captcha

Jūsų klausimas priimtas

O. Ashanti: grojimas šia technologija – kaip santuoka

Naujo muzikos instrumentų rinkinio, leidžiančio muziką kurti čia ir dabar, o kūno judesius ir gestus išsyk paversti muzikos garsais, išradėjas Onyx Ashanti savo programinei ir techninei įrangai prognozuoja šviesią ateitį ir tikina, kad po dešimties metų tai bus visiškai įprastas dalykas.
Onyx Ashanti „Facebook“ paskyros nuotr.
Onyx Ashanti „Facebook“ paskyros nuotr.

Naujo muzikos instrumentų rinkinio, leidžiančio muziką kurti čia ir dabar, o kūno judesius ir gestus išsyk paversti muzikos garsais, išradėjas Onyx Ashanti savo programinei ir techninei įrangai prognozuoja šviesią ateitį ir tikina, kad po dešimties metų tai bus visiškai įprastas dalykas.

„Noriu sukurti terpę, kurioje daugelis žmonių galėtų turėti tokius prietaisus [...] ir mes per bevielį tinklą galėtume sinchronizuoti, kontroliuoti vienas kito garsus. Štai taip aš įsivaizduoju grojimą su kitais“, – sako save kyborgu-muzikantu vadinantis programuotojas ir menininkas, ką tik viešėjęs progreso konferencijoje „Login 2013“, kurioje pristatė paties rankomis sukurtą beatjazz valdiklį.

Onyx Ashanti pabrėžia, kad jo išradimas – ne tiek pats prietaisas, kiek jo veikimo principas, konfigūracija – ateityje veikiausiai bus pritaikomas ne tik muzikuojant. Kad žmonės pripažintų naująją technologiją ir prisileistų prie savo kūno, esą prireiks laiko. Tačiau, išradėjo įsitikinimu, vaikai, paėmę į rankas naująjį valdiklį, tikrai supras, kad tai – ne tik muzikos instrumentas.

Be kita ko, ši technologija, anot atlikėjo, skelbia, kad esame nauja karta, gebanti susikurti saviraiškos priemones ir keisti egzistuojančias taisykles. Ir labai netolimoje ateityje, norime to ar ne, teks pripažinti, kad technologijos – jau labai tiesiogiai – taps mūsų (kūno) dalimi.

Onyx Ashanti – ar tai jūsų tikras vardas?

Taip. Mano vardas yra Onyx (oniksas – mineralas, dažniausiai juodos spalvos agato akmuo – LRT.lt). Tai mano paties pasirinktas vardas, tačiau laikau jį savo tikruoju vardu. Dėl kažkokių keistų priežasčių pasirinktus vardus žmonės laiko savo pseudonimais, bet aš savąjį laikau vardu.

Aš jį pasirinkau iškart po Rodney Kingo riaušių (1992 m. Los Andžele vykusios riaušės, kilusios dėl abejotino teismo sprendimo, kuriuo juodaodį Rodney Kingą sumušę baltaodžiai policininkai buvo išteisinti – LRT.lt).

Pamaniau, vardas Onyx – tai pats „juodžiausias“ dalykas, kokį tik galėčiau sugalvoti! Jame buvo sudėta to protesto reikšmė. Bet šį vardą aš taip ir pasilikau. 

Kadaise norėjote studijuoti inžineriją, bet tapote muzikantu, menininku, kuriančiu naująsias technologijas. Esate veikiau kairiojo ar dešinio smegenų pusrutulio žmogus? 

Aš manau, kad „maitinant“ vieną smegenų pusę, „maitinasi“ ir kita. Sukūręs, suvokęs logines sistemas, gali būti kūrybingas toms sistemoms suteikdamas išraišką, formą.

Bet logika eina pirma?

