captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Kąsnelis Visatos“ CLXXXIX: kodėl reikia domėtis kosmosu?

Apie Supermėnulio užtemimą, Cereros vandenį, Marso ledynus, planetų,  žvaigždžių gimimą ir kokia prasmė domėtis kosmoso aktualijomis – naujausiame „Kąsnelyje Visatos“.
NASA nuotr.
NASA nuotr.

Supermėnulio užtemimas. Prieš kelias dienas Afrikoje ir Antarktidoje buvo matomas dalinis Saulės užtemimas. O po mažiau nei dviejų savaičių, kai Mėnulis apsuks pusę rato aplink Žemę, sulauksime Mėnulio užtemimo. Naktį iš rugsėjo 27-os į 28-ą, jau paryčiais, Mėnulis nusidažys raudona spalva ir toks raudonas ir nusileis. Be to, šio užtemimo metu Mėnulis bus arčiausiame Žemei orbitos taške – perigėjuje – taigi bus nekasdieniškai didelis. Mėnulio užtemimai su perigėjumi sutampa nedažnai: paskutinis toks buvo 1982-aisiais, sekančio sulauksime tik 2033-aisiais.

Kita su Mėnuliu susijusi žinia – ne tokia maloni. Pasirodo, iš Mėnulio atgabenti mėginiai byra į dulkes. Patikrinus 20 Mėnulio grunto pavyzdžių iš įvairių laboratorijų paaiškėjo, kad per 40 metų vidutinis dalelės dydis sumažėjo daugiau nei dvigubai. Nuo 1969-ųjų iki 1972-ųjų metų iš Mėnulio pargabenta beveik 400 kilogramų uolienų ir dulkių, kurių didžioji dalis vis dar nėra ištirta. Belieka tikėtis, kad neištirti mėginiai, saugomi azotu užpildytuose induose, nebyra. Manoma, kad byrėjimą sukelia vandens garai.

***

Technologijos ir žaidimai. „SpaceX“ praeitą savaitę pasiūlė pasižiūrėti į kuriamos įgulos kapsulės interjerą. Vaizdas – futuristinis: chromuoti paviršiai, pilkai juodas dizainas, lietimui jautrūs paviršiai. Taip pat – dideli langai, kad skrydis nebūtų toks nuobodus. Aišku, nuobodus jis turbūt nebūtų ir taip; pirmieji bandomieji skrydžiai numatyti 2017-aisiais metais.

Tuo tarpu JAV Gynybos pažangių tyrimų projektų agentūra (DARPA) kuria labai paslankią daugiafunkcinę robotinę ranką, kuri turėtų būti vienas iš svarbiausių elementų, kuriant orbitinę robotinę infrastruktūrą. Agentūros atstovų nuomone, kitos technologijos, reikalingos daugiafunkcinei robotinei kosminei stočiai įrengti geostacionarioje orbitoje, jau egzistuoja. Tokia stotis galėtų veikti autonomiškai ir aptarnautų bei gal netgi statytų erdvėlaivius iškart orbitoje.

Įprasti planeteigiai (roveriai) važinėja ant ratų. Taip galima daryti planetose, tačiau ant kometų ar asteroidų paviršių ratuotas roveris gali neišsilaikyti dėl silpnos gravitacijos, o ratai greitai sueižės dėl daugybės aštrių paviršių. Taigi NASA kuria naujovišką aparatą, pramintą „ežiuku“ („hedgehog“), kuris atrodo kaip kubas su storais spygliais visuose kampuose. Tinkamai sukdamas masyvius ratukus savo viduje, ežiukas vartytųsi nuo šono ant šono, ir galėtų dirbti bet kurioje padėtyje. Spygliai, įsmigę į kūno paviršių, neleistų jam nuskristi į kosmosą, bei kartu apsaugotų pagrindinį ežiuko korpusą nuo sąlyčio su aštriomis paviršiaus dalelėmis. Ežiuko prototipas sveria apie 5 kilogramus; pirmieji judėjimo bandymai atlikti šią vasarą, o dabar technologija vystoma toliau. Kol kas nežinia, kada ir ar išvis tokie robotukai skris į kosmosą, bet tai būtų labai įdomu.

Kosminių misijų biudžete paprastai numatoma nemažai pinigų sklaidos projektams – misijos ir jos rezultatų populiarinimui. Deja, NASA misijos „Osiris-Rex“, kuri turėtų iš asteroido pargabenti grunto mėginių, biudžete sklaidos pinigų neliko dėl apkarpymų. Taigi misijos vadovybė nusprendė susirinkti pinigų, sukurdami stalo žaidimą apie kosminių misijų kūrimą ir iš to kylančias problemas. Žaidimui (ir misijos populiarinimui) pinigų surinkti jie tikisi per „Kickstarter“ platformą. Įdomus sprendimas, sakyčiau; o jei iš to išeis kažkas gero – ar stalo žaidimas, ar kiti populiarinimo projektai – tai bus išvis puiku.

