captcha

Jūsų klausimas priimtas

Sociologas: nepakeitusi požiūrio į kitataučius, Lietuva liks tuščiu muziejumi

Lietuvos politika turi būti tokia, kad pabėgėliai norėtų pasilikti pas mus, nes šalis, esanti tarp trijų pasaulio valstybių, kurių populiacija nyksta sparčiausiai, neturėtų su palengvėjimu atsidusti, kai atvažiavę žmonės apsisuka ir išvažiuoja, LRT RADIJUI sako Etninių tyrimų instituto sociologas Karolis Žibas. „Jei šiandien bandytume kalbėti lietuvių kalba, kuria kalbėta prieš velniai žino kiek metų, nieko nesuprastume. Kalba išliko, nes keitėsi. Jei norime išlikti kaip Lietuva, kaip lietuviai, turime keistis. Jei nesikeisime, tokie homogeniškai originalūs liksime tik popieriuje, nes mūsų nebeliks. Tapsime dideliu muziejumi, beje, tuščiu“, – teigia K. Žibas.
V. Pilibaitytės (LRT) nuotr.
V. Pilibaitytės (LRT) nuotr.

Sunkiausia susirasti būstą

Gruodžio šeštadienis ankštoje vieno sostinės daugiabučio svetainėje. Aplink stalą susėdusios šnekučiuojasi trys vilniečių šeimos. Tarp kėdžių siaučiantys jų vaikai vis taikosi nugvelbti po saldainį ar kūčiuką. Šitas jų susitikimas prie arbatos per adventą neįprastas – jie svečiuojasi pas Davudą, kuris drauge su šeima (žmona ir dviem paaugliais sūnumis) visai neseniai gavo leidimą gyventi Lietuvoje. Jie – pabėgėliai iš Irako.

Lietuvių kalbą prie stalo pramaišiui keičia anglų ir arabų. Bet daugiausia kalbama akimis ir šypsenomis. Svečiai ovacijomis pasitinka Davudo žmonos Sanos pagamintus rytietiškus saldumynus ir tradicinius naminius kalėdinius pyragaičius. Tuomet visi susikimba už rankų maldai. Davudo šeima yra viena iš trijų Irako krikščionių šeimų, kuriems šių metų vasarą į Lietuvą persikelti padėjo Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“.

Bibliotekoje ir tikybos mokytoja dirbanti Rasa, atstovaujanti Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijai, sako, kad, susipažinus su šia šeima, supratimas apie irakiečius ir apskritai apie pabėgėlius pasikeitė iš esmės. „Supratau, kad po šaltu žodžiu „pabėgėlis“ slepiasi žmogus. Pamačiau, kokie mes panašūs, kad mes visi trokštame gėrio, taikos, norime, kad mūsų vaikai mokytųsi, ramiai gyventų, turėtų pavalgyti“, – kalba ji.

Rasa prisipažįsta, kad parapijos klebono pasiūlymas pagloboti irakiečius jai buvo netikėtas ir pradžioje šiek tiek gąsdino: „Pavyzdžiui, kai vasarą važiuoju į Ignaliną ir pravažiuoju Pabradės pabėgėlių stovyklą, matau spygliuotą vielą. Pasižiūrėdavau ir galvodavau – ten gal vien nusikaltėliai gyvena. Supratimas buvo primityvus ir visiškai neturėjau žinių.“

Moteris pasakoja, kaip teko prisiminti anglų kalbos žinias, aprodyti globotiniams Vilnių, paaiškinti, kaip veikia transporto sistema, palydėti į prekybos centrą, polikliniką ir padėti susimokėti už komunalines paslaugas. Tačiau sunkiausia buvo padėti šeimai ieškoti būsto, nes sužinoję, kad nuomotis nori pabėgėliai, žmonės dažniausiai atsisako. „Aš galvodavau – jeigu jūs pažinotumėte tuos žmones... Jie yra ir kultūringi, ir išsilavinę, ir tvarkingi, ir įsipareigojantys, jais galima pasitikėti. [...] Bet paskui padėjo Šv. Jono Bosko parapijos klebonas ir bendruomenė. Jie dabar ieškosi darbo, bando integruotis, mokosi kalbos.“

