captcha

Jūsų klausimas priimtas

Apie pavojų pasinerti į pseudomokslus

Turbūt dažnas, kuris yra kokios nors mokslinės disciplinos specialistas, sunkiai gali nulaikyti šypseną, kai su jo tyrimų sritimi menkai susipažinę žmonės imasi šią sritį kritikuoti ir dalintis įvairaus pobūdžio išvedžiojimais,kurie neturi su realybe nieko bendra. Tada išties lieka tik šypsotis ir bandyti informuoti savo pašnekovą, nušviečiant, kaip iš tiesų viskas yra tavo atstovaujamame moksle. Norime to ar nenorime, tenka susidurti ir su tuo, kad kuo žmogus mažiau išmano kokią nors sritį, tuo jis manosi geriau ją suprantąs – tokį fenomeną galima įvardinti kaip psichologinį Dunning‘o-Kruger‘io efektą, kuris pasireiškia tuo, kad žmonės pervertina savo žinias ir gebėjimus.
K. Vanago (BFL) nuotr.
K. Vanago (BFL) nuotr.

Kaip pastebi filosofas Eligijus Džebužilskis-Duonys, „nemąstymas, metaforiškai šnekant, tampa bene visuotine šiuolaikinių žmonių profesija“. Deja, stebint, kokiais pseudomoksliniais ir ezoteriniais mitais tiki tūlas Lietuvos pilietis, atrodo, kad taip ir yra – žmonėms stinga kritinio mąstymo bei jie nesistengia jo išsiugdyti. Žinoma, toli gražu ne visiems jo stinga, bet tokių žmonių gali būti kritinė masė. Turbūt šiuo metu nieko nepadarysi, nes mumyse vis dar yra gajus pažinimo būdas informaciją „iškalant“, bet ne jos analizuojant. Kaip savo laiku pastebėjo religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius, paprastai ant pseudomokslinių ir ezoterinių mokymų užkimba žemą arba labai siauro profilio išsilavinimą turintys asmenys, nes jie yra mažiau išprusę ir todėl negeba įvertinti, iš kur koks ezoterinis ar pseudomokslinis mokymas kyla. Būtent dėl prasto reiškinių ir socialinių procesų pažinimo bei kritinio mąstymo stokos, tokiomis populiariomis tampa pasueodmokslinės idėjos, ezoterika ir begalė kitų neįprastų sričių.

Sutikime, didžioji dalis žmonijos visiškai neišmano kvantinės fizikos, daugių daugiausia ką apie ją gali pasakyti, kad girdėjo apie tokį Schrodingerio katiną, bet ką tas katinas reiškia, irgi mažai kas žino. Tad ir gaunasi, kad tuo puikiai naudojasi visokie pseudomokslininkai, o tada jau atsiranda visokios kvantinės magijos, kvantinės psichologijos ir kitokios kvantinės medicinos sritys, kurios puikiai manipuliuoja žmonių neišmanymu. Gerai, jei kokia nors pseudomokslinė ar ezoterinė sritis susikerta su tavo tyrimų lauku, tada puikiai gali pasakyti, kodėl ta keista sistema yra neveikianti realybėje. Tačiau ką daryti jei susidūrei su kokia nors sritimi kurios visiškai nepažįsti? Tokiais atvejais belieka pasikliauti su tų sričių specialistais (geriau mokslininkais) ir pagal jų paaiškinimus vertinti tai ką siūlo koks nors tyrėjas (kaip žinia po terminu „tyrėjas paprastai slypi pseudomokslininkas).

Deja, ne visada yra galimybės patikrinti su kuo susidūrei, su kokia nors mokslo, su gamtamokslio, filosofijos ar pseudomokslo sritimi. Žinoma, kartais mums gali padėti kritinis mąstymas, kurio pagalba mes galime suprasti, kada gautos žinios padeda mums atskirti, kur yra faktų interpretacijos, o kur objektyviai įvertinta tikrovė. Bet vėlgi, būdamas, pavyzdžiui, gamtamokslis, tu nebūtinai susigaudysi filosofiniame diskurse, būvimas istoriku, nereiškia, kad puikiai susigaudysi astrofizikoje, matematikoje ar paleontologijoje. Kai pasaulyje egzistuoja tiek mokslinių disciplinų, tu niekaip negali būti jų visų specialistas, tad čia gali būti kiekvieno, net ir kritiškiausio žmogaus Achilo kulnas.

