captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Kąsnelis Visatos“: žvilgsnis į Žemę

„Kąsnelyje Visatos“ – ir planetų konjunkcija, ir atskriejantis asteroidas, ir meteorai. O kur dar pranešimai apie kometas bei Mėnulį. Na, ir šiek tiek ateivių paieškos, besiglaustančių žvaigždžių ir pamąstymų apie bekūnes sąmones kosmose.
NASA nuotr.
NASA nuotr.

Triguba konjunkcija. Šiomis dienomis paryčiais danguje labai arti vieną kitos galite išvysti net tris planetas – Venerą, Jupiterį ir Marsą. Savaime suprantama, atstumai tarp jų yra šimtai milijonų kilometrų, tačiau žiūrint iš Žemės, dangaus skliaute jos atrodo labai artimos kaimynės; šis reiškinys vadinamas konjunkcija.

Venerą kaip tik pirmadienį nuo Saulės skyrė didžiausias kampinis atstumas (taip būna sykį per maždaug 290 dienų – kas antrą kartą rytiniame danguje, kas antrą – vakariniame), o Marsas ir Jupiteris tiesiog keliauja pro šalį. Visos trys planetos puikiai matomos plika akimi, net ir esant neidealioms stebėjimo sąlygoms; blausiausia iš jų yra Marsas, kurio ryškis siekia 1,7, gerokai daugiau nei žmogaus akies riba (ryškis 6; didesnis skaičius reiškia blausesnį objektą). Taigi nors artimiausias suartėjimas jau buvo, rytais vis dar galite šias planetas pamatyti draugėje.

***
Asteroido praskriejimas. Vos prieš dvi savaites atrastas kelių šimtų metrų skersmens asteroidas 2015 TB145 šeštadienį praskris santykinai netoli Žemės.

„Santykinai netoli“ reiškia, kad nuo mūsų jį skirs 1,3 karto didesnis atstumas, nei iki Mėnulio, tad joks pavojus Žemei negresia. Bent jau šį kartą; šiaip panašaus dydžio asteroidai į Žemę nukrenta kas šimtą tūkstančių metų ir palieka daugiau nei kilometro skersmens kraterius.

Apskritai faktas, kad tokio dydžio asteroidas aptiktas taip nedaug laiko likus iki artimiausio suartėjimo su Žeme, neramina; reikia plėsti asteroidų stebėjimo programas.

Kaip ten bebūtų, šį asteroidą galima bus pamatyti pro nedidelį teleskopą. Šeštadienį vakare jis judės pro Didžiųjų Grįžulo ratų apačią, nuo kaušo link rankenos. Stebės jį ne tik mėgėjai, bet ir profesionalai; vienas iš klausimų, į kurį mokslininkai ieškos atsakymo, yra – ar tai tikrai asteroidas, ar kometa? Jo orbitos polinkis ir ištęstumas labiau primena kometų, o ne asteroidų, orbitas.
***

Orionidų lietus. Praeitą savaitę giedromis naktimis buvo galima matyti meteorų Orionidų lietų. Kaip ir kiti meteorų lietūs, jis pavadintas pagal regimąjį meteorų brūkšnių susiėjimo tašką (radiantą), kuris yra Oriono žvaigždyno kampe, ties kario laikomos kuokos galu.

Lietus tęsiasi apie savaitę, taigi dar yra progos pamatyti šių meteorų, kurių per valandą nukristi gali net virš 20.

***
Gyvybės pradžia. Šių metų sausį kometa „Lovejoy“ praskrido orbitos perihelį (artimiausią Saulei tašką). Tuo metu ją stebėjo įvairios observatorijos, o išanalizavus duomenis padarytas netikėtas atradimas – iš kometos tryško 21 skirtingo organinio junginio čiurkšlės.

Daugelis žiniasklaidos priemonių iš šios žinios pasigavo tik vieną junginį – etanolį (t.y. tą patį alkoholį, kuris įeina į alkoholinius gėrimus), bet tikroji atradimo reikšmė yra toli gražu ne kosminis bravoras.

Tai, kad tokios sudėtingos organinės molekulės egzistuoja kometoje – vienoje iš seniausių ir mažiausiai nuo Saulės sistemos susiformavimo pasikeitusių terpių – rodo, kad jų būta ir protoplanetiniame diske, iš kurio formavosi Žemė bei kitos planetos. Taigi, šios molekulės, kurių reikėjo ir gyvybės atsiradimui, Žemėje greičiausiai buvo nuo pat planetos susiformavimo. Arba, jei Žemės atstumu nuo Saulės molekulės išgaravo, tai netrukus jomis mūsų planetą papildė asteroidai ir kometos, atlėkę iš sistemos pakraščių. Tyrimo rezultatai publikuojami „Science Advances“.

