captcha

Jūsų klausimas priimtas

Rugpjūtį krentančios žvaigždės tėra aguonos grūdo dydžio

Rugpjūtį geriausiai matomas žvaigždžių lietus iš tiesų yra krentančios kometos dulkės, kurios dažnai tesiekia aguonos grūdo dydį. Taip teigia etnokosmologas Jonas Vaiškūnas. Jo tvirtinimu, kometa, kurios dulkes matome, pro Žemę paskutinį kartą praskriejo dar 1992 m., bet į mūsų planetą gali kristi ir daugiau kaip 150 metų dulkės.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Rugpjūtį geriausiai matomas žvaigždžių lietus iš tiesų yra krentančios kometos dulkės, kurios dažnai tesiekia aguonos grūdo dydį. Taip teigia etnokosmologas Jonas Vaiškūnas. Jo tvirtinimu, kometa, kurios dulkes matome, pro Žemę paskutinį kartą praskriejo dar 1992 m., bet į mūsų planetą gali kristi ir daugiau kaip 150 metų dulkės.

„Kiekvieną kartą [praskriejusi – LRT.lt] kometa palieka dulkių, nes ji turi uodegą, kuri atsiranda dėl to, kad Saulės šviesa kaitina jos paviršių ir kometa garuoja. Iš tikrųjų krenta visų laikų kometos dulkės. Negalima išskirti vienų metų, nes jos praskriejimas palieka dulkių kiekvienais metais“, – LRT RADIJUI sako J. Vaiškūnas.

– Kaip susidaro arba kas yra tos krentančios žvaigždės, kurias matome?

Etnologas Jonas Vaiškūnas. V. Kopūsto (DELFI.lt) nuotr.

– Tai – vadinamieji meteorai, kosminėje erdvėje skriejančios nedidelės dulkelės, dalelės. Jos kartais būna ir didesnės, bet dažniausiai jų dydis siekia nuo aguonos grūdo iki riešuto. „Riešuto“ žybsnis – labai didelis. Šios dalelės, įlėkusios į atmosferą, įkaista ir pradeda švytėti kaip volframo siūliukas, todėl matome žybsnį.

– Jos tėra aguonos grūdo dydžio, bet mes jas matome?

– Taip, tokio dydžio dulkelės įlekia į atmosferą ir trumpai žybteli. Didesnės dalelės švyti ilgiau. Kai kurios (tai priklauso nuo jų sudėties) aplink save dar palieka baltą garų kamuolį, juostą, trajektoriją.

Iš tiesų šios dalelės yra dulkės, kurias kosminėje erdvėje palieka kometos. Jos skrieja taip pat, kaip ir Žemė aplink Saulę. Šiuo atveju kalbame apie perseidus. Tai – dulkės, kurias kosminėje erdvėje paliko Svifto-Tutlio kometa. Paskutinį kartą arčiausiai Žemės ji praskriejo 1992 m. Kaip tik dabar įskriejame į tų dulkių šleifą. Tai bus geriausiai matoma naktį iš rugpjūčio 12 d. į 13 d., paryčiui. Tuo metu Žemė atsisuks skriejimo kryptimi ir dulkių srautą matysime kaip priekinį automobilio stiklą.

– Kelintą valandą tai bus galima matyti?

– Oficialiai – jau Saulei patekėjus. Didžiausias dalelių srautas prognozuojamas apie 7 val. pasaulio laiku. Tai reiškia, kad Lietuvoje tai vyktų apie 9–10 val.

– Bet juk mes nieko nematysime, bus šviesu.

– Tokiu metu prognozuojami dulkių skriejimo pikai, bet šis reiškinys iš tiesų jau prasidėjo liepos mėnesį. Minėtu metu paskriesime pro didžiausią dulkių kiekį, tankiausią dulkių juostos vietą. Šį reiškinį galima pradėti stebėti nuo 23 val., kai rytinėje dangaus pusėje pradeda kilti Persėjo žvaigždynas. Stebėti galima visą naktį, jei tik žmonės turi kantrybės.

Patikslinčiau, kad tai – ne meteorų lietus. Taip astronomai vadina tik ypač stiprų, trumpalaikį meteorų kritimą, kurio metu turėtų nukristi apie tūkstantį meteorų per minutę. Reiškinį, kurį matysime, įprasta vadinti šiek tiek kukliau – srautu. Žiniasklaida mėgsta patirštinti, kad būtų įdomiau, tačiau reikėtų vadinti meteorų srautu. Meteorų lietus – ypatingas reiškinys, kuris vyksta gana retai, dažniausiai yra sunkiai prognozuojamas.