***

Merkurijaus sukimasis. „Messenger“ zondo duomenys padėjo patikslinti Merkurijaus sukimosi greitį – paaiškėjo, kad viena planetos diena trunka devyniomis sekundėmis trumpiau, nei manyta iki šiol. Santykinai pokytis nėra didelis – Merkurijuje diena trunka maždaug 59 žemiškąsias – tačiau nauji duomenys leidžia tiksliau apskaičiuoti skysto ir kieto Merkurijaus branduolių mases. Šiuo metu planetos vidaus modeliai rodo, kad 70 proc. planetos masės sudaro skystas branduolys; patikslintų modelių dar reikės palaukti.

***

Marso ledynai. „Curiosity“ ieško naujos vietos gręžiniui gręžti. Atvažiavęs iki kopų, kurios labai panašios į JAV pietvakariuose sutinkamas, jis dairosi aplink ir fotografuoja aplinką. Šviesesnėse kopų vietose greičiausiai kažkada sąveikavo vanduo su uolienomis ir galbūt paliko molio ar panašių medžiagų, kurias „Curiosity“ galėtų ištirti. Būtent tokios vietos gręžimui ir ieškoma. Tikimasi, jog sprendimas bus priimtas netrukus.

Šiauriniame Marso pusrutulyje po paviršiumi yra milijono kvadratinių kilometrų ledynas. Jis atrastas apjungus informaciją apie terasuotus kraterius ir radaro atspindžių duomenis. Terasos krateriuose atsiranda, kai meteoritas atsitrenkia į dviejų nevienodo tvirtumo medžiagų sandūrą. Radaro spinduliai atsispindi nuo ledo, tačiau prasiskverbia pro Marso paviršiaus smėlį. Taigi išnaudojus šiuos duomenis paaiškėjo, kad po Marso paviršiumi yra bent kelių dešimčių metrų storio ledo sluoksnis, kuriame sustingę daugiau nei 10 tūkstančių kubinių kilometrų vandens. Šis tūris palyginamas su Baltijos jūros vandens tūriu (21700 kub. km). Tyrimo rezultatai „arXiv“.

Marsaeigiai su Žeme šiuo metu bendrauja per tarpininkus – aplink Marsą besisukančius zondus. Ir bendrauti jie gali neilgai, tik apie 15 minučių du kartus per parą. Bet nauja antena, galinti siųsti žymiai stipresnius signalus, galėtų šitai pakeisti, nes ją būtų nesunku įmontuoti ant marsaeigio, o tada jis galėtų su Žeme bendrauti tiesiogiai. Ryšio epizodo trukmė galėtų siekti net po keletą valandų – tereikėtų, kad marsaeigis būtų į Žemę atsuktoje Marso pusėje. Naujoviška antena gali būti įtalpinta net į naujausią NASA kuriamą marsaeigį „Mars 2020“.

Mars 2020 surinks Marso paviršiaus mėginių ir juos uždarys į specialius konteinerius tam, kad vėliau jie galėtų būti išgabenti į Žemę. Kaip jie ten iškeliaus, kol kas nežinia, tačiau „SpaceX“ atstovai teigia, kad jau 2022-aisiais galėtų į Marsą nusiųsti raketą su modifikuota „Dragon“ kapsule ir mėginius paimti. Kapsulė nusileistų ant Marso paviršiaus, paimtų „Mars 2020“ atvežtus mėginius ir išskristų atgal į Žemę. NASA ir „SpaceX“ atstovai teigia, kad iš principo misija yra įgyvendinama.

***

Cereros vanduo. Atrodo, kad kur pažvelgsi, ten vanduo toje Saulės sistemoje. Štai dabar iškelta idėja, kad galbūt šviesios dėmės Cereros paviršiuje atsiranda dėl iš po paviršiaus besisunkiančio vandens. Vanduo, besiveržiantis iš kokių nors popaviršinių rezervuarų, greitai išgaruoja į tarpplanetinę erdvę, o kraterio dugne lieka tik druskų nuosėdos, kurios ir sukuria šviesų atspindį.

***

Magmos vandenynas. Jupiterio palydovas Ijo yra vienintelė vieta Saulės sistemoje be Žemės, kurioje vyksta ugnikalnių išsiveržimai. Jupiterio gravitacijos tampomas Ijo nuolat susispaudžia ir išsiplečia, taip smarkiai įkaista, o karštis pasišalina per ugnikalnius. Ankstesni modeliai teigė, kad ugnikalniai turėtų atsirasti tose palydovo vietose, kur stipriausias kaitinimas, tačiau realybėje dauguma ugnikalnių yra gerokai toliau į rytus. Dabar pasiūlytas naujas modelis, pagal kurį po Ijaus paviršiumi egzistuoja magmos vandenynas. Magmos potvynio bangos yra kitokios, nei kieto paviršiaus, todėl ir atsiranda ugnikalnių poslinkis. Tyrimo rezultatai publikuojami „Astrophysical Journal“.

