captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kodėl vairuojant verčiau nekalbėti

Moksliniai tyrimai parodė, kad kalbėjimas mobiliuoju telefonu trukdo vairuotojui matyti ir apdoroti informaciją. Kalbėjimas sulėtina reakciją ir kitus veiksmus.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.

Moksliniai tyrimai parodė, kad kalbėjimas mobiliuoju telefonu trukdo vairuotojui matyti ir apdoroti informaciją. Kalbėjimas sulėtina reakciją ir kitus veiksmus.

Kalbėjimo sukeltas išsiblaškymas turėtų būti pažįstamas visiems. „Būtent todėl galite važiuoti namo ir neprisiminti, kad važiuojate namo“, – atkreipia dėmesį Danielis Simonsas, psichologas iš Ilinojaus universiteto Urbana-Champaignėje. „Vien todėl, kad į kažką žiūrite, dar nereiškia, kad tai matote.“

D. Simonsas pademonstravo, kad žmonės, kuriems skiriama užduotis stebėti tam tikrą veiklą laboratorijoje, gali visiškai nepastebėti toje pat vietoje vykstančių kitų įvykių. Tokių aklųjų dėmių variantas keliuose įvyksta, kai vairuotojas, kalbėdamas telefonu, nestebi šoninių gatvių ar pėsčiųjų. Toks kliudymas gali atrodyti subtilus ir netgi efemeriškas, bet jis pasiima savo duoklę: tyrimai rodo, kad vairuotojui kalbant telefonu, avarijos rizika išauga 400 proc.

Vairavimo tyrimai sukūrė trigubą nesutarimą – tarp šiuos reiškinius studijuojančių mokslininkų, tvarką reguliuojančių įstatymų leidėjų ir telefonais kalbančių vairuotojų. Šių grupių dauguma suvokia, kad trumpųjų žinučių rašymas vairuojant yra rizikingas. Mažiau suvokia, kad plepėjimas rankoje laikomu telefonu už vairo yra pavojingas. Dauguma vairuotojų ir įstatymų leidėjų visiškai nesirūpina skambučiais laisvų rankų įranga.

Todėl mokslas apie vairavimo blaškymą pasistūmėjo gerokai toliau, nei įstatyminė bazė. Nė viena JAV valstija nedraudžia kalbėjimo telefonu laisvų rankų įranga daugumai suaugusių vairuotojų. Kai kurios valstijos riboja rankose laikomo telefono naudojimą, bet dauguma kitų draudimą taiko tik autobusų vairuotojams ar naujokams. Trijose valstijose skambinimui ar netgi trumpųjų žinučių rašymui vairuojant netaikomi jokie ribojimai.

Visuomenės požiūris irgi nesutampa su mokslininkų atradimais. Iš dalies dėl to, kad vairuoti blaškomam paprastai būna lengva ir nekenksminga. Ir daugelis žmonių mano galintys sėkmingai atlikti keletą užduočių tuo pačiu metu.

Bet tyrėjai nėra linkę pritarti tokiai prielaidai. Davidas Strayeris, neurologas iš Jutos universiteto, sako, kad tokių neeilinių gebėjimų žmonių išties esama, tačiau jie sudarė tik 2,5 proc. iš tikrintų žmonių. Kalbėdamas apie likusius 97,5 proc., jis sako: „Įtariu, jie save tik apgaudinėja.“

Išsibarstęs dėmesys

Duomenų, rodančių, kad mobilieji telefonai ir vairavimas kartu nedera, atsirado dešimtajame dešimtmetyje. 1997 m. Sunnybrook sveikatos mokslų centro Toronte tyrėjai „peršukavo“ beveik 27 tūkst. mobiliųjų telefonų skambučių per 14 mėnesių, kuriuos atliko šimtai į avarijas pakliuvusių vairuotojų. Kalbant telefonu, vidutinė susidūrimo rizika buvo vidutiniškai keturis kartus didesnė, nei nekalbant.

Telefonai su laisvų rankų įranga nesuteikė jokio pranašumo, rašoma tyrėjų pranešime „New England Journal of Medicine“ žurnale.

Problema neapsiriboja vien Šiaurės Amerika. Mokslininkai Perte, Australijoje, patikrino žmones, turinčius mobiliuosius telefonus ir pakliuvusius į ligonines po automobilio avarijos. 2005 m. ataskaitoje, paskelbtoje BMJ, pranešama, kad tikimybė, jog pacientai kalbėjo telefonu, yra keturis kartus didesnė.

