captcha

Jūsų klausimas priimtas

Lėktuvu įskrido į nežinia iš kur atsiradusį antimedžiagos debesį

Atmosferos fiziko Josepho Dwyerio ir jo kolegų stebėti procesai audros debesyje negali būti paaiškinti jokiais šiuolaikiniam mokslui žinomais procesais. Kai specialus J. Dwyerio lėktuvas pasuko pavojingu maršrutu – tiesiai į grėsmingą audros debesį – paaiškėjo neįtikėtinas dalykas. Pasirodo, mokslininkas įskriejo ne tik į audros epicentrą, bet ir į... nepaaiškinamą antimedžiagos telkinį. Gluminančią istoriją nušviečia žurnalas „Nature“.
Asociatyvi iliustracija, S. Žiūros (BFL) nuotr.
Asociatyvi iliustracija, S. Žiūros (BFL) nuotr.

Atmosferos fiziko Josepho Dwyerio ir jo kolegų stebėti procesai audros debesyje negali būti paaiškinti jokiais šiuolaikiniam mokslui žinomais procesais. Kai specialus J. Dwyerio lėktuvas pasuko pavojingu maršrutu – tiesiai į grėsmingą audros debesį – paaiškėjo neįtikėtinas dalykas. Pasirodo, mokslininkas įskriejo ne tik į audros epicentrą, bet ir į... nepaaiškinamą antimedžiagos telkinį. Gluminančią istoriją nušviečia žurnalas „Nature“.

Jau senokai žinoma, kad galingos audros generuoja pozitronus (antimedžiagos pasaulyje tai yra elektrono atitikmuo), tačiau J. Dwyerio ir jo kolegų stebėti procesai negali būti paaiškinti jokiais šiuolaikiniam mokslui žinomais procesais.

„Tai buvo taip keista, kad mes šito fenomeno tyrimams paskyrėme ne vienus metus“, – pasakoja Naujojo Hampšyro universiteto (JAV) atmosferos fizikos profesorius.

Gluminantis skrydis įvyko prieš šešerius metus, tačiau tyrėjų kolektyvas savo darbo rezultatus ryžosi pristatyti tik dabar, rašo „Nature“.

„Jų stebėti procesai yra nežinomos dėlionės detalė“, – pareiškė su tyrimo rezultatais susipažinęs NASA Maršalo kosminių skrydžių centro Alabamoje (JAV) fizikas Michaelas Briggsas.

Esminė antimedžiagos savybė yra tokia: kai jos dalelė susiliečia su savo antidalele iš mums įprastos medžiagos pasaulio, abi dalelės transformuojasi į kitas daleles. Šis procesas dar vadinamas anihiliacija. Kaip tik dėl jo antimedžiagos dalelės pasaulyje yra didžiulė retenybė.

Vis dėlto jau seniai žinoma, kad skylant radioaktyviųjų cheminių elementų atomams, išspinduliuojami pozitronai (antimedžiagos elektronai). Pozitronų mūsų pasaulyje prigeneruoja ir astrofizikos fenomenas – kai kosminės kilmės spinduliai pasiekia Žemės atmosferą. Per pastarąjį dešimtmetį J. Dwyeris ir kiti mokslininkai įrodė ir trečią pozitronų šaltinį – juos kartu su didelės energijos fotonais (arba gama spinduliais) generuoja didelių audrų debesys.

Kaip tik tokių atmosferinės kilmės gama spindulių J. Dwyeris, tada dar Floridos technologijos instituto mokslininkas, specialiu lėktuvu 2009 m. rugpjūčio 21 d. ir pakilo tyrinėti. Reaktyvinio tipo lėktuve „Gulfstream V“, kokiais skraido pinigais aptekęs verslo elitas, buvo įrengtas dalelių detektorius. Minėtą dieną lėktuvo pilotai šturvalą nukreipė į objektą, kuris radaruose atrodė kaip Džordžijos valstijos krantas.

