captcha

Jūsų klausimas priimtas

NASA mokslininkas – apie svarbiausius pasiekimus, ateivius ir 5 siaubo minutes

Fizikos ir chemijos dėsniai visur tokie patys, taigi nėra pagrindo manyti, kad Visatoje esame vieni, tačiau baimintis tikrai nereikėtų. Taip LRT.lt sako buvęs NASA JPL direktorius profesorius Charlesas Elachi. „Manau, žmonės vieni kitiems kur kas pavojingesni negu ateiviai. Žemėje vyksta tokių siaubingų dalykų... Galbūt ateiviai bus taikesni ir protingesni? Nemanau, kad reikėtų gąsdintis“, – tikina jis.
LRT nuotr.
LRT nuotr.

Profesorius emeritas Ch. Elachi JAV Nacionalinėje aeronautikos ir kosmoso administracijoje (NASA) dirba 40 metų, o nuo 2001 m. iki 2016 m. buvo NASA Jet Propulsion Laboratory (JPL) direktorius. Jam vadovaujant JPL, į kosmosą buvo paleistos ir įgyvendintos 24 misijos, tarp kurių – gerai pažįstama „Curiosity“, tirianti Marso geologiją, ir bendra Europos kosmoso agentūros (ESA) ir NASA misija „Cassini-Huygens“, neseniai užbaigusi žieduotojo milžino – Saturno – tyrimus.

Profesorius šiuo metu taip pat dirba prestižiniame Kalifornijos technologijų institute (California institute of technology, CalTech) ir, kaip pats pasakoja, dabar nuolat keliauja tik savo malonumui, ko negalėjo daryti, kol užėmė svarbias pareigas.

Libano provincijoje užaugęs Ch. Elachi portalui LRT.lt prisipažįsta, kad niekada nesitikėjo tapti viena svarbiausių figūrų NASA: „Kaime, kuriame gyvenau, buvo labai giedras dangus. Nuo 10 metų mąsčiau, ar gyvybė egzistuoja kitur. Ar jie mūsų ieško taip, kaip ieškome jų? Po studijų kitose valstybėse, doktorantūrą tęsiau CalTech – universitete, kuriam priklauso JPL. Pradėjau nuo praktikos, o po studijų man pasiūlė darbą. Štai, aš po 40 metų... Jau buvęs JPL direktorius ir CalTech profesorius. Kas galėjo patikėti.“

Su profesoriumi pasikalbėjome vaikštinėdami po CalTech universiteto miestelį Pasadenos miestelyje, visai netoli Los Andželo (Kalifornija, JAV).

– NASA dirbate jau 40 metų. Praėjusių metų pavasarį paskelbėte, kad pasitraukiate iš JPL direktoriaus posto ir toliau profesoriausite CalTech. Ar buvo sunku po tiek metų taip kardinaliai pakeisti gyvenimą?

– Prie visko priprantama (juokiasi). Kitą dieną, kai oficialiai nebebuvau JPL direktorius, mėnesiui išvykau į kelionę pėsčiomis po Kanadą. Vien tam, kad pailsėčiau nuo telefono, kompiuterio ir pan. Tas mėnesis miškuose ir kalnuose man padėjo pereiti į naują gyvenimo etapą.

Nieko gyvenime nekeisčiau. Labai mėgau darbą NASA, o dabar jaučiu didžiulį malonumą profesoriaudamas, dirbdamas su jaunaisiais protais, galėdamas ugdyti naują kosmoso tyrėjų kartą. Tiesa, moksline veikla NASA vis dar užsiimu, tiesiog nebedirbu administracinio darbo.

– Kol buvote JPL direktoriumi, buvo pradėta įgyvendinti ir įgyvendinta daugybė sėkmingų misijų į kosmosą. Kuriuos momentus prisimenate ryškiausiai?

– NASA tiria Visatą, o atradimų čia padarome beveik kasdien. Kai manęs klausia, kiek darbuotojų yra JPL, atsakau, kad tai – ne darbuotojai, o 6 tūkst. tyrėjų.

Tiksliau atsakant į jūsų klausimą, išskirčiau dramatiškiausius karjeros momentus – kai, pavyzdžiui, pavyksta aparatą nuleisti planetoje ir pan. Štai „Curiosity“ nusileidimas Marse buvo labai jaudinantis įvykis. 10 metų darbo priklausė nuo tų 5 paskutinių minučių iki nusileidimo, todėl jas vadiname „5 siaubo minutėmis“ (juokiasi).

