captcha

Jūsų klausimas priimtas

Idėjinių vegetarų košmaras: jaučiantys, mąstantys ir inteligentiški augalai

Jei pats esate vegetaras arba veganas, puikiai suprantate, jog savo pasiaukojimu stabdote ištisas nekaltų gyvūnų kraujo upes ir pasirūpinate tuo, jog nė vienas gyvas padaras nenukentėtų nuo peilio ir šakutės. Tačiau turiu liūdną žinią: atsisakydami mėsos, sukeliate dar didesnį skausmą kitoms mąstančioms, jaučiančioms, bendraujančioms ir neįtikėtinai inteligentiškoms būtybėms – augalams.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.

Jei pats esate vegetaras arba veganas, puikiai suprantate, jog savo pasiaukojimu stabdote ištisas nekaltų gyvūnų kraujo upes ir pasirūpinate tuo, jog nė vienas gyvas padaras nenukentėtų nuo peilio ir šakutės. Tačiau turiu liūdną žinią: atsisakydami mėsos, sukeliate dar didesnį skausmą kitoms mąstančioms, jaučiančioms, bendraujančioms ir neįtikėtinai inteligentiškoms būtybėms – augalams.

Prieš 1,7 mln metų žmogaus smegenų tūris pradėjo sparčiai augti mėsos, ugnies ir akmens įrankių dėka.

Mūsų tolimieji protėviai prieš keletą milijonų metų nulipo nuo medžių ir išmoko valgyti mėsą, o vėliau ir naudotis akmens įrankiais, įvaldė ugnį. Būtent dėl reguliaraus mėsos valgymo pradėjo sparčiai didėti protėvių smegenų tūris ir evoliucija sparčiai pagreitėjo. Kai kurie antropologai drąsiai teigia, jog būtent ugnis ir mėsa mus padarė žmonėmis.

Mėsa buvo tokia svarbi prieš porą milijonų metų gyvenusiems protėviams, kad jos negavę protėvių vaikai susirgdavo nuo vitamino B9 ir B12 trukumo porinė hiperostozė (porotic hyperostosis).

Dabartiniam žmogui nebereikia sunkiai darbuotis laukuose ir ganyklose, mes daugiau laiko praleidžiame miestuose ir ofisuose, o maistą perkame parduotuvėse. Maistas yra praturtintas mikroelementais, vitaminais, kitais maisto papildais. Nieko nuostabaus, kad atsiradus vegetariško maisto paklausai, maisto pramonė suskubo pateikti visiškai vegetariškus pusfabrikačius, papildytus vitaminais ir medžiagomis, kurias mūsų protėviai galėjo gauti tik iš mėsos.

Vegetarams dažniau pasireiškia alergijos, galvos skausmai, psichikos sutrikimai bei navikiniai susirgimai.

Šis vegetariško ir veganiško maisto gaminių prieinamumas turi ir pliusų, ir gana netikėtų minusų. Vegetariška mityba yra naudinga sveikatai: mažesnė II tipo diabeto rizika, širdies ligų tikimybė, retesnės problemos su kraujo spaudimu bei retesni nutukimo atvejai.

Tačiau vegetariška dieta turi ir savų minusų: dažnesni vėžiniai susirgimai, alergijų atsiradimas bei psichinės sveikatos problemos. Taip atsitinka dėl to, kad žmonės, staigiai keisdami mitybą ir pereidami prie vegetariško maisto, pamiršta apie savo žarnyno mikroflorą, sudarančią didžią mūsų ląstelių dalį. Staigus atsisakymas mūsų kraštams įprastos mitybos nepatinka šiems mažiems valdingiems despotams ir jie garsiai protestuoja, sukeldami alergijas bei paveikdami psichinę savijautą.

Vegetarus ir veganus galima suskirstyti į idėjinius (etinius, kovojančius už gyvūnų teises), aplinkosauginius (nevalgo mėsos, nes jos gamyba kenkia gamtai) bei paprastus, kurie atsisakė mėsos, vedami mados arba smalsumo. Pavojingiausi yra būtent pirmieji, kurių tarpe vegetarizmas yra įgijęs religijos statusą, o jų vegetarizmas yra lyg religinis fanatizmas.

