captcha

Jūsų klausimas priimtas

Italijoje gavo algą už pokalbius su mylimuoju

Vos išėjusi iš vaikų namų Kaune, Eglė išvyko į Italiją dirbti konsumatore. Jei ne staiga atsiradę jausmai klientui, nežinia, kuo tai būtų pasibaigę. „Viršininkas tau iš karto pasako, kad negali įsimyleti. Bet tą kartą paleidau jausmus. Aš įsimylėjau“, – LRT Televizijos laidai „Emigrantai“ sako Eglė.
Laidos herojė Eglė. Laidos „Emigrantai“ reportažo stopkadras
Laidos herojė Eglė. Laidos „Emigrantai“ reportažo stopkadras

Vos išėjusi iš vaikų namų Kaune, Eglė išvyko į Italiją dirbti konsumatore. Jei ne staiga atsiradę jausmai klientui, nežinia, kuo tai būtų pasibaigę. „Viršininkas tau iš karto pasako, kad negali įsimyleti. Bet tą kartą paleidau jausmus. Aš įsimylėjau“, – LRT Televizijos laidai „Emigrantai“ sako Eglė.

Sūnaus gimimas likti Lietuvoje neprivertė

Italija. Skaniausia pica. Siauros senamiesčio gatvelės. Dieviško grožio gamta. Romantiškos melodijos, verčiančios širdis plakti greičiau. Elegantiški vyrai, negailintys komplimentų. Gyvenimas šalyje prie Viduržemio jūros daug kam atrodo tarytum svajonė.

Kai pirmą sykį apsilankė Italijoje, Eglei buvo septyneri. Ekskursija į Italiją, kur išvyko su kitais vaikų namų auklėtiniais – šviesiausias jos vaikystės prisiminimas. Nuo tada ji negalėjo nustoti svajojusi apie šalį, kurioje pasijautė tarytum rojuje.

Dabar jau šešeri metai, kai Eglė gyvena mažame miestelyje visai netoli nuo madų sostinės Milano. Ir tikruoju vardu į ją čia niekas nesikreipia. „Pasivadinau Laura, nes italai negali ištarti vardo Eglė”, – paaiškina jauna moteris ir prisipažįsta: apie gimtąjį Kauną pagalvoja labai retai. Vaikų namų ji net nenori prisiminti. Septynerių metų sūnus – svarbiausia, kas liko iš jos praeities. Eglė pagimdė vos sulaukusi aštuoniolikos. Bet net kūdikis neleido pamiršti didžiosios svajonės – iš Kauno persikelti į Italiją.  

Emigruoti vos tik išėjus iš vaikų namų – toks buvo Eglės planas, kurį netyčia atsiradęs sūnus gerokai pakoregavo, tačiau atsisakyti neprivertė. „Aš žinojau, kad mano laimė ten, todėl niekas nebūtų manęs sustabdęs”, – prisimena dabar jau dviejų vaikų mama.

„Radau šeimą, kuri žiūrėjo mano vaiką. Kai jam buvo vos vieneri metukai, gal daugiau, gal metai ir trys mėnesiai, aš palikau tai šeimai vaiką ir išvažiavau. Tie žmonės buvo nepažįstami, jie paėmė iš karto – net negalvodami“, – pasakoja emigrantė.

Eglė supranta, kad ne kiekviena mama ryžtųsi savo kūdikį palikti auginti svetimiems. Tačiau sako jautusi, kad, jei liks Kaune, niekada negyvens gerai, o Italijoje bus daug geriau ir jai, ir jos sūnui.

„Pirma moteris buvo kaip auklė, aš jai siųsdavau pinigus, būdama Italijoje. Bet paskui, kai grįžau į Lietuvą per vaiko gimtadienį, nuvažiavom pas notarą padaryti dokumentą, kad ji 10 metų gali būti su mano vaiku. Sakykim, ji yra kaip antra mama. Net ir dabar, kai mano sūnus su manimi, jeigu man kažkas atsitiktų, ji jam visą laiką būtų antra mama“, – tvirtina laidos „Emigrantai“ pašnekovė.

Šoko pusnuogė ir flirtavo su klientais

„Padariau daug klaidų ir jas pripažįstu”, – sako Eglė. Svajonių Italijoje ji, tuomet devyniolikmetė, pasiryžo darbui, kuris priimtinas toli gražu ne kiekvienai. Viename klube ji tapo viliotinio šokėja ir konsumatore – flirtavo su klientais, kad šie nusipirktų kuo daugiau gėrimų ir atneštų klubui daugiau pelno.