Tokie observaciniai tyrimai nenustato priežasties ir pasekmės. Todėl mokslininkai iš Madrido Complutense universiteto patys sėdo į automobilius su savanoriais vairuotojais ir blaškė juos. Tyrėjai liepė vairuotojams skambinti telefonu naudojant laisvų rankų įrangą, kurios veikimui tereikėjo vieno mygtuko paspaudimo. Specialus žvilgsnio sekimo įrenginys parodė, kad pokalbiai, kuriems reikėjo daugiau mąstymo ar susikaupimo, sumenkindavo vairuotojų stebimo vaizdo aprėptį, greičio kontrolę, įspėjančių žiburėlių aptikimą ir sprendimų priėmimo gebėjimus.

Ši studija, pasirodžiusi „Transportation Research Part F“ 2002 metais, tebėra vienas iš aiškiausių pavyzdžių, rodančių, ką reiškia viso dėmesio nesutelkimas į kelią.

Nuo tada D. Strayeris su kolegomis patikslino supratimą, kaip kalbantys telefonu vairuotojai tampa nepilnaverčiais. Birželį D. Strayerio komanda aprašė 32 vairuotojų stebėjimą miesto eisme. Jų buvo prašoma klausytis radijo, kalbėtis su keleiviu, naudotis rankoje laikomu telefonu arba balso į tekstą technologija. Lyginant su vairavimu be jokių trukdžių, radijas kėlė mažiausiai problemų, tuo tarpu balso į tekstą technologija trukdė labiausiai. Trys pokalbiai blaškė maždaug vienodai ir lėmė smarkiai blogesnį vairavimą, pasižymėjusį mažesniu dėmesiu potencialiems pavojams, retesniu žvelgimu į galinio vaizdo veidrodėlį ir prastesniu pėsčiųjų perėjų ir sankryžų stebėjimu. Šis poveikis pasireiškė netgi tada, kai užduoties atlikimui vairuotojui nereikėjo atitraukti akių nuo kelio.

„Mobilusis telefonas atitraukia dėmesį nuo užduočių, kurios gerai atitiktų vairavimo aplinką“, – pažymi D. Strayeris.

D. Simonsas vadina tai netyčiniu aklumu: žiūrėti į ką nors ir nematyti. Žymiausioje šio fenomeno demonstracijoje šeši žmonės – trys apsirengę juodai ir trys baltai – keletą minučių vaikštinėja kambaryje ir svaido vienas kitam kamuolį. Testuojamasis stebi šią veiklą keturiose 75 sekundžių vaizdo juostose ir turi suskaičiuoti, kiek kartų viena komanda perduoda kamuolį.

Kiekviename vaizdo siužete įvyksta trumpas įvykis, iškretantis iš konteksto, bet gerai matomas. Per kambarį pereina moteris, laikydama skėtį arba žmogus gorilos kostiumu. Šie įvykiai trunka maždaug penkias sekundes. Bet vėliau iš paklaustų, ar matė ką neįprasto, stebėtojų, maždaug pusė neatsiminė matę gorilą ar lietsargiu nešiną moterį. Kai D. Simonsas ir kolega pakartojo šį testą su kitais stebėtojais – šį kartą gorila sustojo atsigręžusi į kamerą ir pasitrankė į krūtinę – tik šeši iš 12 žmonių tai pastebėjo.

Tyrimas, 1999 m. publikuotas „Perception“, nustatė, kad žmonės, žiūrintys į kurią nors vietą ir susitelkę į užduotį, gali nepastebėti šokiruojančiai akivaizdžių dalykų (SN: 5/21/11, p. 16). „Tai parodo, koks ribotas mūsų aplinkos stebėjimas ir vairavimas yra viena iš situacijų, kur tai labai svarbu“, – pažymi D. Simonsas.

„Vairuotojai turi būti pasirengę netikėtumams. Kuo labiau žmogus blaškomas, tuo mažiau tikėtina, kad išvys ką nors netikėto.“

Proto poreikis

Visa tai yra dalis to, ką mokslininkai vadina kognityvine apkrova. „Kai bendraujame su žmogumi, kurio nematome, susikuriame jo mintinį vaizdą“, – sako sociologas Cliffordas Nassas iš Stanfordo universiteto. Tokia užduotis užima daugiau proto galios, nei pasyvus radijo klausymasis, nereikalaujantis bendravimo.

