captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mokslininkas: Žemė kol kas saugi

Jeigu Žemės link artėtų didesnis negu 500 m skersmens asteroidas, kol kas nėra net teorinių būdų, kaip jį būtų galima numušti ar nukreipti kita kryptimi. Gera žinia ta, kad pavojus artimiausius 100 metų mūsų planetai negresia. Taip LRT.lt tvirtina Europos kosmoso agentūros mokslininkas Detlefas Koschny, kuris vadovauja programoms, susijusioms su netoli Žemės esančių dangaus kūnų stebėjimu.
T. Robertsono nuotr.
T. Robertsono nuotr.

„Garantuoju, kad kol kas jokios grėsmės Žemei asteroidai nedaro, o jeigu atsitiks taip, kad situacija pasikeis, jūs labai greitai sužinosite, nes mes viską pranešime“, – LRT.lt teigia mokslininkas.

Europos kosmoso agentūra vykdo kelias programas, skirtas netoli Žemės esančių objektų (asteroidų, palydovų, kosmoso šiukšlių ir pan.) tyrimams. Jeigu agentūros narės gruodžio mėnesį patvirtins finansavimą, 2020 m. į kosmosą turėtų pakilti ir pirmoji misija, skirta patikrinti, ar veikia vienas iš teorinių būdų nukreipti Žemės link skriejantį pavojingą asteroidą.

– Europos kosmoso agentūroje dirbate su įvairiomis programomis, kurios tiria netoli Žemės esančius dangaus kūnus. Kokius tiksliai stebėjimus vykdote?

– Mūsų darbas susideda iš kelių dalių. Pirmiausiai, ieškome asteroidų, bandome nustatyti jų buvimo vietą Saulės sistemoje. Tam naudojame teleskopus Žemėje, dabar pagrindinis yra Tenerifėje. Dar šiuo metu statome specialių teleskopą, kuris visiškai nuskenuotų naktinį dangų kas tris ar keturias naktis.

Italijoje turime padalinį, kuriame kompiuterinės programos apdoroja surinktus duomenis apie asteroidus ir jų koordinates, tada apskaičiuoja, kur kiekvienas jų turėtų būti per 100 metų laikotarpį. Taip sužinome, ar objektas gali priartėti prie Žemės. Dabar stebime maždaug 400 asteroidų, kurie turi šansą, nors ir labai menką, susidurti su mūsų planeta. Nuraminsiu, kad absoliuti dauguma jų yra labai labai maži.

Taip pat sudarinėjame strategiją, kaip tinkamai informuoti visuomenę visais atvejais, bendraujame su įvairiomis institucijomis.

Be to, bandome pradėti vykdyti su asteroidais susijusias misijas į kosmosą.

D. Koschny su dviem asteroidais rankose, T. Robertsono nuotr.

– Kalbant apie misijas į kosmosą, 2020 m. Europos kosmoso agentūra kartu su NASA planuoja pradėti naują projektą – „Asteroid impact mission“ (AIM). Jo metu du erdvėlaivius siųstumėte į „Didymos“ asteroido palydovą „Didymoon“. AIM tikslas – patikrinti, ar įmanoma nukreipti Žemės link artėjantį potencialiai pavojingą dangaus kūną kita kryptimi, naudojant kinetinę energiją. Kaip ketinate tai padaryti?

– Į minėtą palydovą siųsime du erdvėlaivius. Vienas jų susidurs su „Didymoon“, kitas fiksuos šį procesą ir rinks duomenis. Remiantis teoriniais apskaičiavimais, susidūrimo sukelta kinetinė energija turėtų pakeisti „Didymoon“ trajektoriją. Toks yra vienas iš Žemės apsaugojimo būdų, kuriems jau turime sukūrę reikiamas technologijas, tiesiog reikia jų veikimą įrodyti praktiškai. Tai turėtų padaryti AIM.

Šių metų gruodį ketiname pristatyti savo planą visoms narėms, kurios nuspręs, ar finansuoti misijos vykdymą. Jai reikės 220 mln. eurų. Sprendimus narės turės priimti skubiai – misiją privalome paleisti 2020 metais. Būtent tada „Didymoon“ bus arčiausiai Žemės, vadinasi, bus lengviausiai ir greičiausiai pasiekiamas.

– Yra daug teorinių asteroidų numušimo būdų, tačiau dar nei vienas jų neįrodytas praktiškai. Manote, kad trajektorijos pakeitimas yra realiausias iš jų?

– Manau, kad yra du realūs metodai. Vienas jų – kūno trajektorijos pakeitimas, naudojant kinetinę energiją, kurį turėtų patikrinti AIM.

Kitas – vadinamasis „gravitacijos traktorius“, kai erdvėlaivis, prisiartinęs prie asteroido, savo gravitacijos jėga „nuvilktų“ kūną į šalį. Tačiau pastarasis metodas gali suveikti tik tada, kai darbui atlikti yra daug laiko – bent 10 metų.

– Kas būtų, jeigu asteroidas būtų labai didelis. Ar paminėti metodai tuomet irgi veiktų?