„Kelionė (į Italiją, – red. past.) buvo apmokama klubo savininko, viršininko. Man svarbiausia tam pasiūlyme buvo išvažiuoti į Italiją“, – prisimena Eglė.

Pagaliau atsidūrusi šalyje, apie kurią taip ilgai svajojo, net mokyklos nebaigusi mergina suprato: lengva nebus. Tai buvo pirma jos savarankiška kelionė į užsienį. Eglei prireikė dviejų ar trijų mėnesių, kol pramoko italų kalbą.

Niekada net šokių būrelio nelankiusiai Eglei pusnuogei šokti klubo scenoje buvo tikras iššūkis. „Bet aš neturėjau kito pasirinkimo. Arba nežinojau, kad turiu“, – sako ji.

„Naktimis turėdavau dirbti nuo 22.00 val. iki 05.00 val. Sakykim, eidavau į tą klubą, ten turėdavau šokti. Buvau tik ką atvažiavusi, nemokėjau nei šokti, nei kalbos, nieko. Bet, laikui bėgant, žiūrėjau į kitas paneles, kaip jos šoko, ir išmokau. Paskui turėjau šnekėtis su žmonėmis kuo daugiau laiko, gerti. Galėjau gerti ir sultis, ir alkoholį“, – prisimena emigrantė.

Kartas nuo karto vis pasigirsta istorijų, kaip naivioms panelėms iš Lietuvos italai pažada aukso kalnus, o viskas baigiasi kokiame nors klube, besiraitant aplink striptizo stulpą. Eglės niekas neapgavo. Ji puikiai žinojo, ką daro ir kur važiuoja.

„Svajonė būti Italijoje buvo daug stipresnė už mane. (Šokdama, – red. past.) striptizą, aš nenusirengdavau. Buvau su suknelėm trumpom, bet niekada nenusirengdavau. Ten, sakykim, galėjau šokti su liemenėle ir kelnaitėmis, bet tuo viskas ir baigdavosi. Žiūrėjai į kitas paneles, išmokau, ir man patikdavo“, – dalijasi įspūdžiais laidos „Emigrantai“ pašnekovė.

Pamažu lietuvė priprato prie klientų dėmesio. Jai tai ėmė netgi patikti. Be to, ji džiaugėsi, kad pagaliau ja kažkas rūpinasi. Nors klubas tikrai nebuvo prabangus, jo viršininkas su lietuve elgėsi gerai. „Manęs niekas neišnaudojo ir nevertė daryti to, ko tikrai nenoriu”, – prisimena Eglė. – Jis labai pamilo paneles lietuves. Ir visą laiką sakydavo, kad panelės lietuvės yra pačios nuoširdžiausios. Tas viršininkas yra buvęs policininkas. Bet labai šaunus kaip viršininkas“.

Už 15 minučių – 20 eurų

Nors iš pradžių labiausiai jaudinosi dėl to, kad nemoka šokti, vėliau pasirodė, kad bendrauti su klubo klientais yra daug sunkiau. Juk nėra lengva flirtuoti su nepažįstamais žmonėmis, kai tavo italų kalbos žinių negalima pavadinti net vidutinėmis. 

„Ateidavo koks nors žmogus į klubą, ir tu turėdavai atsisėsti prie jo, pradėti šnekėti, klausti, kaip sekasi, ką veiki, koks vardas, ką dirbi. Ir, sakykim, 15 minučių kainuodavo 20 eurų. Ir kuo daugiau laiko turėdavai iššnekėti“, – pasakoja emigrantė.

20 eurų už  trumpą pokalbį. Palyginti su menka pašalpa, kurią gaudavo Kaune, konsumatorės pareigos Italijoje atrodė kaip svajonių darbas.

„Uždirbdavau, sakykim 1800–2000 eurų per mėnesį. Būdavo mėnesių, kai neuždirbdavau net ir 1000 eurų, bet tą, ką uždirbdavau, siųsdavau vaikui. Aš jam, sakykim siųsdavau 150 eurų kiekvieną savaitę“, – skaičiuoja Eglė.