Kuo tolimesnis pokalbis, tuo brangiau jis atsieina. C. Nassas sako tai suvokęs po to, kai jo komanda pasakė vairuotojams testo simuliacijoje, kad balsas kartais transliuojamas iš netoli, o kartais – iš toli esančios Čikagos. Nors balsas buvo identiškas, „žmonės vairavo daug blogiau, kai manė, jog jis buvo iš Čikagos“, sako jis. Vairuotojams reikėjo užpildyti daugiau konteksto.

Paulas Atchley'is, kognityvinis psichologas iš Kanzaso universiteto Lawrence'e, sako, kad kalbantis su tolimu pašnekovu ir vairuojant, atliekamos dvi užduotys tuo pačiu metu. Bet didžioji dauguma žmonių iš tikrųjų to neatlieka, sako jis, – jie tiesiog persijunginėja tarp užduočių. Taip darant, kažkuri pusė turi nusileisti. Kai pokalbis intensyvėja ir sudėtingėja, jam skirta proto pajėgumų dalis išauga ir mažiau lieka vairavimui.

Šis sumažėjimas keičia žmonių vairavimą, ir nesvarbu, kur yra jų rankos. 2007 m. komanda iš Kanados išsiaiškino, kad vairuotojai, kurių buvo paprašyta spręsti matematines užduotis mobiliuoju telefonu, abi rankas laikant ant vairo, daugiau laiko žiūrėjo tiesiai prieš save ir trumpiau skenavo savo regos lauko periferiją – netgi važiuodami per sankryžas, – nei nekalbėję telefonu. Vairuotojai taip pat stipriau spaudė stabdžius, kai eismas pasidarydavo tankus, tyrėjai pranešė „Accident Analysis & Prevention“.

Kadangi vairavimas dažnai būna nuobodus ir be nuotykių, vairuotojai paprastai iš tokių situacijų išsisuka be problemų. Tai apsunkina proto naštos koncepcijos suvokimą, sako Atchley'is. „Sunku išaiškinti, kodėl kalbėjimas yra pavojingas.“

D. Strayeris pritaria, kad žmonės turėtų tai žinoti geriau. Jie visą laiką patiria tuščias dėmes vairuodami, kartais 100 km/h greičiu. Bet jie nesuvokia šių epizodų rizikos, kadangi tai yra tie patys momentai, kai žmonėms trūksta „metakognityvinio suvokimo“. Tai yra, jie laikinai praranda galimybę pažvelgti į save tarsi iš šalies. Jie negali vertinti savo pačių elgesio. Metakognityvinis suvokimas svarbus saugiam vairavimui, kadangi suteikia gebėjimą perjungti dėmesį, peržvelgti sankryžas, pastebėti toli priekyje esančius automobilius, patikrinti prietaisų skydelį ir įvertinti savo vairavimą.

Kai metakognityvinis suvokimas pralaimi mobiliojo telefono skambučiui, sako D. Strayeris, „žmonės nepastebi, kad vairuoja blogai“. Ir vėliau to neprisimena. Būtent todėl, netgi vairuotojai iš principo suprantantys išsiblaškymo vairuojant riziką, dažnai netaiko šios pamokos sau. Sausio–kovo „Journal of Trauma Nursing“ numeryje, tyrėjai pranešė, kad 63 proc. dalyvavusių apklausoje tebemano, kad galėtų saugiai vairuoti blaškomi.

Tai ta pati priežastis, kodėl žmonės gali pripažinti statistiką, įrodančią, kad kelionės oru yra saugesnės už vairavimą, sako D. Strayeris, bet nusprendžia vairuoti patys, manydami, kad viskas bus gerai, kadangi už vairo sėdės patys.

Rizikingas vairavimas

Jeffrey'is Cobenas, skubios pagalbos skyriaus gydytojas West Virginia universitete Morgantowne, matė daugybės automobilių avarijų pasekmes. Jis sako, kad sužeidimai retai įvyksta dėl atsitiktinių veiksnių, tarkime įrangos gedimo ar trenkusio žaibo. „Sužeidimai automobiliais nėra atsitiktinumai. Jie yra numatomi ir išvengiam“, – sako jis. „Kiekvienas susidūrimas yra vairuojančio transporto priemonę ir jį supančios aplinkos sąveika.“ Kuo daugiau blaškančių veiksnių, tuo didesnė rizika, pažymi jis.

Britų mokslininkas Jamesas Reasonas, rizikos analizės specialistas, išvystė tai, ką pavadino „šveicariško sūrio“ rizikos modeliu. Jis pritaikė jį pramoninėje aplinkoje, tokioje, kaip atominės elektrinės ir lėktuvnešiai. D. Strayeris teigia, kad tas pats tinka ir vertinant blaškomą vairavimą.