Štai vienas atvejis. Krikščionių šeima maldomis „gydė” sergantį vaiką, kuris po 10 dienų mirė, nors jį galėjo išgelbėti viena „Tylenol“ pakuotė. Kuo jis skiriasi nuo kito atvejo, kuomet kūdikis mirė, negavęs kalcio ir vitamino D, kadangi tėvai maitino jį vegetarišku maistu? Paplitus vegetariškai idėjai, vis dažniau nutinka, kad tėvai dėl nežinojimo arba sužaloja savo vaiko sveikatą, arba jį numarina. Tokių skandalingų atvejų sąrašas yra tiesiog stulbinantis.

Pagrindinė priežastis, kodėl idėjiniai vegetarai atsisako gyvulinio maisto yra etinė. Gyvūnai turi jausmus, yra sąmoningi ir turi teisė į orų gyvenimą, o žudomi jaučia skausmą. Anot jų, mes neturėtume sukelti skausmo kitam gyvam jaučiančiam ir sąmoningam padarui ir neturėtume su gyvūnais elgtis, kaip su mums priklausančiais negyvais daiktais. Būtent todėl jie minta augalinės kilmės maistu, nes yra manoma, kad augalai neturi jausmų, nemąsto ir nejaučia skausmo. Bet ar tikrai taip?

Dažnai galvojame, jog žmogus yra evoliucijos viršūnė ir protinga būtybė būtinai turi turėti dvi rankas (keturias galūnes), centrinę nervų sistemą ir smegenis. Suprask, jei įvyktų kontaktas su ateiviais, jie atrodytų panašiai kaip žmogus, nes „evoliucija yra determinuota”, o mes – geriausia, ką ji „pagamino“. Mes esame humaniški tiems, kurie yra panašūs į mus, kadangi projektuojame savo emocijas, jaučiame empatiją mūsų augintiniams, bet esame pakankamai negailestingi tiems, kurie atrodo kitaip. Pavyzdžiui – augalams.

Vegetarai dažnai sumenkina augalų intelektą (tiksliau tai, ką būtų galima vadint intelektu) bei neigia tai, kad augalai gali jaust skausmą. Ar augalai yra protingi? Ar augalai yra inteligentiški? Ar augalai gali jausti? Dažnas atsakymas yra ne. Atseit, kas tie augalai – vien tik cheminės reakcijos ir jokių centrinės nervų sistemos užuomazgų. Į sriubą juos!

Tačiau viskas nėra taip paprasta. Anot naujos mokslo srities – neurobiologijos, augalai turi protingos ir intelektualios būtybės požymius. Neturėdami smegenų ir nervų, jie turi analogiškas struktūras, gali komunikuoti, matuoti laiką ir net slėptis. Augalai nemąsto taip, kaip mes, tačiau apdoroja savo jutimus ir nepaprastai jautriai reaguoja į dirgiklius. Augalai girdi, nors neturi ausų. Augalai jaučia planetos trauką, vandenį ir „apeina“ (apauga) kliūtis. Nekalbu apie tai, kad augalai moka prisitaikyti!

Kukurūzo daigai reaguoja į 200–300 Hz dažnių garsus, o jų šaknys juda garso link. Patys daigai taip pat skleidžia garsą.

Augalai gali girdėti ir patys naudoja garsus bendravimui

Mes dažnai pasišaipome iš žmonių, kalbančių su savo augalais, tačiau štai paprastasis kukurūzas (Zea mays) moka „kalbėti” ir girdi. Augalo šaknys skleidžia klyksinčius garsus, kurių dažnis yra apie 220 hercų. Mokslininkai specialiai augino kukurūzo daigus vandenyje bei grojo jiems dirbtinius 220 hercų dažnio garsus. Vandenyje augusios daigų šaknys pradėjo kryptingai augti garso šaltinio link bei pačios skleidė klyksintį garsą, lyg bandydamos susikalbėti.