Deja, be didelio uždarbio, konsumatorės darbo privalumų Eglė matė mažai. Nemiegotos naktys, ne visada malonūs klientai ir galvos skausmas, padauginus alkoholio – tokia konsumatorių kasdienybė. Ilgai tokį darbą pakelia tik labai stiprios moterys.

„Būdavo žmonių, kurie norėdavo, kad tu tik gertum alkoholį. Bet jiems sakydavai, kad geri, o kai jie nusisuka, išpildavai iškart. Ten prie kiekvienos kėdės, prie kiekvieno fotelio visą laiką būdavo dirbtinės gėlės. Ten galėdavai išpilti. Visą laiką būdavo kažkoks atsiprašymas negerti“, – sako „Emigrantų“ laidos herojė.

Gerti Eglės niekas nevertė. Tačiau ji žinojo: pakaks vieno kokteilio, ir bendrauti su nepažįstamais vyrais taps daug lengviau. Sklandesnis bendravimas – ilgesnis pokalbis. Ilgesnis pokalbis – daugiau pinigų. O jų merginai itin reikėjo. „Būdavo vakarų, kai negerdavau, bet būdavo vakarų, kai gerdavau labai (daug)“, – pripažįsta lietuvė.

Šefas saugodavo nuo priekabių klientų

„Bet iš esmės buvau prasta konsumatorė”, – dabar jau su šypsena prisimena Eglė. Per vienerius metus, praleistus klube, šio darbo subtilybių ji taip ir neperkando.

Jeigu klientas imdavo elgtis nemaloniai, Eglė tuojau pat kviesdavo viršininką, su kuriuo jau buvo spėjusi susidraugauti. Klubo savininkas nuolatos stebėdavo, ar viskas gerai. Ir, atsiradus menkiausiai priežasčiai, prisistatydavo.

„Buvo toks atvejis, kai atsisėdau su tokiu žmogumi, ir jis tiesiog pradėjo lįsti. Jis man nupirko gerti, aš išgėriau, paskui pradėjo glostyti kojas, sakyti meilius žodžius, kurie man nepatiko. Aš (tokiais atvejais, – red. past.) atsistodavau, ir viršininkas iš karto prieidavo, nes taip suprasdavo, kad kažkas yra negerai“, – aprašo savo patirtis lietuvė.

Konsumatorių interviu žiniasklaidoje pasitaiko labai retai. Prieš keletą metų, kai toks užsiėmimas buvo itin populiarus, ne vienas žurnalistas bandė pakalbinti konsumatorę. Tačiau dauguma gaudavo neigiamą atsakymą arba pašnekovės sutikdavo kalbėti tik tuo atveju, jei nebus atskleista jų tapatybė. Visa tai – dėl to, kad tarp konsumatorių ir prostitučių daug kas deda lygybės ženklą. Policininkai visuomet akylai stebi klubus, turinčius konsumatorių. Juk vieną minutę mergina gali gerti šampaną su klientu, o kitą – jau užsiimti garbės neatnešančia veikla.

Užsiimti prostitucija konsumatorėms klubo savininkas griežtai draudė. Juk, apie tokius dalykus sužinojus policijai, jam grėstų labai dideli nemalonumai, o gal net kalėjimas. Eglė sako niekada šios taisyklės nepažeidusi, ir pokalbis su klientu niekada nėra persikėlęs į lovą. Tačiau mergina pažeidė kitą taisyklę: vieną klientą ji įsimylėjo.

Uždirbo iš pokalbių su savo būsimu vyru

Žmogus, su kuriuo Eglė susipažino dirbdama konsumatore dabar – jos teisėtas vyras ir vieno iš vaikų tėvas. Eglę ima juokas, prisiminus, kad iš pradžių ji iš jo norėjo tik to, ko troško ir iš kitų klientų – kuo ilgiau bendrauti ir daugiau užsidirbti.

„Jis ateidavo ten, kur dirbdavau. Viršuje buvo naktinis klubas, apačioje buvo kavinė. Kai (jis atėjo, – red. past.) pirmą kartą, buvo visas girtas girtas. Bet paskui pradėjo kiekvieną vakarą ateiti pas mane, pradėjome taip šnekėtis. Su juo turėjau gerą atlyginimą ir – žmogų, su kuriuo galėjau tikrai pasišnekėti apie viską“, – „Emigrantams“ sako lietuvė.

