captcha

Jūsų klausimas priimtas

Cereros žiburių paslaptis pagaliau išaiškinta

Kas ten švyti? Popaviršinių vandenynų sušalęs vandens ledas? O gal milžiniški druskos klodai, į paviršių iškelti ateiviams vykdant kasinėjimus? Nuo pat kovo mėnesio mokslininkai ir visuomenė suko galvas – kokia yra Cereros šviesiųjų dėmių prigimtis. Ir šią savaitę žurnale „Nature“ publikuotas mokslinis tyrimas pateikė taip ilgai lauktą atsakymą: Cerera – fantastiškai keista kosminė uoliena, rašo gizmodo.com.
NASA nuotr.
NASA nuotr.

Pradėkime nuo pradžių: JAV kosmoso agentūros NASA zondas „Dawn“ Cererą fotografavo nuo pat 2014 metų gruodžio, kai pradėjo artintis prie šio didžiausio asteroidų žiedo, nusidriekusio tarp Marso ir Jupiterio, kūno. 2015 metų kovą buvo pasiekta pirma, bet labai tolima orbita apie nykštukinę planetą. Nuo to laiko „Dawn“, judėdamas spiraline trajektorija, vis mažino nuotolį iki Cereros ir nuolat keliais instrumentais analizavo vis labiau ryškėjantį šios nykštukinės planetos vaizdą.

Per žiemą išryškėjus zondo atsiunčiamoms nuotraukos tapo tiesiog neįmanoma nepastebėti dviejų aiškiai išsiskiriančių žibančių taškų. O atstumui dar sumažėjus išaiškėjo, kad iš tiesų taškai yra ne du – jų daugybė! Didžiausia švieselių sankaupa buvo 9 km skersmens Akėtojo (Occator) krateryje. Internete netruko pasklisti mintis, kad tokio skersmens pakaktų ateivių miestui.

Žinoma, buvo ir labiau į mokslinę tiesą, o ne į mokslinę fantastiką panašių žiburių kilmės versijų. Galbūt Cererai būdingas kriovulkaninis aktyvumas, panašiai, kaip Saturno palydove Encelade. O po keleto mėnesių pradėjo populiarėti versija, kad iš tikrųjų žiba druskos.

„Dawn“ zondo pagrindinis mokslininkas Chrisas Russellas yra sakęs: „Manome, kad tai yra milžiniški druskų klodai. Žinome, kad tai ne ledas ir esame daugmaž įsitikinę, kad tai yra druska, tačiau šiuo metu tiksliai negalime pasakyti, kokia būtent ta druska“.

Maxo Plancko instituto (Vokietija) mokslininkas Andreasas Nathuesas, atlikęs iki šiol detaliausią Cereros žiburių analizę, tvirtina, kad iš tikrųjų šviesiąsias dėmes sudaro ir druska, ir vanduo – didžiąją jų dalį sudaro druska, o mažesnę – vandens ledas. Šių dviejų dalių kombinacija tikriausiai radosi iš sūrymo sluoksnio, plytinčio kažkur po Cereros paviršiumi, Susidūrimų su asteroidais ar kitais kosminiais klajūnais metu sūrymo sluoksnis būna atveriamas. Be to, mokslininkų tyrimai pateikė kur kas stipresnių įrodymų, kad bent virš dviejų iš daugybės ryškių dėmių popietėmis tvyro rūkas – rūko reiškinys buvo stebimas kometose, bet tik ne uoliniuose asteroidus primenančiuose kūnuose.

„Esminė problema, su kuria susidūrėme analizuodami šviesiąsias dėmes artėjimo fazės metu – menka erdvinė vaizdo raiška“, –aiškino A. Nathuesas.

Zondo „Dawn“ kamera „Framing“ iš pradžių išlaikymo trukmę nusistatydavo pagal Cereros tamsią foninę spalvą, tačiau dėl to šviesiosios dėmės buvo per daug šviesios. Birželį išlaikymo trukmė fotografuojant tamsiuosius ir šviesiuosius Cereros regionus buvo atskirta, o erdvinė raiška tapo pakankamai didele, kad būtų galima išaiškinti, kas ten per dėmės.

