captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kas nutiktų Žemei, jei staiga neliktų Saulės?

Taip nenutiks. Bent jau dar keletą milijardų metų. Per tą laiką Saulė švies, šildys, paskui – smarkiai išsipūs, pasiglemš artimiausias planetas (tarp jų – ir Žemę), tuomet susitrauks ir mirs. Tačiau kol kas ji tikrai niekur neprapuls. Medžiaga ir energija iš niekur neatsiranda ir niekur neprapuola. Vis dėlto, kas nutiktų, jei Saulės staiga neliktų?
EPA-ELTA nuotr.
EPA-ELTA nuotr.

Taip nenutiks. Bent jau dar keletą milijardų metų. Per tą laiką Saulė švies, šildys, paskui – smarkiai išsipūs, pasiglemš artimiausias planetas (tarp jų – ir Žemę), tuomet susitrauks ir mirs. Tačiau kol kas ji tikrai niekur neprapuls. Medžiaga ir energija iš niekur neatsiranda ir niekur neprapuola. Vis dėlto, kas nutiktų, jei Saulės staiga neliktų?

Kas tokiu atveju nutiktų Žemei ir kitoms planetoms? Kaip be jos sektųsi tvarkytis?

Tą akimirką, kai pradingtų Saulė, apie jos dingimą nieko nežinotume – ją ir toliau regėtume danguje. Tiesa, nebeilgai. Dar 8 minutes ir 20 sekundžių. Nes per jas Žemę šviesos greičiu pasiektų paskutiniai dingusio šviesulio pasiųsti spinduliai.

Nejau dingimo tą pačią akimirką nepajustume kaip nors kitaip? Pavyzdžiui, nejau neįvyktų momentinių gravitacijos pasikeitimų? Pasirodo, ne. Saulės trauka, kaip ir spinduliai, Žemę veiktų taip pat dar apie 8 minutes. Nes gravitacinės bangos vakuumu sklinda irgi šviesos greičiu.

Tad tą pačią akimirką, kai pamatytume, kad Saulės staiga nebeliko, prapultų ir Saulės gravitacija. Ką tai reiškia? Ogi atsitiktų labai neįprastas dalykas: Žemė pradėtų skrieti nebe apskrita orbita, o tiese. Ir tokia tiesiąja pasileistų skradžiai į kosmoso tyrus.

Kol Žemės gyventojų sąmonėmis ristųsi išgąsčio ir panikos bangos dėl dingusios Saulės, pakėlę akis į dangų tebematytume kitas Saulės sistemos planetas, skriejančias taip, tarsi nieko nebūtų nutikę. Pavyzdžiui, žvelgiant iš Žemės, atrodytų, kad Jupiteris ir toliau skrieja kaip skriejęs, ir atspindi Saulės šviesą kaip atspindėjęs. Priklausomai nuo to, kuriame savo orbitos taške Saulės dingimo akimirką buvo Jupiteris, jo šviesą regėtume dar apie gerą pusvalandį ar valandą. Kol ji staiga irgi užgestų – visai kaip lempelė.

Be Saulės ir Mėnulio šviesos, vienintelis šviesos šaltinis Žemėje būtų iš visatos atskriejanti šviesa. 2004 m. astromatematikas Abdulas Ahadas apskaičiavo ir savo straipsnyje paskelbė, kad Paukščių Tako juosta skleidžia maždaug tiek pat šviesos, kiek ir 1/300 Mėnulio pilnaties dalis. Tad šviesos, kad šį tą apgraibomis įžiūrėtum aplink save, galbūt ir pakaktų.

Nereikėtų pamiršti, kad elektrą ir degalus kurį laiką dar būtų galima naudoti. Tad miestus galėtų apšviesti žmogaus sukurtų įrengimų šviesa. Kaip eilinę naktį. Skirtumas tik tas, kad naktis būtų absoliučiai visur – kiekviename Žemės kampelyje.

Fotosintezės pasaulio pabaiga

Be šviesos nevyks ir fotosintezė.

Fotosintezės Žemėje, galima sakyti, neliktų visiškai (išskyrus kambarinius augalus, bet lyginant su viso pasaulio augmenija jie sudaro niekinę dalį). Pasirodo, 99,9 proc. produktyvumo Žemėje atlieka fotosintezė. Visam tam reikia Saulės. Be jos šviesos augalai nebegalėtų absorbuoti anglies dvideginio ir išskirti gyvūnams būtino deguonies.

Visi žmonės (o mūsų planetoje yra jau daugiau nei 7 mlrd.) per metus iškvėpuoja 6 trilijonus kilogramų deguonies. Atmosferoje deguonies yra maždaug kvintilijonas (arba milijonas trilijonų) kilogramų deguonies. Tad net ir be fotosintezės, įskaitant tai, jog deguonies reikės visiems gyvūnams (ne tik žinduoliams, bet ir paukščiams, nariuotakojams ir t.t.), deguonies besaulėje Žemėje pakaktų pakankamai ilgai.

Kur kas liūdnesnė lemtis ištiktų augaliją. Be Saulės daugelis augalų išmirtų labai greitai – per keletą dienų ar savaičių. Išskyrus didžiuosius augalus (aukštuosius medžius): jie savyje turėtų sukaupę pakankamai cukrų, kad galėtų egzistuoti dar ne vienerius metus. Tačiau tai nenutiktų dėl kitos priežasties – dėl šalčio. Šaltis sukaustytų medžių kamienuose vykstančią medžiagų apykaitą, ir medžiai žūtų iš bado.