***

Praeitos savaitės paveiksliukas – nauja Plutono apšviestosios pusės mozaika, sudaryta iš „New Horizons“ atsiųstų nuotraukų. Kaip tik prieš savaitę „New Horizons“ pradėjo siųsti dešimčių gigabitų informacijos paketą į Žemę; siuntimas užtruks apie metus. Pirmosios gautos nuotraukos atskleidė daugybę sudėtingų paviršiaus struktūrų, tokių, kaip kopos ar panašūs kalnai, bei keletą atmosferos sluoksnių. Dar viena didelio susidomėjimo sulaukianti vieta toje sistemoje yra Charono tamsusis šiaurės ašigalis – Mordoras. Jo nuotraukos taip pat jau pasiekė mus. Kol kas vis dar galvojama, kad ten nusėdo Plutono atmosferos dalelės, pagautos Charono, tačiau ateityje šią hipotezę gali paneigti kiti duomenys.

NASA nuotr.

***

Planetų gimimas. Maždaug prieš metus teleskopu ALMA padaryta jaunos žvaigždės „Tauro HL“ nuotrauka. Nuotraukoje matyti aplink žvaigždę esantis dujų diskas su tuščiomis juostomis. Iškart prasidėjo ginčai, ar tuštumas kuria besiformuojančios planetos. Buvo teigiama, kad taip būti negali, nes arti esančios planetų orbitos yra nestabilios, tad bent viena planeta, esanti tokioje orbitoje, greitai būtų išsviesta lauk iš sistemos. Visgi nauji skaitmeniniai modeliai rodo, kad to galima išvengti. Pasirodo, trijų išorinių planetų orbitos yra 16:12:9 rezonanse, t.y. kol vidinė iš jų apsuka 16 ratų aplink žvaigždę, vidurinė apsuka 12, o išorinė – devynis. Taip išsidėsčiusios planetos viena kitos neišsviedžia, o kaip tik išlieka labai stabilios elipsinėse orbitose. Detalesni sistemos stebėjimai kaip tik ir parodė, kad orbitos yra elipsinės. Taigi dabar jau tvirtai galima teigti, kad ši nuotrauka rodo gimstančių planetų poveikį protoplanetiniam diskui. Tyrimo rezultatai „arXiv“.

***

Žvaigždžių protospiečius. Dauguma žvaigždžių formuojasi spiečiuose, bet stebėti šį procesą labai sudėtinga dėl tankių dujų ir dulkių žvaigždėdaros regionuose. Dabar, pasitelkę ALMA teleskopą, mokslininkai aptiko keleto čiurkšlių išpūstą smėlio laikrodžio formos burbulą viename tokiame regione. Burbulo forma ir spinduliuotė leidžia spręsti, kad jį sukūrė arba viena besisukanti čiurkšlė, arba keleto jaunų žvaigždžių paleistos čiurkšlės. Ties burbulo centru atrasti du debesys, kurių masės 10-20 kartų viršija Saulės. Greičiausiai kiekviename debesyje yra po besiformuojančią žvaigždę, o dabar su ALMA ten matome tik jų poveikį aplinkai, bet ne jas pačias. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Žvaigždėdara „Dešrelėje“. Yra toks galaktikų spiečius, vadinamas „Dešrele“ dėl savo formos. Jis jungiasi su kitu spiečiumi, todėl spiečių tarpgalaktinėje medžiagoje sklinda stiprios ir greitos smūginės bangos. Dabar detalūs stebėjimai atskleidė, kad tos smūginės bangos sukelia žvaigždėdaros žybsnius spiečių galaktikose, net ir tose, kuriose žvaigždėdara anksčiau atrodė jau užgesusi. Žvaigždėdara šiose galaktikose prasidėjo prieš maždaug 100 milijonų metų – tai yra nedaug, palyginus su milijardais metų skaičiuojamu galaktikų amžiumi – ir tęsis dar iki milijardo metų, o po tiek laiko bus suvartotos visos galaktikose esančios dujos. Tokius žybsnius turėtų išgyventi daugumos spiečių galaktikos, bet čia pirmą kartą juos pavyko aptikti taip tiesiogiai. Tyrimo rezultatai „arXiv“.

***

Savaitės filmuke ieškoma atsakymo į klausimą, ar Didysis sprogimas ateityje pereis į atvirkštinę stadiją – Didįjį sutraiškymą. Juk jei galaktikos vienos nuo kitų tolsta, tai po kažkiek laiko turėtų sustoti ir pradėti kristi atgal, ar ne? Ot ir ne, nes Visatos plėtimasis tik greitėja. Detaliau – filmuke:

Kokia prasmė? Vienas iš dažniausiai astronomams užduodamų klausimų yra – „kam viso to reikia?“ Ir tikrai, kai pagalvoji, juk gyvenimas nepagerės dėl to, kad žinosime kažką daugiau apie kvazarus. Bet visgi prasmė yra, o ta prasmė – kad mes šitaip ieškome prasmės. Ne tik savo prasmės, bet viso ko prasmės, kilmės, vystymosi ir netgi galutinės baigties. Plačiau – šiame komentare.

Tekstas publikuotas K. Zubovo tinklalapyje konstanta.lt.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Mokslas ir IT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...