captcha

Jūsų klausimas priimtas

7 mitai apie laimę

Kas iš tikrųjų daro mus laimingus? Sutuoktinis? Turtai? Svajonių darbas? Amerikiečių psichologė kvestionuoja 7 dalykus, kuriuos esame įpratę laikyti laimės arba sielvarto garantais – laimės mitus.
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Kas iš tikrųjų daro mus laimingus? Sutuoktinis? Turtai? Svajonių darbas? Amerikiečių psichologė kvestionuoja 7 dalykus, kuriuos esame įpratę laikyti laimės arba sielvarto garantais – laimės mitus.

Į laimės mitų pinkles papulti lengva – kone kiekvienas esame įsitikinę, kad tam tikri pasiekimai (santuoka, vaikai, darbas, turtas) padarys mus laimingais visam gyvenimui, o dėl tam tikrų nesėkmių ir bėdų (sveikatos problemų, skyrybų, nepriteklių) – jausimės amžinai nelaimingi, rašo psychologytoday.com.

Vis dėlto tyrimai rodo, kad stebuklingos laimės formulės nėra – kaip ir tiesaus kelio į neviltį. Svarbūs gyvenimo įvykiai bei kriziniai momentai patys savaime laimės ar sielvarto neatneša, geriau juos vertinti kaip progas atsinaujinti, augti ar keistis. Tereikia juos tinkamai pasitikti.

1 mitas: būsiu laimingas(-a), kai susituoksiu su tinkamu žmogumi

Tai vienas iš labiausiai paplitusių laimės mitų. Tai, kad šį teiginį tenka pavadinti mitu, nereiškia, kad santuoka nepadarys mūsų laimingais. Daugumą žmonių padarys. Problema slypi kitur: santuoka, net ir labai sėkminga, nepadarys mūsų laimingų taip smarkiai (arba tokiam ilgam laikui), kaip tikimės. Tyrimai parodė, kad laimės antplūdį žmonės jaučia maždaug pirmus dvejus santuokos metus.

2 mitas: po ilgalaikių santykių žlugimo nebegalėsiu būti laimingas (-a)

Dažnai mūsų reakcija į ilgą laiką puoselėtų santykių žlugimą būna neadekvati. Skyrybų baimė – ypač stipri: bijome, kad niekada daugiau nebebūsime laimingi. Vis dėlto žmonės – nepaprastai lankstūs ir prisitaikantys. Tyrimai rodo, kad „laimės dugne“ esame likus maždaug 2 metams iki skyrybų, o prabėgus keturiems po skyrybų jaučiamės kur kas laimingesni nei gyvendami nevykusioje santuokoje. 

3 mitas: kad būčiau laimingas, man reikia partnerio

Dauguma manome, kad neturėdami partnerio būsime nelaimingi. Vis dėlto ne vienas tyrimas parodė, kad partnerio neturintys žmonės nėra mažiau laimingi nei vedusieji. Jie labiau linkę mėgautis kitokių formų draugystėmis ir užsiėmimais. Beje, tikėjimas šiuo mitu gali būti ypač kenksmingas. Nesugebėjimas įžvelgti gyvenimo be poros periodo naudos (pavyzdžiui, galimybė daugiau laiko praleisti su draugais, savarankiški nuotykiai ir projektai), kelia riziką įklimpti į santykius su žmogumi, visiškai netinkamu būti jūsų antrąja puse.

4 mitas: laimingu mane padarys svajonių darbas

Šio mito šaknys slypi klaidingame įsitikime, kad nors šiuo metu nesame itin laimingi, būtinai tokiais pasijusime, kai turėsime svajonių darbą. Problema tampa akivaizdi, kai gavus svajonių darbą nepasijuntame tokiais laimingais, kaip tikėjomės – laimės pojūtis pasirodo esąs trumpalaikis. Tai gali paaiškinti hedonistinio prisitaikymo proceso reiškinys – t. y. faktas, kad žmonės turi nuostabą keliantį gebėjimą priprasti prie įvairiausių gyvenimo pokyčių. Jei esame įsitikinę, kad tam tikras darbas mus padarys laimingais (nors gana greit jis ima nebedžiuginti), rizikuojame atsisakyti puikios perspektyvios karjeros. Svarbiausia suvokti, kad prie kiekvienos kartu su pakeistu darbu atkeliaujančios naujovės, jaudinančio dalyko ar čia kylančio iššūkio priprantama. Šis suvokimas padės paaiškinti kamuojantį darbinį nerimą. Tikėtina, kad nieko blogo nei su jūsų veikla, nei su motyvacija, nei su darbine etika nėra – tiesiog pergyvenote kiekvienam būdingą prisitaikymo procesą.

