captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kitokie nei mūsų protai, arba Alternatyvios nervų sistemos

Kas yra gyvas, o kas yra negyvas? Kokią gyvybę mes galime vadinti jaučiančia, o kokią – mąstančia? Koks padaras yra protingas, o koks – sąmoningas? Kas gi ta sąmonė yra? Tokios temos yra įdomios ir biologams, ir chemikams, ir net matematikams. Pasmalsaukime, ką alternatyvaus mūsų protams yra sugalvojusi motina gamta?
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Kas yra gyvas, o kas yra negyvas? Kokią gyvybę mes galime vadinti jaučiančia, o kokią – mąstančia? Koks padaras yra protingas, o koks – sąmoningas? Kas gi ta sąmonė yra? Tokios temos yra įdomios ir biologams, ir chemikams, ir net matematikams. Pasmalsaukime, ką alternatyvaus mūsų protams yra sugalvojusi motina gamta?

Žmonėms yra būdinga dėlioti aplinkinį pasaulį į mums patogias stereotipų lentynas. Kasdienybėje gana daug monotoniškai pasikartojančių sprendimų ir nėra būtina kiekvieną kartą permąstyti, ar teisinga yra užpilti arbatos pakelį karštu vandeniu. Iš kitos pusės toks mechaninis mąstymas turi savitų pavojų: dėl jo sutrinka mūsų aritmetiniai gabumai, matematinė statistika mums atrodo nesuprantama ir neintuityvi, o neparankius mūsų patirčiai ir įsitikinimams sprendimus ignoruojame lyg stručiai.

Dar vienas toks stereotipinis yra pasaulio padalijimas į gyvus ir negyvus padarus, skirstymas į jaučiančius skausmą ir nejaučiančius, rūšiavimas į vertus mūsų empatijos ir be jos apsieisiančius. Augintiniams priskiriame jausmus panašius į mūsų, nes jie turi centrinę nervų sistemą, turi „veidus“.

Į mus nepanašiems gyviams atimame teisę į jausmus ir skausmą, argumentuodami, kad jie neturi centrinės nervų sistemos, jų biologija veikia kitokių principų arba jie neturi jutimo organų. Būtent todėl etiniai vegetarai ir veganai pasirenka maitintis augalais, nors, anot neurobiologijos, augalai yra nepaprastai intelektualūs, jaučia skausmą bei pasižymi savitais jutiminiais organais.

Aštuonkojo nervų sistemą sudaro trys dalis, iš kurių smegenys (apibrėžta oranžinė spalva) yra mažiausia.

Ar tikrai centrinė nervų sistema yra būtina sąlyga tam, kad gyvis būtų protingas ir intelektualus? Gamtoje egzistuoja gyvūnai, kurių nervų sistema yra decentralizuota. Tai yra moliuskų tipo klasei priklausantys galvakojai: nautilai, spirulės, kalmarai ir aštuonkojai.

Žmogaus nervų sistemoje pagal neuronų skaičių dominuoja smegenys, galvakojų smegenys geriausiu atveju sudaro tik trečdalį bendro neuronų skaičiaus.

Centrinėje nervų sistemos dalyje aštuonkojis turi apie 50 mln. neuronų, vaizdinę informaciją apdorojančiuose pusrutuliuose dar „telpa“ po 60 mln. neuronų. Tačiau įstabiausia yra tai, kad kiekvienoje iš aštuonių kojų yra apie 40 mln. neuronų! Atlikus aritmetinius veiksmus, gauname 320 mln neuronų kojose ir apie 170 mln neuronų galvoje. Kitaip tariant, daugiau nei du trečdaliai nervų sistemos yra decentralizuota.

Kiekviena aštuonkojo koja yra lyg nepriklausomos smegenys, kurias koordinuoja smegenys, esančios galvoje, tačiau kurios pačios nusprendžia, kaip jos vykdys užduotį. Skirtingai nuo žmonių, aštuonkojai mato ne tik šviesos spalvą bet ir šviesos poliarizaciją – elektrinio lauko svyravimo kryptį. Aštuonkojai, liesdami objektus, ne tik jaučia tekstūrą, bet ir dėl čiuptuvuose esančių receptorių „ragauja“ tai, ką jis liečia. Šie gyviai turi 3 širdis, o jų kraujas yra mėlynos spalvos, kadangi vietoje geležies jame darbuojasi varis, esantis hemocianino proteine.

Aštuonkojai ne šiaip sau vadinami protingais padarais. Jie moka naudotis įrankiais – aštuonkojui nieko nereiškia atsukti indą ir ištraukt iš ten savo maistą. Nekalbu apie kokoso kiautų, įvairių kriauklių ir akmenų panaudojimą savo „namo“ statybai.

Aštuonkojai turi tiek trumpalaikę, tiek trumpalaikę atmintį, jie lengvai orientuojasi labirintuose, moka spręsti gana sudėtingas užduotis. Šie gyviai net suvokia simbolius bei moka skaičiuoti!

Pagrindinė aštunkojų apsauga – mimikrija. Jie geba ne tik pakeisti savo spalvą, bet ir savo formą ir tapti panašiais į kitą gyvį. Dar daugiau, nelaisvėje gyvenantys aštuonkojai „susidraugauja“ su vienais tyrėjais ir „nemėgsta“ kitų. Kadangi šios įdomios detalės yra šiek tiek už teksto ribų, apie tai kviečiu pasiskaityti „Orion“ žurnale.

Jūros šukuočiai (Pleurobrachia bachei) yra tikrų tikriausi „ateiviai“.

Kitas įdomus decentralizuotos nervų sistemos pavyzdys yra jūros šukuočiai (Ctenophora), kurie dar yra žinomi dėl savo gebėjimų regeneruotis, o kai kurios jų rūšys geba atsiaugint net savo primityviąsias smegenis!

Jūros šukuočiai išvystė analogų neturinčias nervų ir raumenų ląsteles.

Kaip nustebo jūros biologai, kuomet jų drebučių nervų ląsteles. Pasirodė, kad jos yra unikalios, o nervų sistema komunikuoja be visiems gyviems padarams įprastų serotonino, dopamino ir kitų biologams žinomų neurotransmiterių. Šukuočiai turi savo unikalius neurotransmiterius (L-gliutamatą ir L-aspartatą), kurių  gyvūnų pasaulyje daugiau niekas neturi. Kažkuria prasmė tai ne šiap sau jūros drebučiai, o greičiau ateiviai iš kito pasaulio, kurie išvystė savo nervų sistemą lygiagrečiai kitiems planetos gyvūnams.

Esu rašęs apie tai, kad evoliucija nėra nuspėjama, o gamta labiau panašėja į lošimų teorijoje pasikausčiusį biržos maklerį. Jei mes atsuktume laikrodžio rodyklę atgal, ar mūsų vietoje atsiradusios protingos būtybės būtų panašios į mus? Šis paskutinis pavyzdys mums parodo, kad greičiausiai – ne. Jūros šukuočiai mums pateikia decentralizuotos nervų sistemos pavyzdį, kuriame neuronai bendrauja visiškai kitaip negu mes, o aštuonkojų pavyzdys mums parodo, kad centrinė nervų sistema nėra vienintelė galimybė protingai būtybei atsirasti.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Mokslas ir IT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...