Su „Cassini“ irgi buvo panašiai. Dirbome 25 metus, ar misija pavyko, ar ne, turėjome sužinoti, kai „Cassini“ pasiekė Saturno atmosferą ir turėjo įsijungti jo variklis. Vėl – tos 5 siaubo minutės. Įsivaizduokite, tiek mažai reikėjo, kad 25 metai darbo nueitų perniek.

– „Cassini“ Saturno atmosferoje prasmego rugsėjo 15 d. Dirbote su misija „Cassini-Huygens“ nuo pat pradžios – kai 9-ajame dešimtmetyje Europos ir JAV mokslininkai nutarė kartu tirti Sarturno sistemą. Ar nebuvo sunku atsisveikinti su aparatu, kuriam skyrėte ketvirtį amžiaus?

– Apėmė dvejopi jausmai. Viena vertus, tai buvo viena geriausių žmonijos misijų į kosmosą, didžiulis pasiekimas. Kita vertus, tai buvo šios nuostabios misijos pabaiga... Tačiau aš pasirinkau ne liūdėti, o švęsti.

– Tikiu, sunku pasirinkti, bet kuris „Cassini-Huygens“ pasiekimas jus labiausiai pradžiugino?

– Na, pasirinkčiau du. Mano galva, labiausiai jaudinantis atradimas buvo ežerai ir upės Titano paviršiuje. Dabar žinome, kad šis palydovas labai panašus į mūsų Žemę – jis turi atmosferos dinamiką, slėgis labai panašus... Skirtumas tik tas, kad skystas palydove yra ne vanduo, o angliavandenilis. Tai man sukėlė stipriausias emocijas.

Taip pat – Encelado geizeriai. Net neįtarėme, kad ten vyksta tokie aktyvūs procesai, kad po ledu plyti vandenynai. Jeigu ten yra vandens, kitas klausimas – o gal yra ir gyvybės?

– Kalbant apie Saulės sistemos tyrimus, mokslininkai vis dažniau ragina daugiau dėmesio skirti vadinamiems lediniams didžiųjų planetų palydovams. Jūsų pavyzdžiai tarsi ir patvirtintų, kad taip ir reikėtų daryti.

– Vienas iš pagrindinių NASA ir apskritai Saulės sistemos tyrimų tikslų – sužinoti, ar egzistuoja nežemiška gyvybė.

Iki visai neseniai svarbiausias objektas gyvybės paieškose buvo Marsas, nes jis yra vadinamojoje „gyvybės zonoje“. Mažai buvo diskutuojama, kad reikėtų daugiau dėmesio skirti kitoms planetoms, tiksliau – jų palydovams.

Tačiau planetų milžinių (kaip Jupiterio ir Saturno) jėgos yra tokios stiprios, kad jos tarsi suspaudžia savo palydovus, tirpdydamos jų vidų, taip atsiranda sąlygos skystam vandeniui, nors planetos yra labai toli nuo Saulės. Taigi palydovuose yra skysto vandens, organinių medžiagų ir pan., o tai yra labai svarbūs veiksniai gyvybei, kaip ją suprantame, egzistuoti.

Dabar viena pagrindinių ateities misijų yra į Jupiterio palydovą Europą. Galvojama sugrįžti ir į Saturno palydovus, į Titaną, nuodugniau ištirti Enceladą.

– Paminėjote Marsą ir jo tyrimus. Misijos ten nesustoja – jas vykdo ir planuoja tiek Europos kosmoso agentūra, tiek NASA. Elonas Muskas su „SpaceX“ kuria raketas, kuriomis Marsą pasiekti būtų paprasčiau. Kaip manote, ar planeta kažkada buvo gyvenama?

– Remiantis mokslo surinktais duomenimis, Marsas turėjo beveik visus gyvybei būtinus ingredientus. Manoma, kad maždaug prieš 4 mlrd. metų ten plytėjo vandenynai. Marso geologija yra labai panaši į Žemės. Tačiau, laikui bėgant, Marsas labai atvėso, vanduo greičiausiai yra po paviršiumi, sušalęs.