5 mitas: būsiu laimingas, kai tapsiu turtingas ir klestintis

Dauguma tiki, kad jei nėra laimingi šiandien, būtinai tokiais taps tuomet, kai pagaliau pasieks tam tikrą klestėjimo lygį. Kai ši laimė pasirodo apgaulinga ar trumpalaikė, jaučiamės prastai, depresyviai. Kai pasiekiame (bent jau „ant popieriaus“) didžiąją dalį to, apie ką iki tol svajojome, gyvenimas gali pasirodyti nuobodus ir tuščias. Atrodo, kad nebėra, ko laukti. Dauguma suklestėjusių žmonių nesuvokia natūralaus prisitaikymo, pripratimo jausmo, ir klaidingai nusprendžia, kad tikrajai jų laimei reikalingi didesni turtai. Būtina suvokti, kad raktas į laimę slypi ne sėkmėje, turtuose, bet tame, kas su ta sėkme ir turtais veikiama. Kitaip tariant, laimė glūdi ne pinigų kiekyje, bet jų išleidimo būde.

6 mitas: niekad neatsigausiu po skaudžios medicininės diagnozės

Kai baisiausios baimės, susijusios su mūsų sveikata, tampa realybe, savęs niekaip kitaip neįsivaizduojame, tik kaip be perstojo liejančius ašaras ir tūnančius neviltyje. Negalime patikėti, kad galėtume vėl pasijusti laimingais. Vis dėlto mūsų reakcija į skaudžią diagnozę lemiama dar vieno laimės mito. Iš tiesų, diagnozė – dar ne viskas: galima nuveikti be galo daug dalykų, kad vėl pasijustume džiugiai ir iš širdies išvytume neviltį. Moksliškai įrodyta, kad mes patys esame atsakingi už savo patirtis. Pavyzdžiu, kiekvieną savo dienos minutę tam tikrus dalykus nuspręskime ignoruoti, o į kitus – kreipti didesnį dėmesį. Tai, ties kuo nuspręsime fokusuotis, ir taps mūsų gyvenimo dalimi, o visa kita – išsistums. Galima turėti chroninę ligą ir visas dienas praleisti skundžiantis ir dejuojant, kaip ji sužlugdė gyvenimą, arba galima dienas leisti koncentruojant savo dėmesį ties mankšta, bendraujant su giminaičiais ar praturtinant savo dvasinį pasaulį. Gyvenimą keičiame keisdami požiūrį į jį.

7 mitas: geriausi gyvenimo metai – jau praeityje

Nesvarbu, ar esame jauni, vidutinio ar garbaus amžiaus žmonės, didžioji mūsų dauguma esame įsitikinę, kad bėgant laikui laimės gyvenime mažėja. Mums atrodo, kad po kiekvieno dešimtmečio jos lieka vis mažiau, kol galiausiai liekame vien su žila galva, liūdesiu ir praradimais. Nuostabu, bet tyrimai rodo, kad dauguma mūsų, teigdami, jog geriausi metai mums jau prabėgo, esame visiškai neteisūs. Vyresni žmonės dažnai yra labiau patenkinti guvenimu nei jauni. Jie patiria daugiau teigiamų emocijų nei neigiamų, jų emocinė patirtis – stabilesnė, ne tokia jautri dienos stresui ir negatyvumui.

Tikslus amžius, kada jaučiamasi geriausiai, nėra aiškus. Trys paskutiniai ųios srities tyrimai rodo, kad žmogaus gyvenimo gerovė aukščiausią tašką pasiekia 64, 65 ir 79 gyvenimo metais. Kodėl taip yra? Kai imame suvokti, kad gyvenimas – ne amžinas, iš esmės keičiame požiūrį į jį. Arčiau esantis gyvenimo horizontas mus verčia labiau koncentruotis į dabartį, gyventi šia diena, skirti savo sąlyginai negausiai likusį laiką dalykams, kurie iš tikrųjų svarbūs. Pavyzdžiui, bėgant metams svarbiausi tampa jau užmegzti ryšiai, o ne naujų pažinčių paieška.  Daugiau investuojame į šiuos santykius ir atsisakome balasto. Kitaip tariant, emocine prasme tampame išmintingesni.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Mokslas ir IT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...