Nebūtinai. Ir nebūtinai abi smegenų pusės turi dirbti visą laiką. Kartais būtina logiką pristabdyti, reikia ko nors galbūt „be ryšio“, ko nors kvailo ar visiškai nelogiško, kad galėtum pajudėti ir pradėti eiti ta kryptimi, kuria nori eiti. Bet kitąkart gi nori būti labiau sutelkęs dėmesį į kokią nors konkrečią funkciją, o tam reikia aiškaus, nuoseklaus loginio mąstymo.

Aš tiesiog matau logiką ir kūrybiškumą kaip dvi tos pačios monetos puses, lygiai kaip ir du smegenų pusrutuliai yra tų pačių smegenų dalys. Ir yra kūrybingų būdų, kaip visa tai apjungti. Gauni kažką, kas apima ir viena, ir kita.

Skaičiau, kad beatjazz stiliaus muzika visų pirma suskambo jūsų sapne, po to, kai nusipirkote naudotą skaitmeninį saksofoną, dar nenutuokdamas, kaip juo naudotis. Ar tai tiesa?

Aš linkęs sapnuoti tokias, kaip čia pasakius, „bandomąsias“ situacijas. Aš, pavyzdžiui, apie ką nors mąstau prieš miegą, ir, kai miegu, mano galvoje išsivysto įvairūs scenarijai, juose būna įtraukta tai, apie ką mąsčiau prieš užmigdamas.

1992-aisiais, kai aš nusipirkau savo pirmąjį pučiamąjį midi valdiklį (skaitmeninį saksofoną – LRT.lt), nieko nežinojau apie sintezatorius, aš niekada tokio neturėjau...

O ar kada nors anksčiau grojote tradiciniu saksofonu?

Kažkada grojau. Bet po metų grojimo skaitmeniniu saksofonu tiesiog nebenorėjau groti tradiciniu saksofonu. Ir dabar jau viską matau taip: jei noriu išgauti garsą, aš galiu jį išgauti savais būdais. Kai noriu atkurti, tarkim, saksofono garsą, man nereikia nei tikro, nei atskiro skaitmeninio saksofono, aš galiu tam panaudoti savo įrankius.

Tai kaip visgi jūs sugalvojote išrasti visą tą muzikinių instrumentų rinkinį – beatjazz valdiklį? Turėjote galvoje aiškią viziją?

Nebuvo viskas taip jau aišku. Nebuvo taip, žinote – „Ei! Aš dabar viską pakeisiu, tai bus visiškai naujas bla bla bla…“ – ne. Aš norėjau kai ką sukurti ir mano vaizduotė leido man tai pamatyti. Bet viena – įsivaizduoti, o visai kas kita iki to prisikasti realybėje.

Kai tą įrangą po truputį vis pildžiau, ėmiau labiau pasitikėti savimi. Iš pradžių tą prietaisą, jo komponentus aš sudėliojau ant kartono! Bet suveikė.

Aš kažkada grojau tokiais pačiais sintezatoriais, kokiais groja ir kiti, kurie naudojasi elektroninės muzikos kompiuteriais. Ir tuomet, kai jau perpratau tai, pamaniau – o kas toliau? Norėjau sukurti viską apjungiančią sistemą, bet neturėjau žalio supratimo, kaip tai padaryti (ir aš vis dar mokausi).

Maždaug prieš šešis–septynis mėnesius man toptelėjo į galvą mintis pagaliau liautis įsivaizdavus, kaip tas instrumentas turi skambėti ir kaip jis turi atrodyti, ir tiesiog įsivaizduoti pačią funkciją. Padaryti taip, kad ji veiktų.

Kodėl jūsų kurtu muzikos instrumentų rinkiniu atliekamas stilius vadinasi „beatjazz“? Kuo čia dėtas džiazas? 

Beat“ + „jazz“. „Beat“ – tai elektroninis ritmas, kilęs iš (galiu klysti, bet praktiškai esu įsitikinęs) hiphopo kultūros. Tai yra tam tikri elektroniniai ritmai ir „jazz“ – improvizacija. Taigi ne džiazas – muzikos stilius, bet džiazas – metodologija.