Sodininkai senai kalba apie teigiamą baziliko įtaką daržovių augimui daržuose. Baziliko buvimas šalia skatina greitesnį kitų augalų seklų dygimą. Buvo spekuliuojama, kad daigai sužino apie baziliką pagal skleidžiamas cheminės medžiagas, lytėjimą arba šviesą. Tačiau kokia buvo tyrėjų nuostaba, kada paaiškėjo, kad bazilikas su čili pipirų daigais bendrauja akustinėmis bangomis, o daigai dygsta dešimt procentų geriau, „girdėdami“ kaimynystėje augantį baziliką.

Augalas atskirdavo žiaumojančio vikšro skleidžiamą garsą nuo vėjo garso bei nuo cikados dainos.

Lyg to būtu maža, paaiškėjo, kad paleidus žiaumojančio ir čepsinčio vikšro garso įrašą, augalai reaguoja išskirdami gynybines chemines medžiagas, nors vikšro ir nėra. Būtent taip elgiasi baltažiedis vairenis. Išgirdęs garso įrašą, jis puola ruoštis galimai kenkėjo atakai, o jo reakcija yra tuo stipresnė, kuo garsas yra garsesnis. Mokslininkams paleidus įrašytus vėjo bei dainuojančios cikados garsus, baltažiedis vairenis visiškai nereagavo. Kaip matome, augalai ne tik girdi, kalba bet ir atskiria vieną garsą nuo kito!

Augalai mato spalvas, gali mąstyti ir atsiminti

Apšviesdami augalą skirtingomis spalvomis, mokslininkai stebėjo augalo chlorofilo fluorescenciją, pagal ką galėjo spręsti apie augalo aktyvumą.

Augalai suvokia šviesos spalvą ir gali įsidėmėti, kuri šviesos spalva yra susijusi su konkrečiomis grėsmėmis. Tyrėjai apie valandą laiko laikė augalą apšviestą vienspalve šviesa, o po to užkrėtė virusu, nuo kurio augalai mokėjo apsiginti pasigamindami vaistus. Kuomet mokslininkai apšviesdavo augalą tuo pačiu šviesos šaltiniu, jų nuostabai augalas „atsimindavo“ ir iš anksto pradėdavo gamintis vaistus.

Dar daugiau, augalas gebėjo pernešti informaciją apie šviesą ir jos charakteristikas nuo lapo iki kito lapo, pasitelkęs elektrocheminių reakcijų grandinę, labai primenančią savotišką nervų sistemą. Apšvietus tik vieną augalo lapą, į tai sureaguodavo visas augalas. Apšvietus augalo apačią, sureaguodavo viršūnė. Mokslininkai mano aptikę specifines ląsteles (angl. bundle sheath cell), kurios atlieka nervų sistemos vaidmenį augaluose.

Be to, augalai moka atpažinti savo atžalas bei demonstruoja altruizmą! Kai augalai auga apsupti savo atžalų (tos pačios rūšies atstovų, išaugusių iš augalo sėklų), jie neeikvoja pernelyg daug energijos šaknų vystymui. Tačiau vos tik augalas atpažįsta savo rūšies atstovą, su juo niekaip nesusijusį, jis iš karto intensyviai augina šaknis, bandydamas sutrukdyti konkurentui užaugti ir pasiimti resursus.

Augalai jaučia skausmą ir priima sprendimus

Augalai turi ir skausmo pojūtį – valgomi arba raunami jie gamina anestetikus. Kiti augalai reaguoja stangrindami dyglius arba gamindami alergeną, dėl kurio juos valgančių žinduolių gerklės ir liežuviai sudirginami bei atsiranda alerginės reakcijos.

Nors jie neturi nervų sistemos, jie turi neurotransmiterius, būdingus gyvūnams (dopaminas, serotinas) ir demonstruoja sistematizuotą elektrinį aktyvumą. Dar daugiau, kai augalas jaučia skausmą, jame stebimas elektrinis aktyvumas primena gyvo organizmo neuroninį aktyvumą, o spėjama jų „smegenų“ vieta yra augalų šaknys.

