captcha

Jūsų klausimas priimtas

Klimato kaita: laikas suvokti ryšį tarp skaičių ir jausmų

Mūsų jau seniai nebus, o fiziniai padariniai, kuriuos nulems šiandienos ir rytojaus mūsų pasirinkimai, liks. Šiltnamio efektą sukeliančių dujų injekcijos į Žemės atmosferą dar ilgą laiką mes šešėlį ant mūsų sprendimų dėl politikos, energetikos ir gyvenimo būdo, portale theguardian.com rašo apžvalgininkas, atsinaujinančiosios energijos pramonės konsultantas Ketanas Joshi.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Nevaldomos klimato kaitos pasekmės, kaip ir buvo prognozuojama, yra skaudžios ir ilgalaikės. Klimato specialistai nuolat dalijasi grėsmingais įspėjimais ir braižo išsamius grafikus, iliustruojančius, kokie pavojingi pokyčiai per ateinančius dešimtmečius laukia mūsų vandenynų ir atmosferos. Deja, jiems nelabai sekasi mus įkvėpti imtis visuotinių prevencinių priemonių – iš dalies dėl to, kad ateitis mums – tolima ir miglota.

Ką daryti, kad moksliniai duomenys išprovokuotų jausmus?

Tai, kad į įspėjimus dėl ateities auditorija nereaguoja, rodo komunikacijos tarp mokslo bendruomenės ir minėtos auditorijos neefektyvumą ir stoką. Nesugebama įteigti esant ryšio tarp klimato specialistų pateikiamų skaičių ir asmeninės žmogaus motyvacijos, kuri reikalinga, kad klimato politika kryptingai judėtų į priekį.

Besidomintiems klimato situacija gerai pažįstamas grafikas neseniai buvo kiek papildytas – dabar jame daugiau dėmesio skiriama ryšiui tarp empirinių, klimato mokslu pagrįstų duomenų ir emocinio, žmogiškojo faktoriaus:

Mėlynosiomis linijomis grafiką papildė Australijoje įsisteigusios Klimato tarybos narė Lesley Hughes. Pasak K. Joshi, specialistės pasiūlytas papildymas turėtų padėti situacijoje nesusigaudančiai auditorijai nepasiklysti informacijos gausoje. Jo įsitikinimu, tie keli dešimtmečiai neatrodytų tokie jau tolimi, jei pagalvotume apie paprastą dalyką – kad žmonės, kurie šiandien mūsų aplinkoje tėra vaikai, tuo metu vis dar gyvens, ir jiems reikės ir darbo, ir maisto, ir energetinio saugumo bei infrastruktūros. Tarp šių prioritetų jie balansuos tokiame pasaulyje, kuriam mes – savo šios dienos sprendimais išmetamųjų teršalų mažinimo srityje – būsime padarę didžiulę žalą.

Norvegų psichologas Peras Espenas Stoknesas pamėgino išsiaiškinti, kodėl žmonės nekreipia deramo dėmesio į įspėjimus dėl besikeičiančio klimato, nepaisant mokslo galios. „Žmonėms tai atrodo pernelyg tolima – tai nei čia, nei dabar; be to, tai ten kažkur Arktyje ar Antarktidoje ir gal kažkam tai ir yra aktualu, bet tik ne man, – dažno žmogaus požiūrį perteikia jis. – Mes atitoliname save nuo šios problemos pačiais įvairiausiais būdais, todėl, norint sukelti ilgalaikį rizikos pojūtį, vien faktų nepakanka.“

Toliau pateikiamas grafikas atspindi tai, ką P. E. Stoknesas vadina klimato paradoksu. Australijoje apklausus respondentus paaiškėjo, kad ryšys tarp moksliniais duomenimis pagrįstos informacijos ir žmonių susirūpinimo klimato kaita yra atvirkštinis (tamsiai mėlyna – sutinka, kad žmogaus lemia klimato kaitą; šviesiai mėlyna – klimato kaitą pripažįsta kaip vieną iš trijų pagrindinių problemų):

 

Šiame grafike vaizduojama, kiek procentų respondentų „ketinimą spręsti klimato kaitos klausimą“ laiko vienu iš trijų svarbiausių kriterijų renkantis, už ką balsuoti federaliniuose rinkimuose. Dar šis grafikas rodo, kiek procentų respondentų sutinka su mokslininkų teiginiu, kad klimato kaitą nulemia žmogaus veikla. Ir nors pripažįstančiųjų šį teiginį nuolat daugėja, kaip vieną iš trijų kriterijų, padėsiančių apsispręsti balsuojant federaliniuose rinkimuose, „ketinimą spręsti klimato kaitos klausimą“ įvardijančių respondentų skaičius nuosekliai mažėja.

