captcha

Jūsų klausimas priimtas

Elektroninis cigarečių, kavos ir narkotikų žudikas, arba Kaip paspartinti protą

Neįsivaizduojate ryto be gaivinančios arbatos puodelio? Išbėgę iš namų sustojate nusipirkti puodelio stiprios kavos? O gal pirmas cigaretės dūmas tarsi nušviečia blankų rytinį pasaulį? Įpusėjus dienai pajuntate koncentracijos stygių? Pradeda streikuoti atmintis, o jūsų gabumai tarsi „išgaruoja“. Bet vos tik „susiverčiate“ dar vieną kofeino, nikotino „dozę“ – jūs vėl pilnas jėgų?
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Neįsivaizduojate ryto be gaivinančios arbatos puodelio? Išbėgę iš namų sustojate nusipirkti puodelio stiprios kavos? O gal pirmas cigaretės dūmas tarsi nušviečia blankų rytinį pasaulį? Įpusėjus dienai pajuntate koncentracijos stygių? Pradeda streikuoti atmintis, o jūsų gabumai tarsi „išgaruoja“. Bet vos tik „susiverčiate“ dar vieną kofeino, nikotino „dozę“ – jūs vėl pilnas jėgų?

Žaidimai su protais yra mums įprasti: ruošiatės egzaminams ir norite geresnės atminties? Vaistinėse jums pasiūlys specialius maisto papildus. Norite „tik“ pagerinti savo pojūčius ir atsikratyti prastos nuotaikos? Platus pasirinkimų asortimentas: alkoholis, narkotikai, silpnesni trankvilizatoriai. O kur dar antidepresantai ir „linksmosios“ piliulės? Tačiau mažai kas žino apie gėrimų ir tabako pramonės konkurentą: naminę smegenų elektrostimuliaciją.

Mums įprastos kavos ir arbatos kartu su energetiniais gėrimais savyje turi gana galingą centrinės nervų sistemos stimuliatorių – kofeiną.

Kofeino molekulės struktūriškai panašios į adenoziną, atsakingą už nuovargio ir mieguistumo atsiradimą. Mūsų smegenų ląstelėms dirbant, šios medžiagos koncentracija didėja, o pats adenozinas, atsidūręs receptoriuje, stabdo mūsų neurostimuliatorių gamybą ir mus patraukia į miegą. Kofeinas dėl savo panašumo į adenoziną lengvai patenka į receptorių, tačiau neblokuoja receptoriaus, todėl mieguistumo jausmas neišsivysto. Ūkiškai kalbant, kofeinas elgiasi kaip smulkus niekšelis, kramtoma guma užkaišiojęs kaimynų durų raktų skyles: mums prireikia nuo 4 iki 6 valandų tam, kad iš adenozino receptorių iškrapštytume kofeino „gumą“.

Kofeinas turi panašumų su adenozinu, todėl jis lengvai apkvailina mūsų smegenų receptorius.

Nikotinas elgiasi irgi panašiai: jis aktyvuoja postsinapsinių jonų kanalus ir padidina natūralaus smegenų neurostimuliatoriaus, dopamino, kiekį. Dopaminas yra svarbus daugeliui žmogaus funkcijų: motorinėms funkcijoms (Parkinso liga susijusi su dopamino funkcijomis), susijaudinimu, kognityvinėmis funkcijomis bei seksualiniais potyriais. Dopaminas yra dar vadinamas „laimės“ arba „atlygio“ hormonu, kuris didžiausiais kiekiais yra gaminamas valgio arba lytinio akto metu, yra atsakingas už mūsų motyvaciją ir mokymąsi.

Panašiai į nikotiną veikia ir kitos narkotinės medžiagos. Natūralūs narkotikai: aguonos, kanapės; sintetiniai: kokainas ir LSD. Visos narkotinės medžiagos vienais arba kitais būdais „nulaužia“ mūsų sinapsių funkcijas ir paspartina kažkurią mūsų smegenų veiklą. Mūsų centrinė nervinė sistema savaip bando kovoti su šiais trikdžiais – sinapsėse atsiranda daugiau receptorių, todėl tam pačiam efektui pasiekti mums tenka išgerti daugiau kavos, surūkyti daugiau cigarečių arba išgerti daugiau vyno. Taip nejučia didėja suvartojami kofeino, nikotino arba alkoholio kiekiai. Jau dabar apie 80 procentų JAV gyventojų kas dieną geria kavą. 17,8 proc. amerikiečių 2013 metais rūkė, o įvarius medicininius nuotaiką keičiančius preparatus vartoja beveik kas penktas JAV gyventojas.