Didesnę nuostabą kelia situacijos, kai augalai net priima sprendimus. Būtent tai daro raugerškis. Jo vaisiai turi, kaip taisyklė, nuo vienos iki kelių sėklų. Pasirodo, raugerškis geba suvokti, koks sėklų skaičius yra užkrėstas kenkėjų lervų, priimti sprendimą, ar jam reiktų atlikti tos užkrėstos sėklos „abortą“. Kuomet vaisiuje bręsta tik viena sėkla, raugerškis aborto neatlieka, tačiau priima sprendimą nebetiekti maistinių medžiagų, jei vaisiuje dar yra neužkrėstų sėklų!

Augalai matuoja laiką ir atskiria apačią nuo viršaus

Kaip galvojate, iš kur augalai žino, kada jiems skleisti žiedus, kada užmegzti vaisius? Atsakymas gali būti netikėtas – jie matuoja laiką. Tam augaluose egzistuoja specialūs proteinai, kurie reaguoja į šviesos kiekį, gaunamą dienos metu. Kai proteinai per cirkadinį ciklą gauna pakankamai saulės energijos, jie siunčia signalą augalo elektrocheminei sistemai: laikas žydėti.

Gal esate iš tų žmonių, kurie mėgsta eksperimentuoti su augalų orientacija erdvėje, paguldydami augalą šonu arba pakabindami jį aukštyn kojomis? Žinokite, augalams tai nedaro jokios įtakos: jų šaknys visada augs žemyn, gravitacijos kryptimi, kadangi jie turi erdvės pojūtį bei jaučia planetos trauką (gravitopizmas).

Augalai praneša vienas kitam apie artėjančius priešus

Vabzdžių valgomi augalai apie tai praneša ne tik savo gentainiams bet ir kitiems augalams. Tarkime, šalia kenkėjų atakuojamo pelyno augantys tabako augalai yra rečiau puolami kenkėjų. Matyt, tabakas „girdėjo“ pelyno pagalbos šauksmą ir atitinkamai sureagavo, pasigamindamas medžiagas, dėl kurių jo lapai tapo nebeskanūs kenkėjams

Analogiškai į susmulkintų pelyno lapų kvapą reaguoja ir pomidorai su bulvėmis.  Jie puola gaminti cheminę medžiagą, trikdančią kenkėjų virškinimo funkcijas. Pupos, pajutusios kitų pupų signalus apie kenkėjų ataką, auga greičiau ir sustiprina savo gynybines funkcijas. Kukurūzas taip pat reaguoja į kitų augalų išskiriamus chemikalus ir pasiruošia kenkėjų atbaidymui.

Visais atvejais augalai kalba beveik universalia kalba: čili pipirai ir pupos reaguoja į kenkėjo užpultų agurkų signalus.

Augalai organizuoja ištisus komunikacijos tinklus

Gali skambėti neįtikėtinai, tačiau augalai kolektyviai nutaria, kas kokią lytį pasirinks. Japonijoje augantis papartis gali būti tik vienos lyties, o pats augalas gimsta belytis ir išauga galėdamas tapti tiek vyriškos, tiek moteriškos lyties augalu.

Botanikams ilgai buvo sunku suvokti, kaip šie paparčiai pasirenka lytį. Tai vyksta jauniems augalams komunikuojant su šalia esančiais suaugusiais augalais. Vyresni augalai praneša jaunesniems, jei kolonijoje trūksta vienos arba kitos lyties augalų, todėl „jaunimas“ augdamas pasirenka savo lytį. Jei šalia yra moteriškos lyties papartis, jis išskiria hormoną, kuris signalizuoja jauniems augalams pasirinkt vyrišką lytį, o vyriškos lyties augalas signalizuoja „jaunimui“ pasirinkti moteriškąją.

Augalai ne vien tik šaukiasi kitų gentainių pagalbos, jie taip pat praneša apie pavojus savo kaimynams augalams. Braškės, dobilai ir kiti palei žemę augantys augalai dažnai persipina savo ataugomis su kitais augalais ir taip sudaro ištisus tinklus, panašius į kompiuterinius tinklus. Kuomet vienas augalas yra užpuolamas vabzdžio, jis praneša apie tai kitiems tinkle esantiems augalams, kad jie spėtų pasiruošti. Kiti tinklo augalai tuomet spėja pasigaminti toksinus arba chemines medžiagas, atbaidančias kenkėjus arba sunkiai jiems suvirškinamas. Tie ryšiai būna tokie tankūs ir gerai organizuoti, kad dalis mokslininkų net kalba apie augalų tinklo intelektą.

