano, jog intelektualiųjų mašinų ateitis – molekulių dydžio robotai, kurie, kaip ir S. Lemo novelėje, evoliucionuotų bei sudarytų intelektualius superorganizmus. Galbūt dirbtinio intelekto ateitis bus ir silicio, ir anglies pagrindo skaitmeninės smegenys, valdančios sudėtingų molekulinių struktūrų poravimąsi ir dauginimąsi nanometriniame lygmenyje. Gali būti, kad ateities kiborgai į robotų lytinį dauginimąsi įtrauks ir žmones, taip sukuriant naujas, hibridines rūšis.

Bet jei mūsų laukia tokia ateitis, tuomet reikėtų dar kartą perskaityti W. Paley`aus knygą „Natural Theology“ ir gerai ją įsidėmėti. Ne kaip kreacionistai, o kaip atviros visuomenės atstovai, turintys tiesiogiai priimti mūsų technologijų galimus suvaržymus ir įtaką. Skirtingai nei natūrali evoliucija, kai žinduolių smegenų, valdančių bazines organizmo funkcijas, vystymosi šalutiniu produktu tapo aukšto lygio sąmoningumas ir intelektas, robotų evoliucijoje intelektas galėtų tapti pagrindine varančiąja jėga. S. Butleris laimėtų kovą prieš C. Darwiną. Smegenys taptų svarbesnėmis už kūną. Robotų evoliucijai galima būtų taikyti kreacionizmo šalininkų teiginius, tik dievas šiuo atveju būtų žmogus. Esminis klausimas – ne ar tai nutiks, bet ar mes norime, kad taip nutiktų.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Mokslas ir IT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close