captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mokslininkų atradimas – po Sibiru ir Aliaska tekanti neįprasta upė

Danijos mokslininkai po Aliaskos ir Sibiro teritorijomis surado neįtikėtinai sraunią upę, kurioje teka skysta geležis. Tiesa, ši upė teka 3000 kilometrų gylyje ir panašu, kad ji tampa vis sraunesnė, rašoma svetainėje sciencealert.com
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Ši gigantiška išlydytos geležies srovė yra beveik 420 kilometrų pločio, o jos temperatūra prilygsta Saulės paviršiaus temperatūrai. Mokslininkai nustatė, kad per pastaruosius dvidešimt metų geležies tėkmė paspartėjo beveik tris kartus – ir ji dabar pasuko link Europos teritorijos.

„Iš tiesų, šiandien daugiau žinome apie Saulę nei apie Žemės šerdį. Šios srovės atradimas leis daugiau sužinoti apie tai, kas vyksta mūsų planetos gelmėse“, – sako Chrisas Finlay iš Danijos technikos universiteto.

Šią upę mokslininkai aptiko, naudodami kiek netikėtą metodą – jie analizavo duomenis iš trijų Europos kosmoso agentūros prieš tris metus į orbitą paleistų palydovų, pavadintų „Spiečiumi“ (Swarm). Šie satelitai matuoja Žemės magnetinio lauko pakitimus – naudodami šiuos duomenis, mokslininkai sugebėjo sudaryti mūsų planetos gelmių „rentgeno nuotrauką“, kurioje jie pastebėjo struktūras, apie kurių egzistavimą niekas nė neįtarė.

„Europos kosmoso agentūros „Spiečiaus“ palydovai leido sudaryti patį ryškiausią iki šiol Žemės šerdies vaizdą. Mes ne tik pirmą kartą pamatėme šią geležies srovę, bet ir galėjome suprasti, kodėl ji ten teka“, – pastebi tyrimui vadovavęs Philas Livermore iš Lydso universiteto Anglijoje.

Žemės magnetinio lauko šaltinis būtent ir yra tokių išsilydžiusios geležies srovių judėjimo rezultatas. Planetos šerdis yra iš geležies, tiesa, kieto pavidalo, o jos dydis prilygsta dviem trečdaliams Mėnulio. Jos temperatūra siekia apie 5400 laipsnių Celsijaus, kas beveik prilygsta Saulės paviršiaus temperatūrai, kuri įprastai yra apie 5505 laipsniai Celsijaus.

Aplink kieto pavidalo vidinę šerdį yra susidaręs apie 2000 kilometrų storio skystos geležies ir nikelio sluoksnis. Įvairios šio sluoksnio vietos pasižymi skirtingomis temperatūromis, slėgiu ir chemine sudėtimi, todėl skystas metalas pradeda tekėti, susiformuoja sūkuriai, o viską dar labiau „išsuka“ Žemės sukimasis. Judančiame metale susidaro elektrinės srovės, kurios sukuria magnetinius laukus.

Tad tyrinėdami šio išorinio sluoksnio judėjimą Šiaurės pusrutulyje, mokslininkai pastebėjo keistas magnetinio lauko srautų sritis, esančias po Aliaska ir Sibiru. Šios magnetinio lauko sritys nestovi vietoje – jos po truputį juda link Europos – todėl mokslininkai nusprendė, kad jas „stumia“ kažkokia skysto metalo srovė.

Tyrėjų komanda nustatė, kad šios srovės greitis didėjo nuo pat 2000-ųjų ir šiandien yra beveik tris kartus didesnis nei įprastas išorinės šerdies sluoksnio judėjimas. Palyginus su Žemės tektoninių plokščių judėjimu, ši „geležies upė“ teka šimtus tūkstančių kartų greičiau.

„Ši skystos geležies srovė teka apie 50 kilometrų per metus greičiu. Nors iš pirmo žvilgsnio šis greitis neatrodo ypač didelis, reikia nepamiršti, kad tai ne vanduo, o ypač tanki išsilydžiusio metalo srovė. Jai išjudinti reikia didžiulės energijos.“, – sako Ch. Finlay.

Kol kas tyrėjai nežino, kodėl ši srovė taip greitėja, tačiau manoma, kad tai natūralaus Žemės gelmėse milijardus metų vykstančio ciklo dalis. Jei mokslininkams pavyktų išsiaiškinti, kurioje šio ciklo vietoje esame, jie galėtų prognozuoti, kaip keisis planetos magnetinis laukas artimiausiais šimtmečiais. Ypač, kai pastarieji tyrimai rodo, kad Žemės magnetinis laukas per šimtą metų susilpnėja penkiais procentais ir spėjama, kad kažkada šiaurės ir pietų poliai apsikeis vietomis.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Mokslas ir IT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close