Modelis rodo, kad įranga besinaudojančiam žmogui retai nutinka nelaimingi atsitikimai dėl apsaugos sluoksnių, sumažinančių tokio įvykio tikimybę. J. Reasonas pavaizdavo kiekvieną tokį sluoksnį kaip nesunaikinamo sūrio riekelę, stovinčią tarp asmens ir nelaimingo atsitikimo. „Idealiame pasaulyje“, – rašė jis BMJ 2000-aisiais. „Kiekvienas apsauginis sluoksnis turėtų būti vientisas. Tačiau tikrovėje jie panašesni į šveicariško sūrio riekeles.“ Kai skirtingų riekių skylių vieta sutampa, situacija tampa grėsminga.

Vairuojant sutelktas dėmesys dažnai ir yra tas apsauginis sluoksnis, padedantis vairuotojui išvengti pavojų. Bet būtent šį sluoksnį silpnina dėmesio nukreipimas. Kiti nepaveikti sluoksniai, pavyzdžiui, neintensyvus eismas kelyje, gali padėti vairuotojui išvengti žalos. „Blogas vairuotojas gali grįžti namo ir nepadaręs avarijos“, – pastebi D. Strayeris. Dauguma paprastai grįžta.

Bet trikdomo dėmesio kelionės saugumas priklauso nuo faktorių, nepaklūstančių vairuotojo kontrolei. Keliai gali būti drėgni. Eismas gali būti intensyvus. Yra apsnūdimas, kelio darbai, tamsa, naujokas vairuotojas priešpriešinėje eismo juostoje. Kartais sūryje būna daug skylių. „Reikia gebėti reaguoti, nes niekada nežinai, kada ir kitos skylės susirikiuos“, – pabrėžia D. Strayeris.

Saugumas prieš laisvę

Kada nors ateityje vairavimas ir mobilieji gali būti išskirti. „Gal tada pažvelgsime atgal ir tarsime: „Na, tai buvo tikrai kvaila“, spėja D. Strayeris. „Bet nežinau ar tai nutiks.“

J. Cobenas pritaria griežtam telefoninių skambučių vairuojant draudimui, bet tikisi pasipriešinimo. „Panašios diskusijos vyko ir kitose srityse. Žmonės aršiai priešinosi ir saugos diržams, saugos pagalvėms“, – taria jis. „Visuomenės saugumas šiuo atveju nugali asmeninę laisvę.“

Bet žmonės dažnai iš karto nepriima mokslo, kuris juos pykdo ar suteikia nepatogumų, sako C. Nassas. Ir dar yra kliūčių mobiliųjų telefonų reguliavimo srityje. Jaunų suaugusiųjų karta, augusi su elektroniniais prietaisais, turi stiprų potraukį prietaisams ir mačiau bendrauja akis į akį, nei anksčiau buvo priimta, sako jis. „Dėmesio kreipimas yra nesvarbesnis ir priimamas ne taip rimtai, kaip anksčiau, ir tai labai smarkiai lemia vairavimą. Kai kuriems jaunuoliams priekinis mašinos stiklas tėra dar vienas ekranas.“

Požiūryje įvyko tam tikrų pokyčių – daug žmonių nusistatė prieš trumpųjų žinučių rašymą vairuojant ir laiko tai problema. Bet į kitus trikdžius tebežiūrima pro pirštus. Atchley’io komanda paprašė savanorių perskaityti hipotetinius automobilių avarijų scenarijus, įvertinti vairuotojų atsakomybę ir paskirti bausmę. Dalyviai pasmerkė girtus vairuotojus ar rašančius tekstines žinutes, griežtesnius „nuosprendžius“ skyrė girtiems vairuotojams. Avariją sukėlę vairuotojai, kalbėję mobiliuoju telefonu, gavo mažesnes baudas ir švelnesnes įkalinimo bausmes, kurios buvo panašios į skirtas vairuotojams, sukėlusiems avarijas ir visai neblaškytais.

Katie Womack, eismo saugumo tyrėja Texaso A&M universitete College Statione, mato paraleles tarp vairavimo išgėrus ir vairavimo nesusikaupus reguliavimo istorijos. Nepaisant girto vairavimo siaubingų pasekmių, sako ji, vienu laiku „tebebuvo socialiai priimtina ir prireikė visuomeninio judėjimo, kad tai pasikeistų“.