Kita kometa – 67P, aplink kurią skrajoja „Rosetta“ – atskleidė savo formos paslaptį. Vos tik „Rosetta“ atsiuntė nebe taškinius kometos atvaizdus, mokslininkai susidomėjo, kaip kometa galėjo įgyti tokią „dvigalvę“ formą su siauru kaklu tarp dviejų didelių elipsoidų. Tai paaiškinti galėtų du modeliai: arba kometa yra dviejų mažesnių kometų sukibimo padarinys, arba vieną kometą taip neįprastai paveikė erozija. Naujausi stebėjimai leido sudaryti abiejų kometos dalių struktūros modelius, kurie rodo, kad šių dalių paviršiai yra tokio paties amžiaus ir prie kaklo, ir toli nuo jo.

Tai reiškia, kad kometos dalys susiformavo atskirai ir tik vėliau susijungė. Erozija kometai taip pat reikšminga, ypač po susijungimo, nes skirtingos jos dalys dabar patiria labai nevienodą apšvietimą ir Saulės vėją, tačiau dar nespėjo reikšmingai pakeisti kometos formos. Tyrimo rezultatai publikuojami „Nature“.
***
Mėnulio pluta. Prieš beveik 4 milijardus metų Mėnulis, o su juo ir Žemė, išgyveno smarkaus asteroidų ir kometų bombardavimo epochą. Mėnulio aukštumose esantys krateriai vis dar mena tuos laikus, o jų gravitacinio lauko analizė rodo, kad smūgių buvo tiek daug, jog visa Mėnulio pluta subyrėjo į šipulius. Tikėtina, kad taip pat sueižėjo ir Žemės pluta, taip galėjo atsirasti daugybė įvairaus dydžio urvų ir kanalų, į kuriuos veržėsi vanduo ir galėjo formuotis sudėtingos molekulės bei pirmosios gyvybės užuomazgos. Tyrimo rezultatai publikuojami „Geophysical Research Letters“.

Venerą stebintys žmonės kartais teigia matą reiškinį, vadinamą „pelenų šviesa“. Tai yra švytėjimas, neva sklindantis iš tamsiosios Veneros pusės. Panašiai šviečia tamsioji Mėnulio pusė, bet tą paaiškinti lengva – tai tiesiog nuo Žemės atsispindėjusi Saulės šviesa apšviečia mūsų palydovą. Veneroje tokio švytėjimo šaltinis turėtų būti pati planeta – pašvaistės, žaibai ar kas nors panašaus.

Bet nėra tiksliai aišku, ar šis reiškinys apskritai egzistuoja. Dabar grupė astronomų mėgėjų nusprendė teiginį patikrinti, stebėdami Veneros pjautuvą, išlendantį iš už Mėnulio – tokia konjunkcija praeitą savaitę buvo matoma Australijoje. Jie nustatė, kad Veneros tamsioji pusė nešviečia nė kiek, fotonus registruoti teleskopo detektorius pradeda tik tada, kai iš už Mėnulio ima lįsti apšviestas pjautuvas. Tai reiškia, kad „pelenų šviesa“ yra tik optinė apgaulė, kylanti, kai ryškus pjautuvas sutrukdo išskirti tamsiosios Veneros dalies šviesą.

NASA ir JAV Geologinių apžvalgų tarnyba (USGS) paskelbė naujus Mėnlapius, kuriuose sudėtos naujausios palydovo nuotraukos. Mėnlapiuose rasite ir paprastų nuotraukų, ir topografinę informaciją, taigi galėsite dairytis po jūras, kraterius ir aukštumas. Mėnlapius rasite čia.
***

Kaip atrodo Žemės para, žiūrint iš pusantro milijono kilometrų atstumo? Animacija sudėta iš 22 kadrų, kuriuos maždaug valandos intervalais padarė zondas „DSCOVR“, spoksantis į Žemės dieninę pusę. Daugiau nuotraukų rasite „DSCOVR“ puslapyje.
***
Ateivių paieška. Praeitą savaitę rašiau apie keistą žvaigždę KIC 8462852, kurios labai neįprastas šviesio kitimas sudomino astronomus. Vienas iš galimų kitimo paaiškinimų – protingos civilizacijos pagamintų palydovų žiedas aplink planetą. Tikimybė labai menka, bet patikrinti ją irgi galima, todėl nežemiško proto paieškos programos „SETI Allen“ teleskopų masyvas praeitą savaitę nukreiptas žvaigždės link. Masyvas ieško keistų signalų radijo bangų diapazone, tarp 1 ir 10 GHz.