Pakalbėkime apie patį prietaisą. Jis yra prijungtas prie jūsų kūno, į jį reaguoja, kūno judesiai virsta garsais. Ar jūs pats jaučiatės tos technologijos dalimi, ar tai ji tampa jūsų dalimi?

Taip, technologija tampa mano dalimi. Žinote, kai kuri kažką, kas sąveikauja su tavo kūnu ir dar kuri programinę įrangą, kuri tą sąveiką interpretuoja, tai jau tampa kalba (angl. conversation), o ne instrumentu. Ne, tai ne instrumentas.

Pavyzdžiui, jei aš groju kokį nors žemą garsą x laiko tarpą, ir aš nuo jo pavargstu, tai kodėl? Todėl, kad jis skamba per daug šitaip ir per mažai anaip. Arba aš per daug girdėjęs tam garsui alternatyvių garsų. Vadinasi, turi būti kažkoks priešingas garsas, galėtų būti sudėtingesnis arba suskambėti kitaip.

Tai visas šitas vystymasis tampa daugiau algoritmų ir funkcijų kalba, o ne vien statišku dalyku. Tai tampa tavo balsu. Tu iš tikrųjų kuri savo žodžius, kad galėtum prabilti savo kalba ir ja išreikšti savitumą.

Prieš pasirodymą turėjote problemų su valdikliu, pirmąkart negalėjote jo deramai pademonstruoti. Gal klausimas kiek banalus, bet ar visad jaučiatės valdąs tą technologiją, ar kartais ji kontroliuoja jus?

Tai kaip santuoka (bent jau kaip aš įsivaizduoju santuoką, nes aš nevedęs) – reikia priimti kompromisus. Technologija įgalina, tačiau reikia atsižvelgti į tinklus, baterijas, šviesas, jutiklius ir t. t.

Reikia suprasti, kad, jei kažkas nesuveikia, tai nėra pasaulio pabaiga. Tu turi sugebėti pamatyti ir išgirsti, kas atsitiko, ir žinoti, kaip tai pataisyti. Taip, kartais man tai sukelia nepatogumų.

Aš kūriau savo sistemą taip, kad ji būtų pakankamai mobili, kad būtų nesunku groti gatvėse. Nors aš jau porą metų jose negrojau, bet labai noriu vėl tai daryti. Grojant gatvėse su publika užsimezga labai glaudus ryšys. 

Man priimtinas „tiesiog paimkime ir padarykime tai“ požiūris. Tai ne koks grupės koncertas, kur visi turi laikytis taisyklių, ir žinoti kaip, ką, kokia tvarka, kada daryti. Man to nereikia. Man užtenka, kad kas pasakytų, kur yra mano pasirodymo vieta, ir aš pasiruošęs. Vakar, pavyzdžiui, grojau kavinėje. 

Na taip, techninių problemų pasitaiko, bet juk problemų pasitaiko ir santuokoje (šypsosi)... Tai ką, man dabar viską mesti? Verkti? Tiesiog tari sau – taip kartais atsitinka, ir ieškai išeities. Randi išeitį ir eini toliau. Susitelki į tai, kaip padaryti, kad viskas toliau sklandžiai veiktų.

Ar tas, kurį turite, yra vienintelis beatjazz valdiklis pasaulyje?

Ne. Dabar pasaulyje yra septyni žmonės, turintys šiuos instrumentus. Visus juos sukonstravau aš.

Taigi jūs jau esate bandęs su kuo nors jais groti drauge?

Taip. Tačiau dabar mane labiau domina ne tas bendras grojimas, kuris telpa tradicinėje muzikos sampratoje. Aš kviečiu žmones pagroti kartu su manimi ir jau yra įvykę kelios bendros improvizacijos.

Dabar vyksta projekto finansavimo akcija indigogo.com tinklalapyje. Man reikalingas finansavimas, kad galėčiau sukurti garsinę fraktalinę matricą (angl. sonic fractal matrix).