Dabar, kai turime Saulę, vidutinė oro temperatūra Žemės paviršiuje (sudėjus karščiausias ir šalčiausias planetos vietas) yra apie +14°C. Be Saulės Žemė šilumą išspinduliuotų eksponentiškai: iš pradžių vėsimas vyktų labai sparčiai, o po to vėsimo tempas sulėtėtų.

Baigiantis pirmai savaitei be Saulės, vidutinė oro temperatūra Žemės paviršiuje būtų jau tik 0°C. Na taip, mes prie tokios temperatūros tikrai pripratę. Pirmas savaites, regis, lyg ir galėtume ištverti. Tačiau baigiantis pirmiesiems metams be Saulės, vidutinė oro temperatūra siektų jau -73°C. Vieninteliai šilumos šaltiniai ir žmonijos gelbėtojai galėtų būti geoterminiai planetos paviršiaus taškai (pvz., Jeloustounas Šiaurės Amerikoje).

Taigi galima teigti, kad visą gyvybę Žemėje (įskaitant ir mus, žmones) palaiko nežemiška energija. Tos nežemiškos energijos šaltinis yra Saulė. Bet kažkiek šilumos generuoja ir Žemės gelmės. Jei Žemė skrietų lediniais visatos tyrais ne vieną milijoną metų, po jos pluta vis tiek būtų gana šilta.

Geoterminiai bastionai

Penktadalis šios šilumos atsiranda dėl milžiniško slėgio, kuris išlydo uolienas. Likusius 80 proc. šios šilumos generuoja Žemės gelmėse yrantys radioaktyvūs elementai. Apibendrinant, Žemės branduolyje tvyro neįsivaizduojamas 5000°C karščio pragaras. Tad turint galimybę įsikurti prie kurio nors iš tų geoterminės energijos taškų (arba galbūt gyvenvietes įkūrus po žeme, aprūpinant jas branduolinių jėgainių energija), išgyventi teoriškai įmanoma. Tiesa, visi likusieji gyvi sutvėrimai, kuriems šios dvi egzistavimo alternatyvos būtų neįmanomos, žūtų per maždaug metus po Saulės dingimo.

O po Saulės dingimo praėjus 10–20 metų Žemėje taptų... šlapia. Mat dėl šalčio atmosferoje esanti drėgmė kondensuotųsi į vandenį, o vis labiau šąlant – ir į sniegą.

Praėjus metams ar trejiems po Saulės dingimo užšaltų Žemės vandenynai. Tačiau ledo tankis yra mažesnis už skysto vandens tankį. Tai reiškia, kad ledas plūduriuoja. Be to, ledas yra gana nebloga termoizoliacinė medžiaga. Tad Žemėje skysto vandens (po ledu) galėtų likti milijardus metų po Saulės išnykimo. Šilumą vandenynuose iš viršaus saugotų ledas, iš apačios šildytų Žemės gelmės.

Užšalusių vandenynų gelmėse ir toliau turėtų gyventi ekstemofilai – su Saule ar be jos. Jie energiją gaminasi ne fotosintezės, o chemosintezės būdu, konvertuodami dugne esančią geoterminės kilmės šilumą, sierą ir metaną į energiją, kurios jiems reikia. Ekstremofilais mistų moliuskai ir dugno kirmėlės.

Tokios ekosistemos ir jas sudarantys gyviai galėtų gyvuoti ir nelikus Saulės. Jie gyventų kaip gyvenę net ir niekada nesužinoję, kad Saulės nebėra ir net nežinodami, kad Saulė kažkada egzistavo. Neįtikėtina, tačiau lediniu kosmosu skriejančioje Žemėje – be Saulės šviesos ir šilumos – gyvybė galėtų toliau gyvuoti. Žemė nevirstų sušalusiu negyvu akmeniu ar nuobodžia gyvybės sėkla. Žemė virstų savotišku erdvėlaiviu, kuris gabena gyvus keleivius – geoterminės energijos tiems primityviems keleiviams pakaktų milijardus metų.

Erdvėlaivis Žemė

Jei Saulė pradingtų, erdvėlaivis Žemė į kosmoso platybes tiesia trajektorija iškeliautų 108 tūkst. km/val. (apie 30 km/s) greičiu. Po milijardo metų toks erdvėlaivis būtų įveikęs 900 kvadrilijonų kilometrų arba 100 tūkst. šviesmečių. Tiek užtektų perskristi skersai mūsų galaktiką, praskrieti šalia tūkstančių žvaigždžių. Toks erdvėlaivis gali pakliūti ir į kurios nors žvaigždės gravitacinį lauką bei pradėtų skrieti aplink ją orbita. O erdvėlaivio triumuose – gyvi ekstremofilai. Kurie galbūt būtų naujos gyvybės epochos Žemėje pradžia. Gyvybės, kuri galbūt vėl išsivystytų tiek, kad sugebėtų atkurti tai, kas kadaise buvo sukurta mūsų.

Galbūt toji gyvybė netgi rastų šį vaizdo siužetą, kuriame apie visa tai pasakojama...

Šaltinis www.technologijos.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Mokslas ir IT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...