Mane labiausiai intriguoja: jeigu Marsas buvo panašūs į Žemę net kelis šimtus milijonų metų, ar per tą laiką ten atsirado gyvybė? Jeigu atsirado, kaip toli ji išsivystė – iki vienaląsčių ar daugiau? Jeigu neatsirado visai – kodėl?

Kol kas labai sunku pasakyti tiksliai, nes apie Marsą žinome dar labai mažai. Visos žmonijos misijos ištyrė tik kelias dešimtis kvadratinių kilometrų viso paviršiaus. Kol kas sakyti, kad Marse gyvybės nėra, būtų tas pats, jeigu kas nors nusileistų į Saharos dykumą ir sakytų: ne, Žemėje nieko nėra.

– Kaip manote, ar gyvybė, kaip ją suprantame, už Žemės ribų tikrai egzistuoja?

– Pridėjusi „kaip ją suprantame“ klausimą padarėte daug sudėtingesnį (juokiasi). Jeigu rimtai, net neabejoju, kad Visatoje gyvybė tikrai egzistuoja. Vien todėl, kad per pastaruosius dešimtmečius sužinojome, kad apie beveik visas žvaigždės sukasi planetos. Prie to labai prisidėjo misija „Kepler“, kurios metu atrasta daug egzoplanetų, nemaža dalis jų yra gana panašios į Žemę – turi kietą paviršių, yra panašaus dydžio, sukasi „gyvybės zonoje“ ir pan. O fizikos ir chemijos dėsniai juk visur tokie patys, todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad gyvybė atsirado tik Žemėje.

Klausimas, ar ji panaši į mus? Ar evoliucija kitose planetose sukuria tokius kaip aš ar jūs? O gal ji visiškai kitokia? Gali būti, kad mokslinės fantastikos filmų kūrėjai yra teisūs.

Žinoma, tvirtinti, kad gyvybė yra, negalime, kol ji neatrasta. Tiesiog statistika ir evoliucija, manau, parodo, kad gyvybė yra visur. Labai laukiu jos atradimo.

Ch. Elachi interviu LRT

– Kai kurie labai garsūs mokslininkai, kaip Stephenas Hawkingas, įspėja, kad nežemiška civilizacija gali būti labai pavojinga. Ypač, jeigu jie atrastų mus, o ne mes juos. Ar tokie įspėjimai – pagrįsti?

– Ne, nepagrįsti. Manau, žmonės vieni kitiems kur kas pavojingesni negu ateiviai. Žemėje vyksta tokių siaubingų dalykų... Galbūt ateiviai bus taikesni ir protingesni? Nemanau, kad reikėtų gąsdintis. O spręsti, ką daryti, reikėtų tada, jeigu bus realus pavojus (juokiasi).

– Žinome vos kelis procentus Visatos. Jūsų nuomone, įmanoma ją pažinti visu 100 proc.?

– Nemanau, kad įmanoma sužinoti viską, tačiau atradimai, be abejonės, pilasi kasdien. Žmonija yra ant dar didesnių atradimų slenksčio. Manau, jau per artimiausius dešimtmečius tikrai atrasime nežemišką gyvybę, nuskrisime į Marsą, susidarysime aiškesnį vaizdą apie Saulės sistemos kaimynus. Kartu sužinosime ir daugiau apie mūsų planetą. Taigi nebūtina visko žinoti, kad būtų nepaprastai įdomu ir reikšminga.

– 40 metų tiriate kosmosą, kurio tik mažytė dalelė yra Žemė, o dar mažesni – mes, žmonės. Kaip tai paveikė jūsų gyvenimo filosofiją? Įsivaizduoju, kasdienis tų monstriškų struktūrų stebėjimas priverčia būti kukliu.

– Įdomus klausimas. Esu visiškai nereligingas, bet, kai žiūriu į dangų, į galaktikų nuotraukas, tikiu, kad yra kažkokia jėga, kuri viską sukūrė. Taip, tai suteikia kuklumo. Net būdamas mokslininku, sunkiai įsivaizduoju tuos milijardus galaktikų ir žvaigždžių... Kaip jos atsirado? Kodėl įvyko Didysis sprogimas? Kas buvo prieš jį? Sakyčiau, man tai nepaprastai įdomu, bet ir skatina būti kukliu.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Mokslas ir IT

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close