Dabar, praėjus beveik pusmečiui, Rasa ir Davudas vienas kitą vadina draugais. Taip pat Rasa mini vilniečius, kurie prisidėjo, kaip galėjo: aukojo pinigų būsto nuomai, padėjo buities daiktais ar kraustantis, o kiti kvietėsi sekmadienio pietų, kad naujakuriai nesijaustų vieniši.

Centre praleistą laiką vadina prarastu

Tačiau daugelio prieglobsčio prašytojų pažintis su Lietuva būna visai kitokia. Žvarbus lapkričio vidurdienis Pabradėje. Spaudžiant šaltukui, susigūžę Užsieniečių registracijos centro gyventojai šnekučiuodamiesi lėtai grupelėmis per lauką eina į valgyklą pietų. Teritoriją juosia tvora su spygliuota viela, panašia į tą, kurią televizijos vasarą rodė tiesiamą Vengrijos pasienyje. Iš už jos einančius žmones stebi Valstybinės sienos apsaugos tarnybos darbuotojai su šunimis.

Į šį centrą žmonės patenka įvairiais keliais ir jų likimas įvairus. Dalis bėga nuo teisingumo arba pasienyje yra sulaikomi pareigūnų, nes keliauja be dokumentų. Kol sprendžiamas jų likimas, gyvena į kalėjimą panašiame uždarame korpuse, iš kurio negali išeiti. Tie, kurie prašo prieglobsčio, sprendimo laukia šalia esančiame pastate, panašesniame į bendrabutį. Jų judėjimo laisvė labiau priklauso nuo asmeninių galimybių. Prašymo nagrinėjimas trunka nuo trijų mėnesių iki pusės metų, bet kartais užsitęsia ir ilgiau.

Viename iš kambarių mažametis berniukas gulėdamas lovoje žiūri animacinį filmuką kompiuterio ekrane. Jo mama pasakoja laukianti jau keturis mėnesius. Moteris tikina, kad jos šeimai tėvynėje pavojinga. Lietuvoje jie jaučiasi saugūs, bet nežinomybė dėl ateities ir sudėtingos buitinės sąlygos veikia ir taip prastą sveikatą. Ji sunkiai tramdo ašaras.

„Aš čia patiriu stresą. Sergu epilepsija ir man čia buvo tiek priepuolių. Bent greitai duotų atsakymą, juk turime mažą vaiką. Tie, kas patys yra tėvai, supras mane. Man sunku po priepuolio atsimerkus suprasti, kad vaikas visa tai mato. Mes irgi žmonės. Mūsų nereikia bijoti. Kas, kad tamsaus gymio, musulmonai, mes irgi turime tėvus, mylime savo vaikus. Esame čia, nes neturime kitos išeities. Apsaugos darbuotojai su mumis labai negerai elgiasi, bet vis tiek jums ačiū. Mes čia bent jau saugūs“, – kalba moteris.

Užsieniečių registracijos centro vadas Remigijus Volikas vedžioja mane neseniai iš ES paramos lėšų suremontuotais koridoriais, kuriuose ant džiovyklų džiūsta skalbiniai. Kad įsitikinčiau, jog patalpų būklė dabar geresnė, nei kritiškoje ataskaitoje prieš metus aprašė Seimo kontrolieriai, ragina užeiti į bendrą virtuvę ir tualetus. Tikina, kad šiltas vanduo dabar tiekiamas net dažniau, nei numato higienos normos.

