captcha

Jūsų klausimas priimtas

Lietuvių mokslininkai skundžiasi specialistų trūkumu

Lietuvoje yra atliekami įspūdingi moksliniai tyrimai, kelių iš jų autorius – Vilniaus universiteto Biotechnologijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Linas Mažutis. Mokslininkas atliko postdoktorantūros studijas Harvardo universitete, o šiuo metu dirba su mikroskysčių technologija ir fundamentine biologija. Vienas iš iššūkių su kuriuo jam tenka susidurti – mokslo darbuotojų stygius.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Mokslininko tikslas yra sukurti įrenginį, kuris padėtų greitai ir be didelių specifinių žinių gauti atsakymą į rūpimus klausimus, tarkime, atlikti ląstelių analizę, DNR analizę ar kitus veiksmus. Tai padėtų atliekant vėžio ir kitus diagnostinius tyrimus. „Norime sudėtingą sistemą perkelti į kompaktišką dėžutę, kad atėjus su mėginiu ir būtų galima gauti apdorotą informaciją, pavyzdžiui, klinikose ir laboratorijose“, – DELFI pasakojo L. Mažutis.

Paklaustas, kiek laiko užtruks šis darbas, L. Mažutis patikino, kad tai priklausys nuo su projektu dirbančių žmonių. „Tai labai priklausys nuo žmonių, kurie prisijungs. Niekam ne paslaptis, kad žmonių šioje šalyje kuo toliau, tuo didesnis trūkumas. Aš galiu sakyti užtruksime 2 metus, bet nėra žmonių“, – apgailestavo jis. Mokslininkas paaiškino problemą: specialistų yra mažai, o esami ne visuomet turi tinkamą specializaciją, kai kurie – nepakankamai patyrę ir tinka ne visuomet. „Tie, kurie yra likę, nenoriu kritikuoti, bet dažnai būna ir žemos kvalifikacijos, nes geriausios kvalifikacijos (mokslininkai – aut. past.) išvažiuoja. Ir kas gaunasi: žmonių kaip ir yra, bet turi dirbti su tais, kuriems nelabai rūpi, o gal jie nėra gabūs. – apgailestavo mokslininkas. – Tai, ką gali padaryti greitai su tikrai kvalifikuotais žmonėmis, stringa, ir ties elementariais dalykais. Tai – didelė šios šalies problema, turbūt, ir daugelio šalių.“

Viena to priežasčių – nepakankami atlyginimai mokslo darbuotojams, kurie neišlaiko jų Lietuvoje. Kai kvalifikuoti mokslininkai ryžtasi išvykti, juos susigrąžinti – sudėtinga.

Įspūdingi tyrimai su vėžiu ir ne tik

L. Mažučio atliekami tyrimai – daugiau nei įspūdingi, juose naudojamos specialios stiklo plokštelės, kuriose teka skysčiai: ką mokslininkai daro su pipetėmis, tas pats yra daroma su mikro gardelėmis tik žymiai sparčiau.Tyrimai atliekami ne mėgintuvėliuose, o mikroskopinių lašelių viduje, kurie dar gali būti vadinami „koriukais“, „rutuliukais“ ar specialiais apvalkalais.

„Pavyzdžiui, pacientui buvo padaryta chemoterapija ir mes norime ištirti, ar ji buvo veiksminga, – pradėjo pasakojimą jis, kas daroma su kraujo mėginiu. – Galima labai tiksliai suskaičiuoti, kiek vėžinių ląstelių jame yra. Su kitomis technologijomis problema yra ta, kad kraujyje yra daug įvairių ląstelių, o kai jų – didelis kiekis, pavyzdžiui, milijonas, 4 vėžinės ląstelės pasimes. Lygiai taip pat kaip žmonių minioje pasimestų keli vaikai: žiūrint iš aukštai nematysite, kur yra vaikai, nes jie fone paskęs.“ Tokio tyrimo esmė – analizuojami skysčiai yra leidžiami į mikrogardeles ir juose kiekviena ląstelė uždaroma į specialų apvalkalą tam, kad jos fonas nesusimaišytų su kitų ląstelių aplinka.

