captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kodėl atsiprašyti – taip sunku?

Remiantis daugumos tyrimų duomenimis, atsiprašymai atlieka itin svarbią funkciją – troškimą keršyti jie paverčia noru atleisti. Vis dėlto dažnam prisiversti atsiprašyti nėra lengva. Kodėl?
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Remiantis daugumos tyrimų duomenimis, atsiprašymai atlieka itin svarbią funkciją – troškimą keršyti jie paverčia noru atleisti. Vis dėlto dažnam prisiversti atsiprašyti nėra lengva. Kodėl?

Tyrėjai nustatė, kad nuoširdus atsiprašymas gali reikšmingai pagelbėti ne tik asmeniniuose, bet ir dalykiniuose santykiuose – pavyzdžiui, verslo derybose ar teismuose. Tarkime, verslo partneriui suklydus, bet pripažinus savo klaidą ir asmeniškai atsiprašius, kita pusė yra kur kas labiau linkusi derėtis dėl sandorio. Teismuose atsiprašymas taip pat turi didžiulės įtakos. Nors šioje sferoje atsiprašymų dažnai vengiama – esą tai tolygu kaltės pripažinimui ir gali pakenkti teisiamųjų nuosprendžiui, tyrimai rodo priešingai. Jie kaltinamajam padeda: susitarimas pasiekiamas lengviau, reikalaujama mažesnės turtinės kompensacijos.

Ilinojaus Teisės psichologijos profesorė Dr. Jennifer Robbennolt atkreipė dėmesį, kad kur kas veiksmingesni tie atsiprašymai, kurie išreiškia kaltės pripažinimą, nei tie, kurie tik išreiškia užuojautą, bet kuriais atsakomybės neprisiimama (tai vaidinamieji pseudo atsiprašymai, pavyzdžiui, „man labai gaila“, tolygus „man labai gaila, kad jūs taip jaučiatės“). Pastarieji greičiausiai ne tik nepadės, bet ir išprovokuos priešingą atsaką – dar didesnį keršto troškimą.

Atsiprašymai naudingi tiek emocine, tiek finansine prasme, vis dėlto dauguma žmonių kaip įmanydami jų vengia, rašo psychologytoday.com.

Remiantis tyrimais, priežastis labiausiai susijusi su ego dydžiu. Anot tyrimo autoriaus Tylerio Okimoto, atsisakydami atsiprašyti, jaučiamės galingesni, galia ir kontrolė padidina asmeninę savivertę. Dažnai atsiprašydami jaučiamės prastai, darosi gėda, nemalonu. Dalis žmonių atsiprašymą linkę laikyti keliaklupsčiavimu, nusižeminimu. Tokiems žmonėms atiprašymas – tikras siaubas, verčiantis juos pasijusti nesaugiai.

Būtina suvokti, kad atsiprašymas nėra nei keliaklupsčiavimas, nei savęs sumenkinimas. Tokiu veiksmu mes turime siekti, kad tyčia ar ne dėl mūsų kaltės skriaudą patyręs žmogus pasijustų geriau. Lyg sakytume „Matau, kad savo veiksmais tau pakenkiau, ir man tai rūpi“.

Atsiprašymas priverčia nusileisti nuo visagalybės sosto ir pripažinti, kad vis dėlto visi esame žmonės. Žmonės, kurie klysta ir kurie yra pakankamai brandūs pripažinti savo klaidas, prisiimti už jas atsakomybę ir pamėginti jas ištaisyti.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Mokslas ir IT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...