Praktiškai kiekviena humanitarinių, socialinių ar gamtos mokslų sritis turi savo išsigimusius brolius pseudomokslų pavidalu, dažnai taip gudriai užsislėpusius, kad nebūdamas tos srities specialistu gali ir neatskirti, kur baigiasi mokslas, o kur prasideda klaidamokslis. Čia panašiai kaip astronomija ir astrologija, istorija ir Fomenkos naujoji chronologija, zoologija ir kriptozologija, egzobiologija ir ufologija. Deja, dažnai taip būna, kad neišmanydami kurios nors srities, mes turime neteisingą tos mokslinės disciplinos ribų suvokimą, tad gana lengvai galime panirti į pseudomokslus, ypač kai susiduriame su mokslinės srities periferija. Įvaizdžiai, kuriais mes disponuojame apie kitą mokslo sritį, dažnai yra mūsų nepažinta sritis ir be kito specialisto pagalbos galime lengvai „pasimauti ant kabliuko“. Čia mes, žinoma, kalbame apie specialistus, deja, didžioji dalis visuomenės nėra mokslo specialistai, tad čia kyla begalė kitokių problemų.

Gamtamosklis mąstymas vyksta darant dedukcines išvadas ir vėliau patikrinant jas patyrimu, t.y., empiriškai, kas leidžia išskirti modelius, kurie neatitinka tikrovės. Pseudomokslinėse disciplinose tokio saugiklio nėra, tad žmonės savo subjektyvias patirtis, be jokio patikrinimo, puola laikyti absoliučiomis ir čia visai nesvarbu, kad praktika rodo, jog ši sistema neveikia. Deja, tie, kas „pasimauna ant šio kabliuko“, savaip perinterpretuoja gautą informaciją ir tada gimsta begalė urbanistinių ir kitokio pobūdžio mitų, išplaukiančių iš tos pačios srities. Vėliau šie mitai taip įsitvirtina visuomenėje, kad būna labai sunku atkapstyti, iš kur jie kilo, kaip vystėsi ir dar sunkiau yra parodyti, kad tie mitai neveikia.

Kiek mokslininkas bekalbėtų apie tai, kad, pavyzdžiui, kokia homeopatija neveikia, vis tiek atsiras ja pasitikinčių. Deja, tokių tikėtojų atsiranda ir medikų tarpe. Tokie urbanistiniais ir panašiais mitais pagrįsti tikėjimai, deja, dažnai tampa įsivažiavusia sistema ir tada tokią sistemą pakeisti dažnai tampa visiškai neįmanoma. Tokie žmonės dažnai linkę tikėti bet kuo, kas tik skamba neįprastai. Štai, kaip pastebi astrofizikas ir paranormalių reiškinių kritikas Carl‘as Sagan‘as, „kai pastebime danguje ką nors keisto, kai kurie iš mūsų susijaudina ir tampa nekritiški“. Tokie žmonės bet kokią švieselę danguje puola vertinti kaip ateivių erdvėlaivį ir iš asmeninės praktikos galiu pasakyti, jog tokiems žmonėms itin sunku įrodyti, kad jie matė palydovą, Venerą arba halą.

Kaip pastebi psichologijos daktaras Jonathan‘as C. Smith‘as tokie pseudomoksliniai mitai gajūs, todėl, kad kiekvienas žmogus pasaulį linkęs vertinti subjektyviai. Čia prisideda ir tai, kad dabartiniai pseudomokslai išpopuliarino idėją, jog kiekvienas kuria savo asmeninę realybę, tad kiekvieno tiesa yra subjektyvi. Čia visiškai eliminuojamas objektyvios ir empiriniais tyrimais pagrįstos realybės suvokimas. Žinoma, čia prisideda ir tai, kad visuomenėje sklando mitas apie tai, jog mokslininkai patys nesugeba paaiškinti pasaulėdaros, o tai, žinoma, dalį visuomenės verčia abejoti mokslu. Tokie žmonės verčiau pasitikės ta informacija, kuri jiems arčiau širdies, nei ta, kuri yra įprasta ir kasdieniška – juk daug įdomiau yra gyventi, kai žinai, jog evoliucijos teorija „nepagrįsta“, kai kiekviename apleistame name tūno vaiduoklis, o naktimis padangę skrodžia ateivių erdvėlaiviai.