Aišku, greičiausiai žvaigždės savybes paaiškinti galima natūraliais procesais – pavyzdžiui, subyrėjusios kometos ar planetos liekanomis, kartais pralekiančiomis tarp mūsų ir žvaigždės. Bet net ir tokiu atveju papildomi radijo stebėjimai gali padėti išaiškinti, kas iš tikro ten dedasi. O jei netyčia pavyks aptikti nežemiškos civilizacijos pėdsaką, tai bus... na, patys suprantate, kad tai bus didžiausias žmonijos atradimas per visą istoriją.
***
Žudanti žvaigždė. Atrasta žvaigždė, kuri po truputį garina savo planetą. Planeta – palyginus nedidelė, panaši į Cererą, o skrieja ji aplink baltąją nykštukę – žvaigždę, kuria gyvenimo pabaigoje pavirs ir Saulė. Planetos garavimas nustatytas stebint jos tranzitus žvaigždės disku, kurie įvyksta dažniau nei kas penkias valandas; taigi planeta yra labai arti žvaigždės. Tranzitai yra nesimetriški – žvaigždė užtemsta sparčiau, nei paskui pašviesėja; tai reiškia, kad paskui planetą driekiasi kometiška uodega. Taip pat žvaigždės spektre aptikta daug sunkesnių už helį cheminių elementų, kurie žvaigždės paviršiuje ilgai neužsibūna; tai reiškia, kad jie iš kažkur žvaigždę papildo – šaltinis greičiausiai yra garuojanti planeta. Planetos nebeliks maždaug po milijono metų. Tyrimo rezultatai
„arXiv
“.
***
Žvaigždėmių evoliucija. Pirmą kartą išmatuota žvaigždžių dėmių (aš jas pakrikštijau „žvaigždėmėmis“, nes man taip gražiai skamba) evoliucija už Saulės sistemos ribų. Praeitą savaitę išplatintas filmukas, kuriame matome didžiulių dėmių Trikampio XX (XX Trianguli) paviršiuje kitimą per šešerių metų laikotarpį. Per šį laiką buvo gauti 667 žvaigždės spektrai, iš kurių pavyko nustatyti žvaigždėmių dydį ir apytikrę padėtį. Nors dėmių struktūra kol kas toli gražu neišskiriama mūsų teleskopais, jų evoliuciją apytikriai įvertinti galima. Taigi filmukas yra didele dalimi vaizduotės vaisius, bet vis tiek vaizdžiai atspindi realios žvaigždės kitimą.
***
Susiglaudusios žvaigždės. Dvinarės žvaigždės arti gyvenimo pabaigos kartais išsiplečia tiek, kad jų paviršiai susiliečia ir jos ima tarpusavyje keistis medžiaga. Tokia gyvavimo fazė trunka labai trumpai, ir kuo žvaigždės masyvesnės, tuo trumpiau. Taigi labai netikėta buvo atrasti dvi žvaigždes, kurių kiekvienos masės beveik 30 kartų viršija Saulės, susiglaudusias tarpusavyje. Žvaigždės yra Didžiojo Magelano debesies galaktikoje, už 50 kiloparsekų nuo mūsų. Jų tolesnė ateitis kol kas neaiški – gali būti, kad jos susijungs į vieną labai greitai besisukantį objektą, o gal išliks atskiros ir ateityje susprogs kaip gama spindulių žybsniai. Tyrimo rezultatai „arXiv“.
***

Didžiausia Galaktikos nuotrauka. Ar norite pasidairyti po didžiausią vientisą Paukščių Tako nuotrauką? Tą dabar galite padaryti. Sakydamas „vientisą“, turiu omeny „sujungtą į vieną vaizdą“, o ne „vieno kadro“, bet šitoks variantas netgi įspūdingesnis. Nuotraukos plotis – 46 gigapikseliai, aukštis – gerokai mažesnis, nes vaizdas apsiriboja galaktikos plokštumos regionu. Galaktlapis sudėtas iš 268-ių pavienių kadrų, padarytų ieškant naujų kintančiųjų žvaigždžių. Patį galaktlapį rasite čia. Smagaus žvalgymosi.
***
Pabaigai – ne vienas, o netgi du filmukai. Abu panašiomis temomis – apie nežemiškus protus ir gyvybę. Tiksliau vienas apie sąmones, kitas apie gyvybę. Dar tiksliau – pirmasis apie tokį keistą filosofinį išmislą, vadinamą Bolcmano smegenimis: sąmones, spontaniškai atsirandančias Visatoje dėl entropijos svyravimų.

Antrasis – apie Visatos tinkamumą gyvybei. Ar Visata tobulai tinka gyvybei, kaip mes ją suprantame? O gal kaip tik priešingai – ji yra nedraugiška ir žiauri, o gyvybė tik laimingų atsitiktinumų dėka išsilaiko neišnykusi?

Tekstas publikuotas Kastyčio Zubovo tinklaraštyje konstanta.lt.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Mokslas ir IT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...