– Kodėl žmonės šį reiškinį vadina „krentančiomis žvaigždėmis“?

– Į atmosferą įlėkusi ir žybtelėjusi dulkelė prilygsta žvaigždei, kuri yra už kelių dešimčių šviesmečių nuo Žemės. Kaip minėjau, jų gabaritai skiriasi. Šio reiškinio metu matome dulkes, o žvaigždės – didžiulės sistemos. Danguje jos atrodo vienodo

Persėjo žvaigždynas. Till Credner/Wikimedia Commons nuotr.

ryškio. Jų atstumas ir ryškumas toks, kad mums atrodo, jog krenta žvaigždės.

– Skaitėme įdomų faktą, kad pastarosiomis naktimis į Žemę krintantys kometos gabalėliai nuo pagrindinio kometos kūno atsiskyrė dar 1862 m. Ar tai – tiesa?

– Iš tikrųjų kometa skrieja periodiškai. Paskutinį kartą ji praskriejo 1992 m. Taip pat tai padarė jūsų minėtais metais. Kiekvieną kartą kometa palieka dulkių, nes ji turi uodegą, kuri atsiranda dėl to, kad Saulės šviesa kaitina jos paviršių ir kometa garuoja. Iš tikrųjų krenta visų laikų kometos dulkės. Negalima išskirti vienų metų, nes jos praskriejimas palieka dulkių kiekvienais metais.

– Vadinasi, šis procesas – tęstinis?

– Taip, tai – nuolatinis procesas, todėl meteorų srautas nesilpsta. Kol kometa aktyvi, kol turi uodegą ir palieka dulkes, tol dulkių debesėlis pasipildo, ir mes pro jį skriejame periodiškai. Tai – gana pastovus perseidų srautas. Jis žinomas nuo seno. Kiekvienais metais šis reiškinys vyksta maždaug šiuo metu.

– Kodėl tai vyksta rugpjūtį?

– Žemė rugpjūtį kerta šią dulkių juostelę. Taip sutampa, kad tokiu metu skriejame pro ją. Galėjo būti ir kitas laikas.

– Ar perseidus rugpjūtį gali matyti visa planeta, ar tik kažkuri Žemės pusė?

– Visa planeta, esanti Šiauriniame pusrutulyje. Kai planeta sukasi ir mes pasisukame paryčiui, [...] atsiduriame prieš dalelių srautą. Jeigu Žemė pasisukus kitaip, matysime mažiau dalelių. Tai vyksta taip pat, kaip ir važiuojant automobiliu, – važiuojant prieš srautą, dulkių ar lietaus ant stiklo matome daugiau.

– Vadinasi, kažkas matys daugiau krentančių žvaigždžių, kažkas – mažiau?

– Taip, todėl yra nurodytas laikas, kad paryčiui jų matysime daugiausiai. Tai – tik sąlyginis padaugėjimas. Gali būti visaip, nes mes tiesiog su visa Žeme skriejame dulkėse.

Plejadų žvaigždynas. Rochus Hess/Wikimedia Commons nuotr.

– Ar tomis dulkėmis nusėtas visas dangaus skliautas ar vis dėlto yra prognozuojama, kad kažkuriose vietose jos bus matomos geriau? Į ką reikėtų žiūrėti?

– Sakoma, kad tai – perseidai, nes šios dalelės kyla iš žvaigždžių grupės, vadinamos Persėjo žvaigždynu. Dalelės neturi ryšio su žvaigždėmis, tačiau jų trajektorija projektuojama į žvaigždžių skliaute esančio Persėjo žvaigždyno žvaigždes. Šių meteorų išskriejimo trajektorijos susikirtimo vieta yra vadinama radianu arba židiniu, iš kurio išlekia meteorai – kai pratęsiame meteorų uodegų galus, matome, kad yra viena vieta, iš kur jie lekia. Meteorai barstomi iš vienos vietos ir ta vieta yra Persėjo žvaigždyne, bet patariama žiūrėti šiek tiek dešiniau nuo jo.

– O kurioje vietoje yra Persėjo žvaigždynas?