Tačiau, panašu, JAV kol kas nevyksta visuomeninis judėjimas prieš vairavimą išsiblaškius. K. Womack ir jos kolegos apklausė žmones, lankančius Texaso motorinio transporto skyrius ir paprašė jų įvertinti kitų vairuotojų elgesio pavojingumą. Naudojimasis mobiliuoju telefonu vairuojant atsidūrė priešpaskutinėje devynių grėsmių sąrašo vietoje. Šiek tiek mažiau pavojingu įvardintas tik važiavimas daug mažesniu, nei leistinas, greičiu, sako ji.

Be visuomenės spaudimo, daugelyje valstijų nebuvo jaučiama postūmio uždrausti naudojimosi mobiliuoju telefonu vairuojant. Bet valstijos tikrai turi galią tai atlikti, sako Lawrence'as Gostinas, teisininkas Georgetowno universitete Washingtone, K.A. Įstatymų požiūriu, sako jis, vairavimas yra privilegija, o ne teisė.

L. Gostinas nerimauja dėl ateities. Prieš pagerėdama situacija gali pablogėti. „Jau dabar automobiliai kuriami ir dramatiškai pertvarkomi didesniam ryšių naudojimui“, pastebi jis. „Tai reiškia didesnį blaškymą. Bijau, tai blogiausia pramonės, gaunančios didelius pelnus ir tikrai to norinčių vartotojų, kombinacija.“

Trumpųjų žinučių rašymas reiškia bėdą

Nors bet koks blaškymas tam tikra dalimi prastina vairavimą, trumpųjų žinučių rašymas vairuojant atitraukia vairuotojo akis nuo kelio ilgiau, nei radijo nustatymas ar netgi numerio rinkimas mobiliuoju telefonu. Kadangi žinučių rašymas prisideda prie nedėmesingumo jau sukeltų rizikos veiksnių, jis nuskina prizą už stipriausią vairuotojų blaškymą.

2006 m. Australijoje atliktas tyrimas parodė, kad tekstinių žinučių rašymas keturis kartus pailgino laiką, kurį jauni vairuotojai nežiūrėjo į kelią, dėl to nukrypdami nuo linijos ir darydami kitas vairavimo klaidas. Žinučių rašymas vairuojant simuliatorių, prailgino reakcijos laiką, o Virginia Tech atliktas sunkvežimių vairuotojų tyrimas parodė, kad trumpųjų žinučių rašymas vairuojant avarijos riziką padidino 23 kartus.

Jamesas Hedlundas, Gubernatoriaus greitkelių saugumo asociacijos konsultantas iš Ithaca'ės, Niujorke, sako, kad elektroninių prietaisų reguliavime yra ir balansavimas tarp to, kiek visuomenė prisiims rizikos mainais į jų teikiamą patogumą ar naudą – ir žinučių rašymas čia pralaimi.

Tekstinių žinučių rašymas tapo vairavimo blaškymo reguliavimo atpirkimo ožiu, dabar uždraustu 41 valstijoje ir Kolumbijos apygardoje. AT&T, neseniai telefonų sąskaitose ėmė cituoti Nacionalinę saugumo tarybą: „100,000+ avarijų per metus įvyksta su žinutes rašančiais vairuotojais – joks tekstas nėra vertas tokios rizikos.“ Socialinės reklamos per televiziją aprašo tikras tragedijas, sukeltas tekstinių žinučių rašymo vairuojant.

Bet karas su žinučių rašinėjimu dar toli gražu nėra baigtas. Naujausios analizės rodo, kad daugiau, nei 40 procentų vairuojančių vyresniųjų klasių mokinių per praėjusį mėnesį yra rašę žinutes vairuodami. „Tai labai stiprus kartų reikalas“, – teigia J. Hedlundas. Žinučių rašymas jaunesniems, nei 25 – 30 metų žmonėms tapo rutina. „Jis taip įsiskverbęs į kasdienį gyvenimą, kad gali būti tikrai sunku atskirti jį nuo vairavimo.“

Nors tyrėjai sveikina trumpųjų žinučių rašymo vairuojant draudimą, kai kas nerimauja, kad valstijų įstatymų leidėjai stabdo tik žinučių rašymą, kitus blaškančius veiksnius palikdami nereguliuotus. „Žmonės tiesiog renkasi lengviausią taikinį“, – sako teisininkas Lawrence'as Gostinas iš Georgetowno universiteto teisės mokyklos. Dideli skirtumai tarp valstijų įstatymų atspindi aiškią tendenciją – žinučių rašymo uždraudimą be visuotinio draudimo kalbėti, skambinant laisvų rankų įranga.

„Tai siunčia labai blogą žinią – mes to nevertiname labai rimtai“, – sako L. Gostinas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Mokslas ir IT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...