– Kadangi kol kas dar nieko neišbandėme, negalime pasakyti ir tikslių dydžių. Visai neseniai dalyvavau Jungtinių Tautų konferencijoje, kurioje mokslininkai diskutavo, kokio dydžio asteroidą jau reikėtų naikinti. Pavyzdžiui, jeigu jis labai mažas, tai ar apsimoka finansiškai tiek investuoti. Buvo nuspręsta, kad geriausia tokiu atveju būtų evakuoti susidūrimo vietą, jeigu ji gyvenama.

– Koks maždaug turėtų būti asteroidas, kad investuoti į grėsmės panaikinimą apsimokėtų?

– Sakyčiau, nuo 100–300 metrų skersmens. Toks asteroidas padarytų daug didesnės žalos, negu kainuotų kosmoso misija.

Jeigu asteroido skersmuo nuo 500 metrų... lieka tik melstis. Jis per didelis tam, kad būtų nukreiptas.

Gera žinia ta, kad žinome 95 proc. didelių asteroidų, kurie skrieja ar skries palyginti netoli Žemės, ir nei vienas jų nekelia realaus pavojaus.

– Kosmosas yra labai menkai išstirtas, juk sakoma, kad žinome tik kelis procentus Visatos. Iš kur galite būti tokie tikri, kad 95 proc. didelių asteroidų tikrai žinote?

– Europos kosmoso agentūra neseniai finansavo milžinišką projektą, kurio metu daugybė mokslo institutų Europoje ir Amerikoje penkerius metus rinko duomenis apie Saulės sistemą. Mokslininkai analizavo, kokia maždaug gali būti asteroidų populiacija joje.

Taigi galime gana užtikrintai pasakyti, kad žinome ir tuos asteroidus, kurių dar net nematome. Negalime pasakyti tikslių visų asteroidų koordinačių Saulės sistemoje, bet beveik visi objektai, kurių skersmuo yra kilometras ir daugiau, mums yra žinomi.

– Minėjote, kad jeigu asteroido skersmuo didesnis negu 500 metrų, galime tik melstis. Kas būtų, jeigu Žemės link tikrai skrietų didelis asteroidas? Ar Europos kosmoso agentūra privalėtų pranešti apie tai visuomenei net tuo atveju, jeigu nėra jokios išeities?

– Šį klausimą jau aptarėme ne tik kartu su Europos kosmoso agentūros mokslininkais, bet ir politikais, Jungtinių Tautų atstovais. Išvada paprasta – negalime slėpti tokių dalykų. Pasaulyje yra tūkstančiai žmonių, kurie mėgėjiškai stebi dangų per savo teleskopus, daug jų turi gerą įrangą. Jie tikrai pastebėtų, jeigu artėtų labai didelis asteroidas, planeta ir pan. Manau, jeigu bandytume kažką nuslėpti, tik pablogintume situaciją. Taigi viską, ką sužinome, pranešame visuomenei.

– O kokią įsivaizduojate reakciją, jeigu, tarkime, į Žemę skrieja 2 km skersmens asteroidas, kuris atsitrenks po kelerių metų ir potencialiai sunaikins visą gyvybę planetoje. Mokslininkai praneštų visuomenei, o kas toliau?

– Na, čia jau ne mokslininkams spręsti, kas bus toliau, nes jie tik padarė savo darbą.

Matote, asteroidų orbitos yra labai nepastovios, jų skriejimo trajektorijos neįmanoma apskaičiuoti 100 proc. Net tuo atveju, jeigu susidūrimo tikimybė labai didelė, teoriškai dar yra vilties, kad viskas pasikeis. Pavyzdžiui, asteroidą paveiks kitos planetos gravitacija. Ypač jeigu iki galimo susidūrimo liko keleri metai. Taip pat per kelerius metus mokslininkai gali atrasti būdą, kaip net didelį asteroidą nukreipti arba sunaikinti.

Mes nebijome panikos. Manome, kad vienintelis būdas kritiniu atveju jos išvengti – laikytis atvirumo politikos. Sakyti, ką žinome, kas bus, ką ketiname daryti, kad to išvengtume. Žmonės nėra kvailiai, jeigu viską paaiškintume paprastai, jie suprastų.

– Galite patvirtinti, kad visos konspiracijos teorijos, kurių apstu internete, apie grėsmes Žemei ir žmonijai, yra nesąmonė?

– Taip, garantuoju, kad tokios teorijos yra absoliuti nesąmonė. Kol kas jokios grėsmės Žemei asteroidai nedaro, o jeigu atsitiks taip, kad situacija pasikeis, jūs tai labai greitai sužinosite, nes mes viską pranešime.

T. Robertsono nuotr.


Šis straipsnis – penktoji straipsnių ciklo iš ESTEC dalis. Kitus tekstus jau netrukus rasite portale LRT.lt.

1. Europos kosmoso agentūra lietuviams – ir lobis, ir mokykla, ir privilegija
2. Kodėl svarbu žinoti apie kosmosą
3. Kodėl į Merkurijų keliaus rankomis apsiūti zondai
4. B. Patti: šimtas priežasčių tirti kosmosą

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Mokslas ir IT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...