Pasak vadovo, per metus čia daug kas pasikeitė ir yra planų sąlygas dar gerinti. Jis mini vyrų, moterų bei šeimų atskyrimą, vadinamąjį alternatyvų valgiaraštį. Ekskursijos metu atkreipiu vado dėmesį į lietuviškus užrašus ant durų ir plakatus, apie ŽIV pavojų informuojančius tik lietuvių kalba. Valgykloje iškabintas meniu – taip pat tik lietuvių ir rusų kalbomis.

R. Volikas pripažįsta, kad susikalbėjimo problema centre vis iškyla, bet galimybės ją išspręsti nemato: „Ta problema visada buvo ir bus, nes nebuvo metų, kai nebuvo pristatytas naujos šalies atstovas. Iki šiol čia buvo 75 šalių atstovai ir kasmet viena ar dvi šalys prisideda. Nuo to neįmanoma apsisaugoti, su tuo susiduria ir kitos šalys. Reikalauti vertimo į visas kalbas nerealu, net pati turtingiausia valstybė to nepajėgtų padaryti.“

Pabradėje veikiančiame centre paprastai apgyvendinama apie 200 žmonių, tarp jų ir šeimos su mažamečiais vaikais. Dauguma centro darbuotojų – uniformuoti pasieniečiai. Socialinė darbuotoja – viena. R. Volikas kaip prioritetinę centro funkciją mato Lietuvos saugumo užtikrinimą ir nelegalių migrantų išsiuntimą iš šalies. Taip pat jis mano, kad yra normalu kreiptis į centro gyventojus ne vardais, bet numeriais: „Bandydami ištarti, pavyzdžiui, šrilankiečio vardą ir pavardę, kur viename žodyje yra per 20 raidžių, o penkios ar šešios iš eilės – priebalsės, žmogų galite pavadinti labai negražiai ir įžeidžiamai. Numeris yra ir žmogaus identifikavimas, ir apsaugojimas nuo neigiamo poveikio ir galimų klaidų.“

Jungtinių Tautų Pabėgėlių komisaro biuras Lietuvoje ir kitos nevyriausybinės organizacijos pažymi, kad čia praleistą laiką pabėgėliai vadina prarastu laiku. Jie kalba apie veiklos trūkumą, didelę įtampą, socialinius neramumus, žeminantį darbuotojų elgesį ir atvejus, kai teko būti žiauraus ir smurtinio elgesio su kitais prieglobsčio prašytojais liudininkais. Yra buvę atvejų, kai tėvai sulaikymo metu buvo atskirti nuo savo nepilnamečių vaikų. Prisiminimai apie Pabradę Lietuvoje gyvenančius pabėgėlius iki šiol sukrečia.

„Tai teisėsaugos įstaiga, kurioje dirba uniformuoti pareigūnai. Nemanome, kad tai pati geriausia išeitis dirbant su pabėgėliais. Ten yra vos pora žmonių, kurie teikia socialinę pagalbą. Pabėgėliams reikia labai daug socialinės pagalbos, reikia ir psichologo. O centras nėra pritaikytas vaikams apgyvendinti, apie užimtumą taip pat sudėtinga kalbėti, nes paslaugos labai ribojamos“, – teigia Renata Kuleš, Jungtinių Tautų pabėgėlių vyriausiojo komisaro atstovė Lietuvoje.

Rukloje praeitį pamiršti sunku

Keliolika kilometrų nuo Jonavos, atokiai tarp miškų, prie čia veikiančios karinės mokymų bazės yra Ruklos pabėgėlių priėmimo centras. Iš konfliktų zonų atvykusiems žmonėms ši vieta taip pat nepadeda greitai pamiršti praeities. „Jei girdimi sprogimų garsai ar dar kažkas, žmonėms, išgyvenusiems karą, tai sukelia labai nemalonius prisiminimus, jie labai nejaukiai jaučiasi“, – pastebi R. Kuleš.