Narkotinės medžiagos vadinamos narkotinėmis ne tik todėl, kad jų dozės auga, bet ir todėl, kad nuo šių medžiagų mes tampame priklausomi. Nustojęs gerti kavą, nesurūkęs cigaretes arba neatsigėręs alkoholinio gėrimo, žmogus pradeda jausti visą aibę neigiamų pojūčių: galvos skausmai, nuovargis, prasta nuotaika. Jei norite pamatyt tikrai piktą ir priklausomybės palaužtą žmogų – žygio į gamtą metu išmeskite rūkančio kolegos cigarečių atsargas ir mėgaukitės „spektakliu“. Panašiai elgiasi ir kavos išgerti negalintis žmogus, būtent dėl to atsisakymas nuo kofeino ir su juo susijęs sutrikimas šiemet atsirado oficialiame protinių sutrikimų sąraše.

Mūsų noras kontroliuoti savo savijautą, emocijas bei gabumus atsigręžia prieš mus pačius dėl to, kad bandome paveikti mūsų vis prisitaikančią biochemiją, pamiršdami apie elektrinę biologijos dalį. Gal čia ir slypi atsakymas?

Idėja naudoti elektrą, elektros srovę bei elektrinius impulsus nėra tokia jau nauja. Senovės Romoje 46 metais prieš mūsų erą romėnų gydytojas Scribonius Largus savo veikale „Compositiones Medicae“ aprašė podagros ir galvos skausmų malšinimą natūralios elektros pagalba. Elektros išlydžius formavo elektrinės rajos. XI amžiuje musulmonų mokslininkas pasiūlė epilepsiją gydyti elektrinių šamų išlydžiais. Vėliau šis metodas buvo pritaikytas karščiavimo gydymui ir velnio išvarymui. Renesanso amžiuje buvo bandyta pritaikyti elektros srovę melancholijos gydymui.

Giluminė smegenų elektrostimuliacija – elektrodai patalpinami smegenų tūryje.

Nors elektroterapijos istorijoje galima rast klaidų, dabartinė elektroterapija yra toli pažengusi, o smegenų elektrostimuliacija naudojama gydyti psichikos sutrikimus.

Elektrostimuliacija būna išorinė arba vidinė. Vidinės (arba giluminės) elektros stimuliacijos metu elektrodų adatos įvedamos į smegenis pro mažas skylutes, padarytas galvos kaukolėje, o prie elektrodų prijungiamas elektros impulsų generatorius, kuris padeda palaikyti sutrikusių smegenų sričių darbą. Taip yra gydoma Parkinsono liga, depresija, epilepsija ir obsesinis kompulsinis sutrikimas.

Transkranialinės magnetinės terapijos metu magnetinės indukcijos būdu smegenyse yra indukuojama elektros srovė.

Tarp išorinių metodų yra paplitusios transkranialinė magnetinė ir elektrinė stimuliacijos bei elektrokonvulsinė terapija (EKT). Pastarosios metu pacientas išgeria anestetikus bei raumenys atpalaiduojančių tabletes, tuomet tarp ant jo galvos patalpintų elektrodų siunčiama 500–900 miliamperų srovė, kuri trumpam sukelia priepuolį.

Elektrokonvulsinė terapija dažniausiai naudojama gydyti šizofreniją, asmenybės susidvejinimą bei sunkią depresiją. Transkranialinė magnetinė stimuliacija yra saugesnė nei EKT, kadangi smegenyse indukuojamos apskritiminės srovės yra mažesnės. Šio metodo naudojimas padeda ligoniams su įvairiais psichikos sutrikimais, stimuliuoja kognityvines smegenų funkcijas. Dažniausiais šio metodo taikymas yra galvos skausmų bei depresijos gydymas.

Transkranialinė elektrinė stimuliacija yra panaši į elektrokonvulsinę terapiją, tačiau metodai yra kardinaliai kitokie. Srovės dydis yra šimtus kartų mažesnis ir tesiekia 1–2 miliamperus. Be to, tai yra daugiau ar mažiau pastovios srovės, o ne galingi impulsai. Šis metodas ne „perkrauna“ smegenų neuronus, o tiesiog „pagerina“ jų veiklą, padidina nervų ląstelių aktyvumą. Elektros srovė ne priverčia neuronus pradėti arba nustoti perduoti impulsus, o veikiau švelniai stumti juos veikimo arba neveikimo link.

