captcha

Jūsų klausimas priimtas

Astrofizikai apskaičiavo supermasyvios juodosios skylės sukimosi greitį

Supermasyvios juodosios bedugnės yra kraštutiniausi iš visų žinomų Visatos objektų – jų masė milijonus ar net milijardus kartų didesnė už mūsų Saulės masę. Pagaliau astrofizikams pavyko išmatuoti vienos iš šių pabaisų sukimosi greitį. Užfiksuotas rezultatas – pribloškiantis.
Sipa USA/Scanpix nuotr.
Sipa USA/Scanpix nuotr.

Mokslininkai šio tyrimo objektu pasirinko už 3,5 mlrd. šviesmečių nuo Žemės esantį kvazarą ir jo centre tūnančią supermasyvią juodąją bedugnę. Tyrinėti taip toli esantį kosminį kūną – ne juokų darbas. O ir pasirinktas objektas – neeilinis: šis kvazarui būdingi kvaziperiodiniai sušvitimai vyksta maždaug kas 12 metų.

Kvazarai yra nepaprastai šviesūs akreciniai diskai kai kurių galaktikų branduoliuose. Tiek daug šviesos išspinduliuoja milžiniški kiekiai medžiagos, krintančios į galaktikos centre tūnančią supermasyvią juodąją bedugnę.

Manoma, kad tokias bedugnes turi dauguma galaktikų, nors jauniausios galaktikos yra gerokai ramesnės ir kvazarai jose nesusidaro. O štai senesnėms galaktikoms, skaičiuojančiomis ne vieną milijardą metų, tai nebūdinga.

Nuodugniau išnagrinėję pastarųjų kelių dešimtmečių sušvitimus, astronomai suprato, kad šie ne tik kartojasi maždaug kas 12 metų, bet ir yra dvigubi

Neįprastojo kvazaro OJ287 centre tūnanti supermasyvi juodoji bedugnė yra net 18 mlrd. Saulės masių ir yra viena didžiausių supermasyvių juodųjų skylių Visatoje. Įdomu tai, kad šis kvazaras yra vienas iš labiausiai tyrinėtų, kadangi jis, žiūrint iš Žemės, yra labai arti mūsų Saulės judėjimo trajektorijos. Todėl astronomai apie OJ287 turi sukaupę jau daugiau kaip 100 metų stebėjimo duomenis ir gali apytiksliai prognozuoti, kada kitą kartą žybtelės šis kvazaras.

Turku universiteto (Suomija) astronomas Mauri Valtonenas, su kolegomis išanalizavęs keleto antžeminių optinių teleskopų ir NASA kosminio rentgeno teleskopo SWIFT duomenis, priėjo išvadą, kad šiuos dvigubus plykstelėjimus iššaukia mažesnė juodoji skylė, skriejanti aplink OJ287.

Supermasyviųjų juodųjų bedugnių akreciniai diskai būna nepaprastai karšti. Jie ir yra kertinė kvazarų sudedamoji dalis. Medžiaga tame diske kaupiasi ir krinta į juodąją bedugnę. Todėl disko medžiaga nepaprastai įkaista ir skleidžia neįtikėtinos galios elektromagnetinę spinduliuotę.

OJ287 mažesnioji partnerė, kuri, kaip manoma, yra maždaug 100 saulių masės (o tai yra irgi didžiulė juodoji skylė), skrieja gerokai ištįsusia elipsine orbita, o prie supermasyviosios juodosios skylės priartėja kas 12 metų. Atsidūrusi arčiausiai jos, mažoji „neria“ į OJ287 akrecinį diską dukart  – kaip tik todėl kvazaro sušvitimas matomas kaip dvigubas. Šie kas 12 metų vykstantys periodiniai suartėjimai sujaukia akrecinio disko medžiagą ir labai sparčiai ją įkaitina kone dvigubai. Todėl kvazaras ir sušvinta.

Vadovaudamiesi šiuo dvinarės juodosios bedugnės modeliu, astronomai pamėgino numatyti, kada įvyks kitas kvazaro sušvitimas. O jis įvyko 2015 m. lapkričio 18 d. – tik keliomis dienomis anksčiau už M. Valtoneno prognozę. Tai patvirtino, kad modelis teisingas.

Tačiau šių stebėjimų metu atsirado galimybė apskaičiuoti ir supermasyvios juodosios bedugnės sukimosi greitį. Paaiškėjo, kad 18 mlrd. saulių masės rutulys aplink savo ašį sukasi net trečdaliu šviesos greičio greičiu.

Šaltinis www.technologijos.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Mokslas ir IT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...