„Tačiau priskridus paaiškėjo, kad tai perkūnijos ruožas, – pasakoja J.Dwyeris. – Mums teko skristi tiesiai į audros debesį. Lėktuvą nežmoniškai kratė, vartė, kartais atrodė, kad jis pradėjo kristi. Buvau įsitikinęs, kad žūsime.“

Tačiau tomis siaubo minutėmis dalelių detektorius užfiksavo tris 51 kiloelektronvoltų energijos gama spindulių žybsnius. Tai  ne kas kita, o anihiliavusių pozitronų palikti pėdsakai.

Kiekvienas gama spindulių žybsnis truko apie 0,5 sekundės. J. Dwyeris su kolegomis teigia, kad šiuos gama spindulių žybsnius lydėjo mažesnės energijos gama spindulių švystelėjimai. Tyrėjai priėjo išvadą, kad pastarieji prarado energiją dėl nukeliauto atstumo, ir apskaičiavo, kad trumpai egzistavęs pozitronų debesies skersmuo siekė 1–2 km. Kaip tik į jį ir buvo įskriejęs mokslininkų lėktuvas.

Bet kai mokslininkai pamėgino nustatyti, iš kur galėjo atsirasti toks antimedžiagos debesis, pasijuto atsidūrę aklagatvyje.

„Modeliuoti tų pozitronų debesies susiformavimą mėginome net penkerius metus“, – pripažįsta J. Dwyeris.

Per įsielektrinusių debesų iškrovas elektronai beveik pasiekia šviesos greitį, todėl gali generuoti didelės energijos gama spindulių, kurie, pataikę į atomų branduolį, savo ruožtu gali generuoti elektronų ir pozitronų poras. Tačiau čia ir prasideda įdomumai: mokslininkams taip ir nepavyko aptikti pakankamai reikiamos energijos gama spindulių, kurie būtų „prigaminę“ šitiek pozitronų. Iš kur tada tie pozitronai? Nežinia.

Vienas galimų paaiškinimų veda prie kosminės spinduliuotės – didelės energijos dalelių, atskriejusių iš kosmoso. Aukštutiniuose atmosferos sluoksniuose jos susiduria su atomais ir sukuria trumpalaikius ypač didelės energijos dalelių šuorus, kuriuos sudaro ir to galingesnio kalibro gama spinduliai.

„Taip gali susiformuoti savotiška pozitronų dulksna, – pritaria J. Dwyeris. – Teoriškai negalima atmesti galimybės, kad kaip tik tokia dulksna galėjo pasiekti lėktuvą. Tačiau pozitronų dulksnos judėjimas turėjo sukelti kito tipo spinduliuotę. O jos mūsų įranga neužfiksavo.“

Tad galima teigti, kad šis kosminės kilmės spindulių paaiškinimas irgi atkrinta.

„Tyrėjų surinkti duomenys nepaneigiamai byloja apie pozitronų paliktus pėdsakus“, – įsitikinęs dalelių fizikas Jasperas Kirkby, vadovaujantis eksperimentui, kurio metu tiriamas galimas ryšys tarp kosminės spinduliuotės ir debesų darinių CERN laboratorijoje Ženevoje (Šveicarija). Tiesa, šis mokslininkas abejoja tyrėjų nurodytais pozitronų debesies matmenimis.

„Jei J. Kirkby teisus ir pozitronų telkinys buvo iš tikrųjų mažesnis, tai galėtų reikšti, kad pozitronai anihiliavo tik aplink lėktuvą arba net lėktuve. Sparnai galėjo įsielektrinti ir generuoti ypač intensyvius elektros laukus bei tokiu būdu inicijuoti pozitronų generavimo procesus“, – samprotauja Lebedevo fizikos instituto Maskvoje (Rusija) atmosferos fizikas Aleksandras Gurevičius.

Norint atsakyti į šiuos klausimus, J. Dwyeriui ir kolegoms audros debesyse reiktų atlikti naujų tokio tipo stebėjimų. Todėl jie į audros debesis skraidina balionus, o JAV Nacionalinis mokslo fondas netgi planuoja į galingų audrų epicentrus šarvuotu prieštankiniu lėktuvu A-10 „Warthog“ skraidinti dalelių detektorių.

„Audrų gelmės – lyg nežinomi pasauliai, kuriuos mes dar tik pradedame atrasti ir tyrinėti“, – sakė atradimo autorius J. Dwyeris.

Šaltinis www.technologijos.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Mokslas ir IT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close