captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mokslininkai: prasidėjo šeštasis masinis gyvybės nykimas

Naujo tyrimo, publikuoto leidinyje „Science Advances“, autoriai tikina: stebime pradžią masinio rūšių nykimo – įvykio, kokio nebuvo pastaruosius 65 mln. metų, rašo interneto leidinys „The Conversation“.
Lūšis, Scanpix nuotr.
Lūšis, Scanpix nuotr.

Naujo tyrimo, publikuoto leidinyje „Science Advances“, autoriai tikina: stebime pradžią masinio rūšių nykimo – įvykio, kokio nebuvo pastaruosius 65 mln. metų, rašo interneto leidinys „The Conversation“.

Tyrimo tikslas buvo nustatyti, kaip žmonių veikla per pastaruosius 500 metų paveikė stuburinių gyvūnų (žinduolių, žuvų, paukščių, roplių ir amfibijų) rūšių nykimo spartą. Nustatytas labai aiškus signalas, kad per du pastaruosius šimtmečius gyvūnai nyksta gerokai sparčiau nei iki tol. Rūšių nykimo spartos skirtumas toks ryškus, kad mokslininkai skelbia, jog Žemėje prasideda šeštas masinis rūšių nykimas per pastaruosius 3,5 mlrd. metų, kai mūsų planetoje egzistuoja gyvybė

Pastarojo tyrimo autoriai – tarptautinė mokslininkų komanda, kuriai vadovavo Nacionalinio autonominio Meksikos universiteto mokslininkas Gerardo Ceballosas.

Matuoti rūšių nykimo spartą – nepaprastai sunku. Bet pastaraisiais metais mokslininkai sugalvojo stebėtinai gudrių būtų šiam darbui atlikti. Ir kad ir kokie tie skaičiavimo būdai bebūtų, visų jų rezultatai, švelniai tariant, nedžiugina.

Bet visada yra grėsmė, kad atliekant tokius skaičiavimus pastarųjų laikų rūšių nykimo greitis bus nepelnytai padidintas, nes mokslininkams, turintiems labai ribotą duomenų rinkinį, reikia padaryti keletą svarbių prielaidų. Dėl to G. Ceballosas su kolegomis skaičiavimams pasirinko pačius konservatyviausius įmanomus skaičius, kurie reiškia, kad tikroji rūšių nykimo sparta negalėjo būti mažesnė, nei apskaičiuota šiam darbui.

Ir toks skaičiavimo konservatyvumas tik padidina jų darbo svarbą bei signalo grėsmę: net toks „saugus“ skaičiavimo būdas rodo, kad rūšių nykimas pastaraisiais metais vyksta kur kas greičiau nei vyktų įprastai, be žmonių įsikišimo bet kokiu pavidalu.

Mokslininkai visais atvejais rinkosi statistinės klaidos galimybę „į atsargiąją pusę“. Daugeliu tyrimų bandyta apskaičiuoti „foninę rūšių nykimo spartą“ (t. y., natūralų rūšių nykimą ne dėl žmonių veiklos). Šių tyrimų rezultatų viršutinė riba buvo apie viena rūšis iš milijono, išnykstanti per vienerius metus.

Remdamiesi neseniai atliktu pastarojo tyrimo bendraautoriaus Anthony Barnosky darbu, atlikdami pastarąjį tyrimą mokslininkai foną „padvigubino“ ir laikėsi prielaidos, kad kasmet dėl natūralių priežasčių išnyksta po dvi rūšis iš milijono. Tai turėtų reikšti, kad bet koks skirtumas tarp foninio ir žmonių sukelto rūšių nykimo susilpninamas. Bet net ir taip atsargiai mažinant žmonių įtaką gauti skaičiai buvo tokie stulbinantys, kad natūralių procesų įtaka rūšių nykimui būna bemaž nejuntama.