Su naujaisiais kameros nustatymais A. Nathuesas su kolegomis gavo viso Cereros paviršiaus didelės raiškos vaizdų, kurie suteikė galimybę pastebėti daugybę šviesių dėmių asfalto spalvos Cereros paviršiaus fone. Iš viso tokių žibančių dėmių suskaičiuota daugiau nei 130. Jų šviesumas svyravo maždaug nuo betono iki vandenyno ledo lygio. Dažniausiai dėmės būdavo smūginiuose krateriuose. Atlikus tikslius šviesumo matavimus galima buvo padaryti išvadą, kad pagrindinė dėmėms šviesumą suteikianti medžiaga iš tiesų yra druska. O tiksliau – magnio sulfato hidratas.

Bent dalyje druskų klodų buvo aptikta ir vandens ledo. Apie jį byloja miglos debesys, dienos metu matomi ir virš Akėtojo, ir virš Oxo kraterio.

„Išsiaiškinome, kad turint labai įžambų vaizdą – kai Cerera būna maždaug tarp zondo ir Saulės – virš pagrindinio šviesiųjų dėmių žibėjimo matėsi ir papildomas žibėjimo šaltinis. Jis egzistuoja tik dienos metu, kaip migla Žemėje. Mus tai nustebino“, – sakė mokslininkų grupės vadovas.

„Dawn“ instrumentai negalėjo nustatyti miglos prigimties, tačiau nepriklausomi „Herschel“ kosminės observatorijos stebėjimai patvirtino, kad tai aplink Cererą esama vandens garų. Labiausiai tikėtina, kad tai yra Saulės spindulių veikiamo Cereros vandens ledo sublimacijos produktas. Panašią dieninę miglą mokslininkai stebėjo ir kometose – taip pat Čiuriumovo-Gerasimenkos kometoje, kurią aplankė Europos kosmoso agentūros zondas „Rosetta“.

Bet koks yra šio druskingo, vandeningo ir miglą sudarančio mišinio šaltinis? Kol kas to niekas nežino, tačiau tai, kad daugiausiai dėmių esama smūginiuose krateriuose, skatina kelti hipotezę, kad negiliai po Cereros paviršiumi (galimai – ne konkrečiuose regionuose, o po visu paviršiumi) plyti druskingas vandens ledo sluoksnis.

„Paprasčiausias scenarijus – kad vandens ledo sublimacijos procesas prasideda po to, kai paviršinį sluoksnį kertantis smūgis „atveria“ ledo ir druskų mineralų mišinį“, – rašo mokslininkai.

Bet A. Nathueso ir jo kolegų darbas dar toli gražu nesibaigė.

„Tiksliai žinome, kad Cerera yra dalinai diferencijuota – ji turi tam tikrą kiauto struktūrą. Šio kiauto apimtis ir ar jis kilęs iš nykštukinės planetos gelmių – dar nežinomi dalykai. Tačiau ateityje galime sulaukti ir daugiau atsakymų, mat „Dawn“ spiraliniu judesiu artėja prie savo maksimalaus priartėjimo fazės, kuomet aparatas suksis 370 km aukštyje virš Cereros paviršiaus. Būtent šios fazės metu mokslininkai galės atlikti gravitacijos matavimus ir tiksliau nustatyti Cereros vidaus sudėties analizę“, – rašė mokslininkai.

Kita mokslininkų grupė iš Romos Nacionalinio astrofizikos instituto, kurios tyrimo duomenis taip pat publikavo „Nature“, nustatė, kad Cereroje plačiai pasklidusi mineralų grupė, vadinama amonintais filosilikatais. Šie mineralai yra stabilūs tik itin šaltomis išorinės Saulės sistemos sąlygomis, todėl daroma išvada, kad Cerera galėjo susiformuoti kur kas toliau nuo Saulės, nei yra dabar, bet kažkokiu būdu buvo atgabenta į asteroidų žiedą.

„Rezultatai yra ganėtinai netikėti. Dabar analizuojame duomenis, surinktus didesne raiška – jie gali atskleisti daugiau informacijos apie paviršiaus sandaros skirtumus“, – sakė tyrimo vadovė Maria Cristina De Sanctis.

Ir nors akivaizdu, kad žinių spragų dar esama, malonu žinoti, kad viena didžiausių 2015 metų astronominių mįslių jau yra įminta. O šis įminimas tuo pačiu sukėlė revoliuciją mūsų suvokime apie asteroidų žiedą.

„Prieš 20 metų manėme, kad asteroidai ir kometos yra visiškai skirtingi objektai. Buvo manoma, kad asteroidai yra uoliniai, o kometos, atkeliaujančios iš Saulės sistemos pakraščių, yra sudarytos daugiausiai iš lakių medžiagų. Dabar žinome, kad yra ir tarpinių variantų“, – sakė A. Nathuesas.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Mokslas ir IT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...