Čia veikia principas išsakytas Matthijs‘o van Boxel‘o, tyrinėjusio kvailybės fenomeną: „mes aklai pasitikime savo žiniomis ne todėl, kad žinios iš prigimties yra išmintis ar tiesa – žinios vadinamos išmintimi ir tiesa, todėl, kad jas priima dauguma“. Tad galime daryti išvadą, kad žmonės, negebėdami atsirinkti, kuri informacija yra patikima, o kuri – ne, puola tikėti tuo, ką šneka dauguma jų pažįstamų. Gerai, jei tavo draugų ir kolegų ratas sudarytas iš kritinio mąstymo gigantų, bet, deja, dauguma žmonių supa tokie patys mažai apsišvietę asmenys, tad, jei visi draugai tiki karves grobiančiais ateiviais iš kosmoso, bus labai didelė tikimybė, jog ir tu tuo patikėsi.

Religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius pastebėjo, kad žmogui yra būdingas mitinis mąstymas. Net jei žmogus netiki jokiais religiniais ar pseudomoksliniais mitais, dažnai nutinka taip, kad mito vieta vis tiek nelieka tuščia – jį užima tikėjimas nepatikrinta informacija, pasireiškia tam tikrais elgesio ar mąstymo modeliais bei realybės neatitinkančiais tikėjimais apie tas sritis, kurių jis neišmano. Šio laikmečio žmonių nesieja jokie fundamentalūs mitai, tad kiekviena maža grupelė turi savo mitologijas.

Pabaigai. Mes visi turėtume atminti, kad kalbėdami apie sritį, kurios neišmanome, dažnai neturėdami kompetencijos, galime nusišnekėti į lankas. Tad geriausia, ką mes galime padaryti, jei neišmanome kokios nors srities, tai paklausyti, ką apie tai kalba tie, kas tikrai ją išmano, bei mokytis iš tos srities specialisto. Deja, paprastai būna taip, kad mes, neišmanydami kitos mokslo srities, vietoje to, kad išmoktume kažką naują, pradedame mokyti tą, kuris pusę savo gyvenimo studijavo tavo kritikuojamą sritį, o tavo domėjimasis, deja, čia apsiriboja tik viena kita perskaityta knyga. Toks disonansas jaučiasi labiau tada, kai labiausiai skirtingos yra pažintos/nepažintos mokslo kryptys. Baisiausia, kada koks nors istorikas pradeda savo metodiką taikyti matematikai, ar atvirkščiai – tada kyla dar didesnis nesusikalbėjimas ir dar didesnė tikimybė pulti į pseudomokslus.

Taip pat čia svarbu atkreipti dėmesį į tai, kokią informaciją žmogus į save kemša. Tarkime tu susidomėjęs paranormaliais reiškiniais, žinoma, gausis taip, kad tave pasiekianti didžioji dalis informacijos bus iš šios srities, tad viską matysi tik per tą sritį. Čia dar prisideda ir tai, kad pseudomoksliniai ir ezoteriniai mitai teigia, jog tai nuo amžių amžinųjų žinomos paslapys iš slaptų druidų ar lemūriečių bei atlantų mokymo, tai kaipgi tokia informacija nepasitikėsi? Tad svarbu atminti, jog kiekvieną gaunamą informaciją be galo svarbu kvestionuoti, tikrinti ir pertikrinti, o kažko nesuprantant, derėtų kreiptis į tikrą tos srities specialistą, nes savamoksliškumas gali gerokai paklaidinti. Tad bendradarbiaukime, kad mūsų prastas kitų sričių pažinimas, nenukreiptų mūsų į pseudomokslo klystkelius.

Laida „Mokslo sriuba“, astronomijos populiarinimo blogas „Konstanta 42“ ir LRT.lt skelbia jau tradicija tapusį mokslo populiarinimo rašinių konkursą. Rašinius galima siųsti iki sausio 15 d. adresu konkursas@konstanta.lt .

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Mokslas ir IT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...