Gavę leidimą gyventi Lietuvoje, pabėgėliai iš Pabradės paprastai keliauja čia. Per daugiau kaip du nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius tokių žmonių buvo daugiau nei 4 tūkst. Tačiau žiniasklaidoje dabar daugiausia girdime apie 1105 per ateinančius dvejus metus į Lietuvą iš kitų Europos Sąjungos šalių planuojamus perkelti prieglobsčio prašytojus, kuriuos ketinama iš karto apgyvendinti Rukloje.

Centro darbuotoja aprodo man patalpas viename iš pastatų, kur dar neseniai gyveno žmonės, turintys negalią. Išilgai koridorių sienų, kaip ligoninėje, pritvirtinti turėklai įsikibti. Šiais koridoriais 2016 m. jau turėtų vaikščioti perkeltieji pabėgėliai.

Gruodžio viduryje po akistatos su žiniasklaida Vilniaus oro uoste į Ruklą atvykusi irakiečių šeima iš Graikijos antraštėse buvo vadinti pirmaisiais pabėgėliais Lietuvoje. Liūdnai šypsodamiesi centro darbuotojai stebisi, kad šalies žiniasklaida pabėgėlius pastebėjo tik šiemet. Minėta šeima prisijungė prie daugiau kaip pusšimčio šiuo metu Rukloje integruojamų prieglobstį gavusių žmonių.

Į socialinės darbuotojos Linos Janušienės vedamą lietuvių kalbos pamoką susirinko apie 10 žmonių, dauguma jų – ukrainiečiai. Grupė – viena, ji bendra tiek tiems, kurie atėjo pirmą kartą, tiek tęsiantiems mokymąsi. Kalbos kursus po dvi valandas per dieną prieglobstį gavusiems žmonėms veda ne kalbų mokytojos, o centro socialinės darbuotojos. Viena jų dirba su kalbančiais rusiškai, kita – su tais, kurie supranta angliškai. Paklausta, kaip mokomi tie, kurie nesupranta nė vienos šių kalbų, L. Janušienė man atneša savadarbį žalią segtuvą su oranžiniais puslapiais. Juose – įvairių daiktų nuotraukos ir jų pavadinimai lietuvių, rusų, anglų, afganų ir arabų kalbomis.

Pabėgėlių priėmimo centro direktorius pripažįsta, kad darbuotojams trūksta kalbų įgūdžių ir mini įvairius planus: samdyti buvusius centro gyventojus kaip vertėjus, o lietuvių kalbos mokymo paslaugas užsieniečiams pirkti konkurso būdu. Bet negalėjo atsakyti, kada konkrečiai tai bus padaryta. Mažutės bibliotekos lentynose daugiausia senų knygų rusų kalba. Pasak darbuotojos, arabiškai galima paskaityti Koraną.

Pabėgėlių integracijos centras – pagrindinė šalies įstaiga, organizuojanti pagalbą Lietuvoje integruojamiems užsieniečiams. Be pastogės, kalbos ir visuomenės pažinimo kursų, specialistai jiems turėtų padėti ieškoti darbo ir teikti kitą socialinę bei teisinę pagalbą, tačiau iki šiol centras neturėjo bendradarbiavimo sutarties su darbo birža.

„Anksčiau gal nebuvo tokių didelių srautų, tokio poreikio, bet mes pasirašėme bendradarbiavimo sutartį su darbo birža, kurios specialistai žada pas mus atvažiuoti antradieniais ir ketvirtadieniais, kad padėtų žmonėms įsidarbinti. Dabar jie daugiau integruojasi pagrindiniuose miestuose, Kaune ir Vilniuje, kur yra jų bendruomenės ir kur vieni kitiems padeda, tad gal labai vieniši jie nėra. [...] Pagal Lietuvos galimybes mes remiame, kiek galime“, – sako Robertas Mikulėnas, vadovaujantis Ruklos pabėgėlių priėmimo centrui.

