captcha

Jūsų klausimas priimtas

Programuotojų įsilaužimai keičia ir JAV kariškių gyvenimą

„Man atrodo, kad jis panikuoja, nors įspėjome nepanikuoti“, – juokauja tinklalapio Wired žurnalisto Andy Greenbergo pašnekovai. Jie – programuotojai įsilaužėliai, žurnalisto prašymu darę eksperimentą su jo automobiliu. A. Greenbergui vairuojant automobilį įsilaužėliai per atstumą iš anksto neįspėję įjungė kondicionierių, paskui muziką, valytuvus, o galiausiai ir visai išjungė variklį. Tokie veiksmai gali sukelti nemenkų problemų, tad jie kelia galvos skausmą ne tik eiliniams piliečiams, bet ir karinėms struktūroms – sunerimę dėl tokių įsilaužimų galimybės, JAV kariškiai grįžta prie prieš daugybę metų naudotos orientavimosi technikos.
Sipa USA/Scanpix nuotr.
Sipa USA/Scanpix nuotr.

„Mes norėjome parodyti, kad įsilaužimai gali sukelti rimtų padarinių šio automobilio vairuotojui. Parodėme tai patys įsilauždami, tik stengėmės viską daryti saugiai“, – perspėjo programuotojas Charlie Milleris.

Galimybė įsilaužti atsirado, kai gamintojai į automobilius pradėjo montuoti interneto prieigą turinčius kompiuterius. Dabar prie interneto prijungta ne tik daugybė įprastų transporto priemonių, bet ir karinių.

Todėl gynybos ekspertai nuolat suka galvas, kaip apsisaugoti nuo įsilaužėlių ir ką daryti, jei apsisaugoti nepavyktų. Tokiais svarstymais daug analitikų aiškina Jungtinių Amerikos Valstijų karinio jūrų laivyno akademijos sprendimą nuo šių metų studentus vėl mokyti įprastos navigacijos teorinių pagrindų, kai laivų ar lėktuvų pilotai orientuojasi paprasčiausiai sekdami saulę, mėnulį ar ryškiau matomas žvaigždes.

Rasti kelią padeda ne tik kompasas, bet ir štai toks aštuonioliktojo amžiaus viduryje išrastas prietaisas – sekstantas, kainuojantis kelis tūkstančius dolerių. Įsilaužti į jį neįmanoma, bet ir įvaldyti sunku.

„Jūrinis sekstantas – tai toks prietaisas, kuriuo galima matuoti kampus tarp įvairių objektų danguje“, – aiškina „NavigationTraining“ youtube.com kanalo bendradarbis Chrisas.

Matuodami kampus tarp dangaus objektų ir horizonto, iki Antrojo pasaulinio karo orientavosi visi jūreiviai ir pilotai. Geriau įgudę savo vietą nustatydavo kelių kilometrų tikslumu. Vėliau britai ir amerikiečiai laivus išmoko valdyti naudodami žemėje Įrengtas radijo imtuvų stotis.

O dabar pagal palydovų siunčiamus signalus vieta nustatoma centimetrų tikslumu. Amerikiečiai tam tikslui į orbitą iš viso iškėlė 24 palydovus ir sukūrė savo orientavimosi sistemą – GPS. Ja naudotis gali visi, kas turi specialius imtuvus, dažniausiai – mobiliuosiuose telefonuose. Nuo 1993 metų, kai amerikiečiai paleido visą sistemą, ji niekada nesutriko.

Prie jos priprato kariškiai ir prieš 20 metų amerikiečių karinio jūrų laivyno akademija nutarė nebemokyti įprastos navigacijos, nes nebematė naudos. Palyginti su GPS, įprasta navigacija atrodė tarsi skaičiavimai ant popieriaus, kai šalia yra kompiuteris.

Tačiau apie tokį sprendimą karštai diskutavo daug ekspertų, jų diskusija anuomet pasiekė net vieno didžiausių dienraščio „New York Times“ puslapius. Skeptikai nuolat pabrėždavo, kad GPS sistema visai ne kompiuteris, o vaizdžiai tariant tik į vieną pusę nuolat siunčiantys signalus švyturiai.

Tuo metu Žemėje, analizuodami, per kiek laiko atėjo signalai iš palydovų, prietaisai nustato savo tikslią vietą. Palydovų siunčiamas bangas įmanoma trikdyti, bet daugiau pavojaus kelia patys imtuvai. Kuo jie atviresni internetui, tuo daugiau galimybių į juos įsilaužti, išjungti ir paklaidinti GPS pernelyg besikliaujančius žmones.

Todėl norintys nepaklysti turėtų išmanyti bent jau orientavimosi pagrindus, jei koks įsilaužėlis staiga išjungtų palydovinės navigacijos imtuvą taip, kaip įsilaužėliai išjungė žurnalisto automobilio variklį.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Mokslas ir IT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...