captcha

Jūsų klausimas priimtas

Čepkeliuose – gervių klyksmas, iškirstos pušys ir „getas“ stumbrams

Čepkeliuose įsikūrusios ir ankstų balandžio rytą tradiciškai skaičiuojamos gervės savo kūnu sušildo kiaušinį iki beveik 40laipsnių šilumos – net ir tada, kai oro temperatūra nukrenta iki 0 laipsnių. Kaip teigia gamtininkas Eugenijus Drobelis, gervės kartais susuka savo lizdus net ant ledo.
Klykianti gervė. Žymanto Morkvėno nuotr.
Klykianti gervė. Žymanto Morkvėno nuotr.

Čepkeliuose įsikūrusios ir ankstų balandžio rytą tradiciškai skaičiuojamos gervės savo kūnu sušildo kiaušinį iki beveik 40laipsnių šilumos – net ir tada, kai oro temperatūra nukrenta iki 0 laipsnių. Kaip teigia gamtininkas Eugenijus Drobelis, gervės kartais susuka savo lizdus net ant ledo.

36-erius metus kiekvienais metais ankstyvą balandžio rytą skaičiavę gerves vieni, Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojai šįmet kartu su Baltijos aplinkos forumo organizacija nusprendė suorganizuoti savotišką talką – jei taip galima pavadinti sėdėjimą pelkės pakraštyje it pelėms po šluota. Festivalio „Vidur girių“ pagrindinė pramoga buvo klausytis gervių ir jas registruoti apskaitos lapuose.

Dzūkijos nacionalinio parko direktoriaus pavaduotojas Eugenijus Drobelis. Ž. Morkvėno nuotr.

„Svarbiausias metas – nuo 5 valandos ryto. Tuomet gervės susišaukia vienos su kitomis ir būna prie savo lizdų. Apie 8 valandą ryto jos išsiskirsto ieškoti maisto ir nebeklykia. Apskaita tuomet tampa netiksli“, – pasakojo Dzūkijos nacionalinio parko direktoriaus pavaduotojas, gamtininkas ir knygų autorius Eugenijus Drobelis.

Gervės suka lizdus net ant ledo

Aplink Čepkelių rezervato apylinkes išbarstytos dalyvių komandos turėjo po kompasą. Registracijos lapuose svarbu pažymėti išgirsto gervės klyksmo laiką ir kryptį kompaso laipsniais. Vėliau ant žemėlapio brėžiant linijas pagal dviejų ar daugiau komandų duomenis, susikirtimo taške nustatoma apytikrė gervių lizdo buvimo vieta.

Paklaustas, kam reikia šios apskaitos, gamtininkas E. Drobelis atsakė klausimu: „O kam žmones skaičiuoja?“

Prieš keturis dešimtmečius metus vienintelė vieta, kur Lietuvoje perėjo gervės, buvo Vidurio Lietuva. Vėliau jos surastos ir Čepkeliuose.

Nors balandžio naktimis dar šalta (praėjusiais metais apskaitos metu tvyrojo netgi keli laipsniai šalčio), norinčių išmėginti save nakvojant gamtoje netrūko. Gamtoje nakvojo dagiau nei 40 gervių klausytojų. Esant tokiai temperatūrai, kai stebėtojai tirta įsisupę į šilčiausias striukes, gervės susiporavusios jau deda kiaušinius. Šie didžiuliai paukščiai savo kūnu visuomet sušildo kiaušinį iki beveik 40laipsnių šilumos – net ir tuomet, kai oro temperatūra ridinėjasi aplink 0.

E. Drobelio teigimu, gervės suka lizdus pelkėtose vietose, užlietose viksvinėse pievose, tačiau lizdą įsitaiso ant kokios nors salelės sausumoje. Kartais jos suka lizdus net ant ledo.

Rezervato teritorijoje – vilkų kauksmas

Eugenijus Drobelis sugrįžusius gervių klausytojus ilgai kamantinėjo –įdomu, ar vietovėse girdėti ir mažoji Lietuvos pelėda – lututė. Taip pat – ar ką nors pašiurpino vilkų kauksmas arba apuoko ūbavimas? Neatpažįstantiems paryčiais girdėtų garsų gamtininkai turi paruošę pluoštą įrašų – tokiu būdu atrenkama, ką apskaitos talkininkams pavyko išgirsti.

Gervė. Ž. Morkvėno (BEF) nuotr.

Čepkelių raisto apylinkėse net ir tie, kurių gervės dažnais klyksmais nepradžiugino, į valias prisiklausė slankų ir perkūno oželių balsų. Kai kurios komandos  išgirdo ulduko ūbavimą. Čepkelių rezervato teritorijoje nakvoję nacionalinio parko darbuotojai teigė girdėję ir vilkų kauksmą.

Kaip klykia pilkoji gervė galite išklausyti čia:

Tiesa, ne visiems dalyviams užteko jėgų nuo 5 valandos ryto išlikti budriems. Dalis, ypač tie, kurie nakvojo vietinių gyventojų sodybose, prasnaudė rytines gervių dainas.  Kiti po valandos klausymo užsnūdo tiesiog stebėjimo vietoje.