Regint savo palikuonių gyvenimą išdėliotą tarp fizinių mūsų pasirinkimų padarinių, akys gal kiek ir atsimerkia. Galbūt australai į klimato politiką jau pažvelgs atidžiau, suteiks jai daugiau reikšmės. Tačiau klimato paradoksas gajus ir Amerikoje. Nors klimatologų teiginiais amerikiečiai beveik neabejoja, 2016-ųjų rinkimuose aplinkos aspektas rinkėjų buvo vertinamas kaip vienas iš trijų mažiausiai svarbių.

Ačiū D. Trumpui

K. Joshi nuomone, JAV prezidento Donaldo Trumpo sprendimas pasitraukti iš Paryžiaus klimato susitarimo signalizuoja apie tam tikrus bendro požiūrio į klimato kaitą pokyčius. 2016-aisiais apie klimato kaitą Amerikoje buvo beveik neužsimenama, tačiau po D. Trumpo pareiškimo spauda vien apie tai ir tešneka. Vis daugiau Amerikos miestų skelbia, kad, nepaisydami federalinio sprendimo, jie ir toliau laikysis Paryžiaus klimato susitarimo nuostatų. Europos Sąjunga nuo šiol derėsis ne su Jungtinių Valstijų vyriausybe, o tiesiogiai su atskiromis valstijomis ir verslo subjektais.

Po ilgų ir nuobodžių metų, kai klimato kaitos srityje nevyko praktiškai nieko, tai lyg perkūnas iš giedro dangaus. Tuo metu kitapus – sunkiai suprantami, padriki D. Trumpo kliedesiai ir duslūs, nerangūs klimato kaitos neigėjų šūkčiojimai.

Šiuo simboliniu aktu D. Trumpas norėjo išreikšti panieką progresuojančioms manijoms ir parodyti rūpestį bedarbiais amerikiečiais. Tačiau viskas išėjo kitaip – kone visas pasaulis netruko šį jo žingsnį pasmerkti, žiniasklaida jo atžvilgiu persiorientavo, o klimato kaitos neigėjai – atsitraukė.

Tačiau mokslo bendruomenei, kuriai per pastarąjį dešimtmetį teko atremti didžiulį pasipriešinimą, tai yra neeilinis aiškumo momentas. Abejonių klimato kaita mažėja. Tikėjimo mokslininkų teiginiais – smarkiai daugėja. Klimatologai sunkiai dirba, kad savo žinią padarytų suprantamą liaudžiai. Mokslinius duomenis jie bando susieti su asmenine žmonių patirtimi ir likimu tų, kuriems teks gyventi su šios dienos sprendimų pasekmėmis. Jei pasiseks, D. Trumpas į istoriją įeis kaip žmogus, pradėjęs naują klimato politikos erą.

Taigi – dabar pats laikas bandyti auditoriją įtikinti, kad egzistuoja tvirta sąsaja tarp išraiškingo ateities paveikslo, nutapyto remiantis daug kartų tikrintų ir paskui vėl pertikrintų mokslinių tyrimų duomenimis, ir mūsų atsakomybės už tai, kad savo palikuonims paliksime gigatonomis šiltnamio efektą sukeliančių dujų „praturtintą“ atmosferą.

Kaip rašo K. Joshi, skaičių susiejimas su jausmais yra tarsi priešnuodis esamam atotrūkiui, dėl kurio klimato paradoksas tebėra gyvastingas. Jis skausmingai primena mums apie tai, kad, pasinaudodami dabartiniu būsimos kartos bejėgiškumu, mes nusikratome atsakomybės už mašinas ir pramonę, dėl kurių ir turime šią bėdą.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Mokslas ir IT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...