Transkranialinės magnetinės terapijos metu magnetinės indukcijos būdu smegenyse yra indukuojama elektros srovė.

Priklausomai nuo to, kur patalpinami elektrodai, pagerėja dėmesingumas, darbinė atmintis, matematiniai gabumai, logika arba su rega susiję gabumai. Tarkime, elektrinė kaktos srities stimuliacija padėjo dalyviams pagerint savo aritmetinius gabumus, išmokti pramanytą aritmetinę sistemą, o teigiamas efektas buvo stebimas mėnesius nuo eksperimento pabaigos. Šis metodas taip pat padidina vaistų nuo depresijos efektyvumą, kaip parodė 2013 metais atliktas tyrimas. Elektrostimuliacija kartu su „Zoloft“ preparatu leido pacientams pasiekt 11,5 punktų geresnį rezultatą depresijos skalėje. Taip atsitinka greičiausiai dėl to, kad elektros stimuliacija padidina smegenų plastiškumą. Be to, ji gali pagerinti kraujo cirkuliaciją smegenyse, paveikti stambias neuronų grupes bei uždegiminių procesų tėkmę.

Elektriniai stimuliacijai skirta įranga lengvai pagaminama ir prieinama visiems.

Nors technologija dar nėra patikima bei paruošta masiniam vartojimui, tačiau testai rodo, kad ją naudojantys gydytojai pasiekia geresnių rezultatų. Apie ją sužino vis daugiau „namudininkų“, pasiryžusių su savo liga kovoti namų sąlygomis. Jiems gelbėja tokios įrangos gamintojai, siūlantys medicininę įrangą, kurios kaina tėra pora šimtų dolerių. Tokį įrenginį yra neįtikėtina lengva pasigaminti pačiam, tam reikia tik elementarių elektronikos žinių. Nieko nuostabaus, kad sparčiai plečiasi entuziastų bendrija, kurie transkranalinės elektrostimuliacijos pagalba bando pakeisti kasdienius cheminius narkotikus.

Štai 22 metų tyrėjas iš Nacionalinio senėjimo instituto Baltimorėje, apie šią technologiją kalbėdamas sako, kad kuomet jis pajungia elektrodą prie savo kaktos, jo smegenys atsiduria tokioje būsenoje, kai net sudėtingiausi programavimo sprendimai yra surandami gana lengvai. Nors teiginys, kad namų sąlygomis 9 voltų baterijos bei 30 dolerių vertės prietaisų rinkinys daro stebuklus, skamba neįtikėtinai bei panašėja į masalą lengvatikiams, šis efektas, kaip jau matėme, turi tvirtą mokslinį pagrindimą. Griežtai kontroliuojamomis sąlygomis elektromagnetinė smegenų stimuliacija pagerina matematinius gabumus, atmintį, dėmesį ir greitą mokymąsi.

Dar 2011 metais „New Scientist“ redaktorė laboratorijos sąlygomis yra išbandžiusi smegenų elektrostimuliaciją. Tik įrenginio efektyvumo testas buvo kiek grėsmingesnis: moteris turėjo šaudyti iš snaiperio ginklo. Jei prieš stimuliaciją niekad ginklo rankose neturėjusi moteris buvo apgailėtina pagal savo taiklumą, tai po seanso ji tapo tikra žudymo mašina. Nieko nuostabaus, kad JAV kariškiai yra suinteresuoti ir finansuoja tyrimus, kurie nagrinėja karių vikrumo bei reakcijos elektromagnetinę stimuliaciją.

Žinoma, šios technologijos taikymas namų sąlygomis turi savo pavojų. Visų pirma, būtina pastovi srovė. Dažnas mėgėjiškas aparatas gali tiekti didesnę srovę, taip žmogus gali apsvilint savo odos lopinėlį arba stambesnę galvos sritį. Taip pat gana retai gali pasireikšti manijos priepuoliai arba laikinas paralyžius. Žmogus gali jausti didesnį mieguistumą arba miegoti valandų valandas po to, kai pritaikė elektrostimuliaciją. Tačiau rimtesnių neigiamų efektų tyrėjai nėra pastebėję.