„Nebeleisime daugiau nakvoti sodybose, tos vietos kaip Bermudų trikampis – dingsta visi stebėtojai“, – juokavo E. Drobelis.

Miškai – tiesiog nušluoti

Susumavęs apskaitos rezultatus gamtininkas prabilo apie sudėtingą šio regiono gyventojų situaciją ir problemas miškuose.

Ne vienas festivalio dalyvis pastebėjo didžiules prie miško keliukų sukrautas pušų rietuves.

„Šiandien jau gėda atsivežti svečius, nes miškai tiesiog nušluoti“, – pripažino E. Drobelis. Jo teigimu, du trečdaliai šios vietovės miškų yra privatūs. Iškirsti miško plynai negalima, todėl ieškoma įvairiausių landų.

Pavyzdžiui, jei jau parkas vadinamas „regioniniu parku“, o ne „regioniniu mišku“, vadinasi, galima pušis gerokai praretinti, kad vietovė ir atrodytų kaip parkas.

Čepkelių peizažas. Ž. Morkvėno (BEF) nuotr.

„Žmonės randa įvairiausių landų, nes tuo suinteresuoti medienos prekybininkai, miško savininkai. Keičiamas galimo kirsti miško amžius, savivaliaujama“, – kalbėjo E. Drobelis.

Kita vertus, gamtininkas pripažįsta, jog tose vietovėse, kur mišku užauga didelės atviros erdvės, išnyksta daugybė rūšių.

Būtent todėl, nors tokia gamtininkų pozicija kai kuriuos žmones šiurpina, gavus signalą apie degantį mišką, pasak E. Drobelio, jo gesinti vykstama pernelyg nesiskubinant.

„Jei nebūtų gaisrų, turėtume taigą su pora briedžių ir meška. Gaisras yra natūralus procesas miške“, – sakė gamtininkas. 

Kovoti su bukumu – beviltiška

Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje išlikęs vienas iš retų gatvinių Lietuvos kaimų, senos Musteikos, Darželių ir kitos gyvenvietės.

„Tačiau senoliai čia tiesiog laukia mirties, jaunimas išvažiuoja, mokyklos – ant uždarymo ribos. O tie, kurie nusiperka trobas kaip sodybas vasarai... Būtinai kiekvienam reikia, kad skirtųsi nuo kaimyno, kad būtų su kokiais nors „pribumbasais“. Mes suprantame, kad šiais laikais niekam nereikia tvarto, tačiau tu palik tvarto formą, o viduje įsirenk nors ir teniso kortus“, – dėl dabartinės situacijos nerimavo E. Drobelis.

Vietinių gyventojų pasirodymas festivalyje „Vidur girių“. Ž. Morkvėno (BEF) nuotr.

Nacionaliniuose parkuose statomos ar tvarkomos sodybos turi atitikti tam tikrus reikalavimus – parko architektai stengiasi gyventojus įtikinti, kad būtų išlaikoma senovinė stilistika. Tačiau, pasak E. Drobelio, „kova su lietuvių bukumu – beviltiška“.

„Susimoka baudas, ir tiek“, – apie tai, kaip sprendžiamas konfliktas su paveldo ir gamtos saugotojais atskleidė parko direktoriaus pavaduotojas.

„Todėl ir skirstome jus į tas palapines po du šaltą naktį. Gal pakeisite Lietuvos demografinę situaciją ir atvažiuosite čia gyventi“, – juokavo  gamtininkas.

Stumbrams – idealios sąlygos, bet už grotų

LRT.lt žurnalistų kalbintas parko darbuotojas atskleidė, jog į šias vietoves netrukus atkeliaus ir stumbrai. Iš pradžių jie gyvens aptvaruose, vėliau galbūt bus išleisti į laisvę.

Stumbrai. Arūno Švelnos (BFL) nuotr.

Parko darbuotojai dėl šios naujienos jaučiasi dvejopai: viena vertus, tokie gyvūnai pritrauks daugiau lankytojų,  tačiau kaip laisvėje gyvenusius stambius žvėris talpinti į aptvarus?

„Idėjos blogumas ir yra tas, kad lasivi žvėrys bus atkelti į aptvarus. Graži idėja paslepiama po kiek negražiais dalykais. O dėl sąlygų, tai jos bus idealios: toje vietoje, kur numatomas stumbrynas, yra pažemėjimas, lapuočių miškai, didžiulės pievos – geriausios pievos šiame krašte, nuo Marcinkonių iki Zervynų.  Tiksliau, tokios sąlygos būtų idealios, jei čia atvežtų stumbrus iš  zoologijos sodo. Bet kai atveš iš laisvės ir uždarys į aptvarus... Nors ir auksiniai būtų tie aptvarai – jie vis tiek yra žingsnis atgal“, – sakė E. Drobelis.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...