Pasak Jungtinių Tautų pabėgėlių vyriausiojo komisaro atstovės Lietuvoje R. Kuleš, prieglobstį gavusių žmonių integracijos sėkmė labai priklauso nuo pirmųjų patirčių: „Nors mes sakome, kad tai socialinė įstaiga, atvirai kalbant, būdami Rukloje, jie daugiausia bendrauja su tokiais pat pabėgėliais, tad nelabai aišku, kur tie žmonės integruojasi.“

Integracijos į visuomenę kliūtys atrodo neįveikiamos

Prie Pabradės bažnyčios veikiantis „Carito“ dienos centras yra viena pirmųjų vietų, kur prasideda pabėgėlių pažintis su Lietuvos visuomene. Kol tėvai internetu kalbasi su giminaičiais, jų vaikai su Pabradės vaikais gali pažaisti stalo tenisą. Vėliau Rukloje pabėgėliai išklauso teorinius Lietuvos visuomenės pažinimo kursus, o tikroji akistata su lietuviškais papročiais įvyksta, kai reikia ieškoti būsto ir darbo.

Kaip pasakoja Ilma Skuodienė iš Vilniaus arkivyskupijos „Carito“, net ir tarpininkaujant kuratoriams, didelė dalis gyventojų atsisako nuomoti būstą pabėgėliams. Nors, pastebi ji, ukrainiečiams, su kuriais buvo kviečiama solidarizuotis, jiems padėti, Lietuvos gyventojai padėjo noriai.

Pasak nevyriausybinių organizacijų, net dedant daug pastangų, dėl kalbos sunkumų, nepripažįstamos kvalifikacijos ir visuomenės nuostatų pabėgėliams rasti darbą ypač sunku. „Tie, kurie susidūrė, matė, bendravo, keičia nuomonę. Įmonės, kurios buvo įdarbinusios pabėgėlius, sako, kad yra patenkintos ir vėl įdarbins. Juk ir lietuvių visokių būna, negalima absoliutinti. Bet žmonės absoliutina, kad tai yra pabėgėliai musulmonai, taigi – teroristai. Kitas aspektas tas, kad pabėgėliai gauna pašalpas, tad žmonės bijo, ar jie tikrai išsimokės man už butą“, – vardija I. Skuodienė.

Sociologas Karolis Žibas iš Etninių tyrimų instituto sako, kad, norint pakeisti mūsų visuomenėje vyraujančias neigiamas nuostatas, reikia labai daug pastangų. „Kai gauni informaciją, susijusią su tokiomis sąvokomis, kaip antplūdis, invazija, banga, nekontroliuojamas srautas ir t. t., išankstinis nusistatymas, sukurtas baimės, nežinojimo ar mitų, sustiprėja. Todėl reikia kalbėti apie kartų problematiką ir struktūrinę švietimo reformą. Tarkim, darželiuose, pradinėse ir vidurinėse mokyklose į vadovėlius turi būti integruota adekvati įvairovė, supratimo sistema, kad žmonės nuo mažens suprastų, jog XXI a. užsidaryti šalyje, iš kurios ir šiaip visi masiškai išvažiuoja, nei socialiai, nei psichologiškai, nei ekonomiškai, nei politiškai nėra adekvatu“, – įsitikinęs K. Žibas.

Prieš metus pabėgėlių integracijos vertinimą atlikusios nevyriausybinės organizacijos padarė išvadą, kad vyraujantys jų jausmai buvo neviltis, liūdesys ir motyvacijos praradimas, nes integracijos kliūtys atrodė neįveikiamos ir būtent tai paskatino juos išvykti.

„Esant priešiškoms visuomenės nuostatoms, sunku susirasti ir darbą, ir būstą, ir t. t. Pasirodo, kliūčių tikrai labai daug, tad žmonėms čia tikrai labai sudėtinga. Dar pabėgėliai teigia, kad jiems nėra labai paprasta keisti valstybes, nes kiekvienas pasitraukimas – irgi tam tikra trauma. Bet jie sakė, kad darome tai iš nevilties – jei čia negali išlaikyti savo šeimos, turi trauktis“, – kalba R. Kuleš.