2013 metais atliktame tyrime, mokslininkai pastebėjo, kad pagerėję matematiniai gabumai nėra nemokami. Stimuliuojant vieną sritį, gabumai, už kurios atsako stimuliuojama sritis, pagerėja, tačiau nukenčia protiniai gabumai, už kurios atsako kitos smegenų sritys. Spėjama, kad toks smegenų paspartinimas gali turėti ir daugiau neigiamų efektų, kurie kol kas lieka neatrasti bent jau dėl to, kad niekas jų vis dar kryptingai neieško.

Ir, žinoma, geras klausimas: ar įstatymas turi reguliuoti elektrinę smegenų reguliaciją, ar ne? Žmogaus noras modifikuot savo kūną ir pojūčius lėtai elektronikos dėka tampa įmanomas. Tarkime, vienas žmogus taip modifikavo savo kūną, kad girdi „Wi-Fi“ laukus, kitas jaučia magnetinį lauką, nes turi implantus rankose. Tai yra pačių žmonių teisė ir jų apsisprendimas. Bet pagalvokime apie tėvų norą pagerinti matematinius arba muzikinius vaikų gabumus tam, kad jie įstotų į universitetą. Filosofiniu požiūriu išorinis smegenų elektrostimuliavimas yra tas pats, kaip ir mokamos muzikos pamokos pas repetitorių. Bet ar tai yra etiška?

Bet pabaigai noriu pakalbėti ne apie tai, o apie naujus komercinius elektroninius prietaisus – „narkotikus“, šiemet atsiradusius rinkoje. Prieš keletą metų internete atsirado kompanija „Thync“, kuri surinko per įvairius šaltinius virš 13 mln. JAV dolerių tam, kad pradėtų siūlyti nešiojamus prietaisus, kurie gali kontroliuoti žmogaus pojūčius.

Paprastas programinis valdymas „Android“ pagrindo išmaniosiose telefonuose bei „iPhone“ prietaisuose – vienu piršto paspaudimo žmogus arba susifokusuoja ties darbu, nusiramina arba pajunta energijos antplūdį. Skirtingai nuo „naminės“ elektrostimuliacijos, prietaisas stimuliuoja tik dvi specifines smegenų sritis, prie kurių yra pritvirtinti jo katodas ir anodas. Dėl šios priežasties „Thync“ prietaisas veikia žmogų įtakodamas tik dvi konkrečias žmogaus savijautos funkcijas – ramybę arba energiją.

Internetinio žurnalo „Quartz“ žurnalistas pasidalino savo įspūdžiais, kurios jis patyrė, kuomet jam teko išbandyti naują „Thync“ prietaisą. Prietaisas veikia elektrodų, patalpintų aplink akiduobes (panašiai kaip akiniai) ir aplink kaklą (lyg papuošalas), ties vieta, pro kurią nervai keliauja iš stuburo į galvą. Prietaiso dalys ant kaklo ir ant kaktos yra arba sujungiamos bevieliu ryšiu arba gumine juostele. Žurnalisto išbandytas prietaiso prototipas naudojo stimuliacijai ultragarsą, tačiau galutinė versija, kuria galima jau dabar įsigyti, naudoja transkranalinę elektrostimuliaciją, kadangi taip gaunamas kompaktiškesnis gaminys.

Telefono ekrane galima valdyti signalų stiprumą bei pasirinkt programą. Ties 70 procentų galingumu prietaisas sukelia tokius pojūčius, lyg mažos skruzdėlytės lakstytų po odą. O ties 100 procentų – jos jau yra odos viduje ir „baliavoja lyg kaimo vestuvėse“.

Po kiek laiko, tiesa, kaip sako žurnalistas, prie pojūčio priprantama. Jis tampa dėmesį atkreipiančiu bet toleruojamu. Vidutinis seansas trunka apie 20–30 minučių. Po šio laiko žurnalistas nusiima prietaisą. Ir skuba pranešti, kad efektas yra juntamas. Viskas aplinkui atrodo aiškiau ir skaidriau. Pastebimos visos smulkiausios aplinkinio pasaulio detalės, o dar prieš tai buvęs nuovargis dingo be pėdsakų.

Kaip matome, elektrinė smegenų stimuliacija jau tampa apčiuopiama realybė. Nauji elektroniniai prietaisai gal visiškai ir nepakeis kofeino ir nikotino, tačiau gali juos padaryti nebeaktualiais.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Mokslas ir IT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...