– Jis yra rytuose, šalia Sietyno, Plejadų, ryškaus žvaigždžių spiečiaus. [...] Jis pasirodo po Persėjo žvaigždynu ir yra Tauro žvaigždyno dalis. Po 23 val. nuo Sietyno galima žiūrėti aukščiau, ir ten matysime tekančias žvaigždes – Persėją. Nuo jų reikia žiūrėti truputį dešiniau, kad regėjimo laukas būtų pasisukęs maždaug 50 laipsnių kampu nuo žvaigždyno į dešinę. Tai – tas kampas, kuriame tuo metu išlėks daugiausia žvaigždžių. Negali žiūrėti į visas puses – dalelių bus ir už nugaros, ir virš galvos.

– Ar tam nereikia žiūrono ar teleskopo?

– Ne, teleskopai visiškai nereikalingi. Įsivaizduokite – kambaryje vyksta gražus pasirodymas, o jūs žiūrite pro rakto skylutę. Matysite labai mažai. Reikia žiūrėti plačiau. Geriausia – pasitiesti čiužinį, atsigulti ir žiūrėti į kuo platesnį dangaus skliautą rytų pusėje. Tada matysime daugiausia.

– LRT RADIJO klausytoja domisi, kodėl kartais žvaigždės matomos dieną. Ar tai įmanoma, ar žmonės tiesiog supainioja jas su lėktuvu ar palydovu?

– Yra tokių atvejų. [...] Kartais sužimba supernovos. Tada žvaigždė matoma dieną. Tokie atvejai fiksuoti ne kartą. Taip pat, dar Saulei nenusileidus, galima matyti ryškų Veneros pasirodymą. Tokių reiškinių pastebėta, bet jie reti. Šiuo metu mūsų kosminėje erdvėje skrieja tiek kosminių stočių, kad tai, tiesą sakant, gali būti ir labai ryški kosminė stotis, pavyzdžiui, Alfa, kuri yra futbolo aikštės dydžio. Ji skrieja taip ryškiai, kad, pamačius tam tikra kryptimi, galima pastebėti sužibimą ir

Tauro žvaigždynas. Till Credner/Wikimedia Commons nuotr.

išnykimą.

Tai taip pat gali būti meteoritas. Jeigu meteoras labai ryškus, pavyzdžiui, Bolidas, kuris yra riešuto dydžio ar didesnis, jo žybsnį galima matyti ir dieną. Rusijoje neseniai nukrito meteoritas, kuris lėkė būtent dieną. Tuomet švytėjo visas dangus.

– Kaip atsirado tikėjimas, kad, kai krenta žvaigždės, reikia sugalvoti norą ir jis išsipildys?

– Ar turite tokį norą, kurį, pažadinus naktį, prisimintumėte? Dažniausiai žmogus pasako „aš norėčiau...“ ir žvaigždė jau nukrito. Manau, kad tai – puikus būdas patikrinti, ar turite norą. [...] Žinoma, iš anksto paruošus norą laukti krentančios

žvaigždės yra naivu. Netyčia pamačius, reikėtų staiga jį prisiminti.

– Bet šio reiškinio metu kris tokie srautai, kad net nespėsi galvoti norų arba tai reikės daryti nuolat.

– Noras turi būti vienas. Jeigu jo nėra, gal esame per jauni – einame į vaikų darželį. Jeigu esame suaugę, turime turėti norų. Laikas greitai bėga.

Mūsų protėviai krentančių žvaigždžių žybtelėjimą siejo su mirtimi – sielos išėjimu iš žmogaus kūno. Buvo tikima, kad, kai miršta žmogus, užgesta jo žvaigždė. Sakydavo, kad kiekvienas žmogus Žemėje turi žvaigždę danguje. Negalima į žvaigždes rodyti pirštu, nes, jeigu netyčia pataikysi į savąją, ji nukris, užges, ir tu mirsi.

Žvaigždės šviesa rodė sielai, keliaujančiai į aną pasaulį, kelią. Krenta žvaigždė, o siela paskui ją lekia į tą šviesą, apie kurią pasakoja žmonės, atgaivinti po klinikinės mirties. [...] Galbūt noro pildymasis taip pat su tuo susijęs – jeigu užminsi norą, siela nuneš jį Viešpačiui ir noras išsipildys, nes sielos keliauja į dausas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Mokslas ir IT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...