„Pavyzdžiui, norime išsiaiškinti, ar ląstelė gamina antikūnus prieš vėžį, ji „prisiriša“ prie specialaus „rutuliuko“ ir mes galime ją ištirti, – pasakojo jis. – Jeigu nebūtų vadinamojo „koriuko“, jos susimaišytų ir būtų sunku pasakyti, kuri ląstelė yra kuri.“ Mokslininkas apie tyrimus papasakoja vaizdingiau – palygina su trintų vaisių kokteiliais. „Sunku pasakyti, kiek konkrečiame kokteilyje yra mėlynių, braškių, ananasų, bet jei kiekvieną komponentą išskirti atskirai, tada bus galima pasakyti, kad ten yra 10 mėlynių, 2 braškės, panašiai. Taip ir šiuo atveju, nes kiekviena ląstelė yra atskirai patalpinama į mikrolašiukus“, – kalbėjo L. Mažutis.


Pasak jo, tai leidžia ne tik tiksliau atlikti diagnostinius testus, bet ir suprasti veikimo mechanizmus. „Pavyzdžiui, su užsienio partneriais siekiame išsiaiškinti, kodėl daugelis iš jų (imuninių ląstelių – aut. past.) atpažįsta vėžį, nukeliauja iki pažeisto audinio, bet jo nenužudo. Kai pacientui išoperuoja kokį nors naviką jame mato daug imuninių ląstelių, bet jos nenužudo vėžio. Situacija panaši kaip su automobiliu, kai sustojama prie sankryžos ir paspaudžiamas stabdis: mašina nejuda nors ir spaudžiamas akceleratorius, nebent atleisime stabdį. Taip pat elgiasi ir vėžys: jis sustoja ir imuninės ląstelės negali jo nužudyti“, – kalbėjo jis.

Pašnekovas sako, kad naudojant jo taikomas technologijas siekiama išsiaiškinti, kaip veikia vėžio „stabdžio“ mechanizmas. „Ši technologija leidžia nustatyti, kiek pažengęs vėžys, kokios ląstelės jį sudaro, kiek yra imuninių ląstelių ir, ar jos aktyvios, surasti koreliacijas tarp vėžio ir imuninės sistemos veiklos ir daug kitų aktualių klausimų, pavyzdžiui, kurie vaistai veiks, o kurie – ne“, – sakė jis.

Siekiant išsiaiškinti, kurios ląstelės naikina vėžį, vėžinės ir imuninės ląstelės gali būti „uždaromos“ į tą patį lašelį, o paskui įvertinama, kuri vėžį įveikė. Šie tyrimai kol kas diagnostikoje gali būti taikomi tik labai retai, nes jie labai brangiai kainuoja. „Viskas atsiremia į pinigus: jeigu jūs turėsite 100 tūkst. JAV dol., jums tą testą ir padarys. Bet daugeliui jis yra per brangus“, – šiuometinę situaciją paaiškino mokslininkas. Tikimasi, kad ateityje jie šie tyrimai taps labiau prieinami.

Tyrimai pripažinti pasauliniu lygiu

Vilniaus universiteto Biotechnologijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. L. Mažutis žinių sėmėsi ne tik Harvardo, bet ir Strasbūro universitete.

VU Biotechnologijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. L. Mažutis su kolegomis Ilke Akartuna, Allonu Kleinu ir kitais paruošė publikaciją „Droplet Barcoding for Single-Cell Transcriptomics Applied to Embryonic Stem Cells“ (liet. „Pavienių kamieninių ląstelių transkriptomikos analizė panaudojant skaitmeninius barkodus“), kuri pasirodė prestižiniame žurnalo „Cell“ numeryje 2015 m.

Panaudodami šią technologiją Vilniaus ir Harvardo universitetų mokslininkai ištyrė tūkstančius pavienių kamieninių ląstelių, nustatė jų genų raišką ir surado atskirus ląstelių tipus, kurie pasižymi atsinaujinančiomis genų programomis. Paskutinį kartą iki pastarojo straipsnio žurnale „Cell“ lietuvio – Sauliaus Klimašausko – pavardė autorių sąraše buvo tik prieš 17 metų. Tai tik parodo, kaip sunku patekti į šį žurnalą.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Mokslas ir IT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...