Mat jau žinau, kaip išplėtoti, išskleisti tuos garsus, kurie yra grįsti gestais, kūno judesiais. Aš po truputį judu link fraktalinės garsų koncepcijos. Paprastai tariant, idėja – padaryti viską taip, lyg pats groji.

Ir aš noriu sukurti terpę, kurioje daugelis žmonių galėtų turėti tokius prietaisus (galbūt ne tokius pačius, kaip manasis, bet tokius, kurie atliktų tokią pačią funkciją) ir mes per bevielį tinklą galėtume sinchronizuoti, kontroliuoti vienas kito garsus. Štai taip aš įsivaizduoju grojimą su kitais.

Aš nesiekiu grįžti į jau egzistuojančią muzikos hierarchiją, kažkaip savaip atkurti egzistuojančias muzikos taisykles. Tai jau buvo sukurta, ir tai buvo sukurta nepaprastai gerai. Man labai patinka klausytis gyvos grupės koncerto, diskžokėjaus ar beatbox kovos. Man tai velniškai patinka, bet aš nesiekiu savo idėjų sudėti į senas formas, aš kuriu naujas.

Jūs tikite, kad vieną dieną šis jūsų sukurtas daikčiukas taps visiškai įprastu?

Aš žinau, kad taip bus. Dėl to aš dalinuosi informacija (Onyx Ashanti sukurta programinė įranga yra atviro kodo – LRT.lt). Ir aš pateikiu labai daug instrukcijų, kaip galima tai sukurti. Bet ne tiek patį produktą, kiek jo idėją.

Taigi greičiausiai per ateinančius dešimtį metų šis principas išpopuliarės. Reikės, kad užaugtų nauja karta, kad žmonės tai pripažintų. Tai tikrai nenutiks šįmet – yra per daug informacijos, kurią reikia suvokti ir apdoroti.

Bet vaikai, susidūrę su šia technologija, supras, kad tai – ne tik muzikos instrumentas, jie kuo puikiausiai suvoks, kad gali tai panaudoti žaisdami kompiuterinius žaidimus. Tai nėra tik įrenginys. Tai yra tam tikras išdėstymas – štai kas tai yra.

Likusi dalis – tai tik dizainas. Svarbiausia, kad įvairūs elementai būtų pasiekiami. Tam, kad aš galėčiau matyti laidus, kad bevielio ryšio komponentai būtų atviri, kad niekas jų neblokuotų. Taigi esmė yra ne šis specifinis dizainas, svarbi pati konfigūracija.

Kokią ideologinę žinią jūs siunčiate per šią savo technologiją ir kuriamą muziką?

Kad mes esame nauja karta, kuri gali lengvai sukurti saviraiškos priemones. Aš ne inžinierius, bet internete galiu rasti dalykus, kuriais žmonės dalijasi. Pavyzdžiui, nenutuokiau, kad egzistuoja arduino. Arba 3D spausdinimas – prieš du metus nė neįtariau, kad jis taip stipriai viską pakeis. Tačiau dabar aš ir mano kaimynas turime 3D spausdintuvus. Taigi visa tai vyksta dabar.

Prieš visam šiam dalykui paplintant galiu pasakyti, kad manau, jog energijos kiekis, kurį turėjau įdėti kurdamas šitą prietaisą, savęs atradimas, suvokimas, ką aš noriu visu tuo pasakyti, ir yra mano tikrasis tikslas.

Dievaži, nenorėčiau, kad tai taptų kaži kokiu madingu beatjazz stiliumi, miuziklu, filmuku su dvidešimčia vaikų, kurie atrodo kaip Justinas Bieberis, tokių, žinote, įsivaizduojančių – „Prisikabinsiu lempučių ant rankų ir atrodys, kad groju!“

Na, nesiplėsiu į filosofinius aspektus. Bet aš nenoriu, kad tai taptų komercija. Man pinigai nelabai rūpi. Aš noriu matyti savo idėją, nuėjusią toli į ateitį, bet ateityje noriu ją matyti neiškreiptą.  

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Mokslas ir IT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...