Jei nesikeisime, tapsime dideliu tuščiu muziejumi

Tarptautiniai vertinimai taip pat rodo, Lietuva yra tarp šalių, kuriose prielaidos integruotis yra vienos prasčiausių. Pagal migrantų integracijos politikos rodiklius – darbo rinkos, švietimo, sveikatos apsaugos, antidiskriminacijos ir kitus – užimame 34 vietą iš 38. Kalbinti specialistai pažymi, kad Lietuva neturi sistemingos užsieniečių integracijos vizijos. Pasak jų, nėra sutarimo ir dėl to, ką laikytume sėkminga integracija.

Vis dėlto sociologas K. Žibas įžvelgia ir teigiamų Europos migracijos pasekmių: pagyvėjusios viešos diskusijos paskatino gilintis į tai, kodėl žmonės migruoja ir kaip skirtingos šalys sprendžia pabėgėlių klausimą, kokia yra geroji praktika.

„Jei mūsų valstybės tikslas būtų pritraukti kuo daugiau pabėgėlių ir juos integruoti į visuomenę, savaime suprantama, ta strategija ir gimtų, – sako vicekancleris Rimantas Vaitkus, vadovaujantis vyriausybės komisijai, kuri rūpinasi planuojamų perkelti pabėgėlių integracija. – Ką mes, ko gero, blogai darėme tuos visus 20 metų, tai neskubėdavome jų integruoti, Rukloje, pabėgėlių centre, laikėme juos tarsi rezervate manydami, kad jie pripras prie to centro ir tada po truputį integruosis savivaldybėse.“

Vis dėlto, pabrėžia R. Vaitkus, kitų šalių patirtis priešinga – pabėgėlius stengiamasi kuo greičiau integruoti į visuomenę, kad jie neišsiskirtų, todėl savivaldybės taip pat turi padėti. „Mes kalbėjome su Savivaldybių asociacija, jos direktorė įtraukta į mūsų darbo grupę, ji tuos klausimus girdi ir po truputį kontaktas tarp savivaldybių ir pabėgėlių centro atsiranda. Pirmiausia sutvarkėme teisės aktus (dar nebaigėme, bet jau einame į pabaigą). Antra, atsirado koordinacinė grupė. Trečia, manome, kad po to, kai į Lietuvą atvyks daugiau pabėgėlių, atsiras ir pagrindinė praktika, kurios reikia, kad juos integruotume į visuomenę“, – tvirtina vicekancleris.

Nors spartesnį pabėgėlių perkėlimą į savivaldybes specialistai vertina palankiai, jie baiminasi, kad, sumažinus finansinę paramą, ir taip jau labai pažeidžiami žmonės bus stumiami į skurdą.

Anot K. Žibo, politika turi būti tokia, kad tie žmonės norėtų pasilikti – tai esminis dalykas: „Manyčiau, kad šalis, esanti tarp trijų pasaulio valstybių, kurios populiacija nyksta sparčiausiai, neturėtų labai pozityviai atsidusti, kai atvažiavę žmonės greitai apsisuka ir išvažiuoja.“

Paklaustas, ką pasakytų tiems, kurie bijo dėl pabėgėlių prarasti savastį ir tapatybę, sociologas sako, kad reikia keisti požiūrį į ją, nes tokia baimė rodo, kad tokie žmonės patys turi problemų dėl tapatybės. „Jei šiandien bandytume kalbėti lietuvių kalba, kuria kalbėta prieš velniai žino kiek metų, nieko nesuprastume. Kalba išliko, nes keitėsi. Jei norime išlikti kaip Lietuva, kaip lietuviai, turime keistis. Jei nesikeisime, tokie homogeniškai originalūs liksime tik popieriuje, nes mūsų nebeliks. Tapsime dideliu muziejumi, beje, tuščiu“, – teigia K. Žibas.

Laidos įrašą rasite LRT fonotekoje.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...