Augalai kviečiasi pagalbos ir bendrauja su vabzdžiais, ropliais ir vėžliais

Kai kurie augalai, atsidūrę nelaimėje, prašo gyvūnų pagalbos. Kuomet tabako lapai yra valgomi vikšrų, augalas išskiria į orą cheminę medžiagą, kuri pritraukia kitus vabzdžius grobuonis, kurie minta vikšrais. Dar daugiau, mums taip patinkantis šviežiai nupjautos žolės kvapas yra ne kas kito kaip cheminių medžiagų kokteilis, kurį išskiria žolė bandydama apsisaugoti nuo kenkėjų.  Į šį pagalbos šauksmą atsako ne tik širšes, tačiau ir skruzdės, mikrobai, kolibriai ir net vėžliai!

Laukinis tabakas išskiria saldžią medžiagą, kurią suvalgęs vikšras tampa taikiniu.

Kita augalų gudrybė – cheminiai žymekliai, kuriuos jie patalpina į saldžius savo sakų lašus. Vikšras suvalgo tokį saldų sakų lašą, tačiau kartu su skanėstu gauna cheminį žymeklį, kuris pritraukia skruzdėles, pasirūpinančiais augalo apsauga nuo vikšro.

Kai kurie augalai gyvena savotiškoje simbiozėje su skruzdėlėmis: maitina skruzdėles nektaru, o jos gina augalą nuo kenkėjų. Ši simbiozė yra taip toli pažengusi, jog netekęs skruzdėlių augalas suserga!

Augalai maskuojasi ir moka pabėgti iš šešėlio

Jautrioji mimoza gana netikėtai reaguoja į kenkėjus. Ji susitraukia pati ir sutraukia savo lapelius, bandydama apgauti kenkėją ir pasirodyti jam mažesniu bei nesveikesniu augalu, negu yra iš tikrųjų.

Mimikrija ir maskuotė yra vienas stipriausių augalų ginklų. Vieni augalai apsimeta gyvūnais, kurių vengia jų kenkėjai, kiti augalai bando apgauti kenkėjus ant savo lapų užaugindami darinius, primenančius lervų kiaušinius tam, kad kenkėjus nuskristų ieškoti kito lapo. Dalis augalų apsimeta sudžiuvusiais ir negyvybingais.

Jei augalas atsiduria šešėlyje, jis bando iš jo „pabėgti“, pagreitindamas savo augimą ir tapdamas aukštesniu. Jei šie bandymai būna nesėkmingi, augalas greičiau suformuoja žiedus bei sėklas. Šis efektas yra žinomas kaip „šešėlio vengimo sindromas“, dėl jo nukenčia per tankiai augančių augalų derlius, kadangi augalas desperatiškai bando pratęsti giminę sau nepalankiomis augimo sąlygomis.

Augalų neurobiologija iš ties stebina. Kuo toliau, tuo aiškiau matosi, kad augalų elgesys yra panašus į gyvūnų elgesį. Augalai moka net tapyti paveikslus, panašiai kaip delfinai arba kiti gyvūnai, kurie tai daro iki galo to nesuvokdami proceso.

Ir turėtume paklausti savęs, ar pagrįstai etiniai vegetarai ir veganai diskriminuoja augalus, suteikdami jiems negyvo objekto statusą ir ignoruodami jų nepaprastai sudėtingus, turiningus, jaučiančius ir protingus gyvenimus?

Skausmas yra natūrali gyvo organizmo apsauginė funkcija, susijusi su išgyvenimu. Mūsų ir augalų giminingumą rodo ir tai, kad mes turime bendrus anestetikus, kurie mus veikia panašiai. Nekalbu apie žolelių arbatas, turinčias mums naudingų medžiagų. Pagalvokime, kam augalams gamintis tuos vaistus, jei jiems iš jų jokios naudos?

 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Mokslas ir IT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...