Ryšių nykimo spartai matuoti pasirinkti „patys konservatyviausi skaičiai“, pateikiami Pasaulinės gamtos apsaugos organizacijos duomenys. Į šiuos duomenis įtraukiami tik dokumentuoti rūšių išnykimo atvejai: žinomai išnykusios rūšys, rūšys, kurios yra manomai išnykusios ir rūšys, kurių atstovų natūralioje aplinkoje nebelikę.

Mokslinis darbas yra publikuotas atviros prieigos žurnale, taigi, jį galima nemokamai perskaityti visiems pageidaujantiems. Šio tyrimo papildomoje medžiagoje pateiktas sąrašas stuburinių gyvūnų rūšių, kurios, kaip žinoma, išnyko nuo 1500 metų. Lotyniški tų rūšių pavadinimai gali būti žinomi tik specialistams, bet ir kai kurie bendriniai pavadinimai skamba labai jau egzotiškai.

Šiame sąraše išvardintų rūšių gyvybės medis nukirstas. Juos dabar galima pamatyti geriausiu atveju kaip iliustracijas knygose, griaučius arba iškamšas gamtos istorijos muziejuose. Bet jie niekada nebebėgios žemės paviršiumi, nebenardys mūsų vandenyse ir nebeskrajos nuo medžio prie medžio.

Gali kilti klausimas – o kodėl mums, dominuojančiai rūšiai, turėtų rūpėti, jeigu nyksta kiti? Kodėl mums turėtų rūpėti, kad nyksta rūšys, jeigu mums taip patogu gyventi besiplečiant mūsų pramoninei civilizacijai?

Vienas iš atsakymų – kad mes, nors ir dominuojantys, nesame nepriklausomi nuo gamtos. Nuo gyvūnų priklauso tai, kaip apdulkinami augalai, teikiantys mums maistą ir drabužius. Ir, žinoma, patys gyvūnai papildo mūsų mitybą.

Santykiai tarp rūšių įvairovių ir ekosistemų funkcijos yra labai sudėtingi ir kol kas ne iki galo suprantami. Tačiau mažėjant biologinei įvairovei galimas palaipsninis ir grįžtamas ekosistemos funkcijos silpnėjimas. O gali būti, kad ekosistema funkciškai bus stipri tol, kol nebus pasiektas lūžio taškas. Tikėtina, kad šiuo atveju tinkamas palyginimas su varžtais, krentančiais iš lėktuvo sparno: jei vienas ar kitas varžtelis iškris, lėktuvas skris taip, tarsi nieko ir neįvyko. Bet jei varžtai vis kris ir kris, visa lėktuvo sistema artės prie katastrofinio įvykio.

Rūšių nykimo spartos palyginimas, Sipa Press/Scanpix nuotr.

Naujausias tyrimas atskleidė tai, ką iš tikrųjų jau žinojome. Žmonės vos per kelis šimtmečius Žemės biosferą paveikė taip, kaip buldozeris paveikia pievą. Biologinės įvairovės naikinimas siekiant gaminto produktus ir teikti paslaugas yra procesas, kuriam kažkada ateis galas. Mokslas jau pamažu pradeda aiškintis, kur tas galas yra ir kaip jis atrodo, bet kol kas jis negali mums paaiškinti, kaip lėtinti artėjimą prie to galo, kol dar ne per vėlu.

Jeigu Žemę vertinsime tik kaip išteklių šaltinį ir vietą, kur galima slėpti savo šiukšles ir teršalus, jei kitas rūšis vertinsime tik pagal tai, kiek jos yra mums naudingos ir ką jos mums gali duoti, tuomet mes ir toliau sėkmingai trauksime varžtus iš lėktuvo sparno. Na, ne iš lėktuvo – iš erdvėlaivio, kuris vadinasi Žemė. Taip didindami riziką, kad jis nebeveiks taip, kad ateinančios kartos galėtų sėkmingai juo naudotis.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Mokslas ir IT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...