Taip išėjo, kad Eglė pradėjo dirbti lengviausią darbą pasaulyje. Lietuvė gaudavo algą tik už tai, kad bare kalbėjosi su savo mylimuoju. Italas puikiai žinojo, kad jo simpatija – konsumatorė, kad šoka viliotinius ir uždirba vienišiems vyrams suteikdama draugiją. Tačiau visa tai jo neatstūmė.

Eglė ir pati nepastebėjo, kaip kasdien į darbą, kurį nelabai mėgo, pradėjo vaikščioti tarytum į šventę, ir kuo toliau, tuo dažniau galvodavo apie šį klientą.

„(Jis patiko) atvirumu. Visą laiką sakė tą, ką galvoja ir tai, ko nori. Manau, kad tai yra labai svarbus dalykas. Dovanų niekada man nedovanojo, net ir dabar nedovanoja, bet komplimentus – visą laiką... Net ir dabar, kai jau daug metų esame kartu, man netrūksta švelnumo, meilės, komplimentų“, – teigia emigrantė.

Su dabartiniu savo vyru Eglė galėdavo kalbėtis valandų valandas, ir tai vyko kiekvieną vakarą ištisus tris mėnesius. Tikriausiai viskas buvo pernelyg gerai, kad galėtų ilgai tęstis. Galų gale klubo savininkas suprato, kad lietuvė savo darbą atlieka nesąžiningai. Jis, supykęs, Eglę išvarė.

Išmesta iš klubo, Eglė pasijuto tik laimingesnė. Pagaliau mergina suprato, kad visada buvo teisi: Italija – ta vieta, kur galų gale jai pasiseks.

„Kai aš susipažinau su savo draugu, buvau labai laiminga. Pabaigiau tą darbą, kurį dirbdavau tik išlaikyti vaikui ir kuris man nepatikdavo. Ir kai išėjau su juo gyventi, buvau pati laimingiausia“, – sako Eglė.

Į Lietuvą nebegrįš

Iš konsumatorės ir viliotinių šokėjos lietuvė tapo namų šeimininke. Vos apsigyvenusi su Fulvio, ji nusprendė, kad pagaliau atėjo laikas iš Kauno į Italiją atsivežti savo pirmagimį.

Jau treji metai, kai berniukas gyvena su mama netoli Milano. Kartu su Fulvio lietuvė susilaukė ir dar vieno sūnaus. Dabar jam – dveji. O italas už lietuvę yra vyresnis dvylika metų. „Bet jokio amžiaus skirtumo nesijaučia. Italai vėliau bręsta”, – sako Eglė ir prideda, kad jam jaučiasi dėkinga: jeigu Fulvio nebūtų užsukęs į tą klubą, galbūt ji ir dabar rūpintųsi ne vyru ir vaikais, o naktinio klubo klientais. „Esu mama šimtu procentu”, – juokiasi laimę Italijoje atradusi lietuvė.

Miestelyje, kuriame ji gyvena, užsieniečių yra mažai, ką jau kalbėti apie tautiečius. Pašnekovė net spėjo primiršti gimtąją kalbą – juk bendrauja vien itališkai.

Gimtinei Eglė didelių sentimentų nejaučia. Pašnekovė tikina, kad čia, Italijoje, pirmą kartą gyvenime jaučiasi mylima ir reikalinga. Fulvio šeima lietuvę priėmė su džiaugsmu. Vaikų namuose užaugusi moteris pagaliau turi tai, apie ką visada svajojo.

„Aš gavau švelnumo, man ši šeima yra pirma šeima, kuri mane myli už tai, kas esu, kokia esu. Turiu labai šaunią uošvienę, ir uošvis labai geras. (Lietuvoje, – red. past.) turiu močiutę, brolį, bet nenoriu šnekėt apie juos. Jie mano giminės, bet mes nebendraujam. Ir mano brolis augo vaikų namuose, bet, kai užaugom, baigėm bendrauti. Jeigu jam atsitiktų kažkas, aš pirma padėčiau, o jeigu man atsitiktų kažkas, manau, kad jis irgi man padėtų, nes vis dėlto yra mano brolis“, – svarsto Eglė.

Jiedu su Fulvio kartu jau penkerius metus ir net neįsivaizduoja, kaip galėtų gyventi atskirai. Krovinių pervežimo firmoje dirbantis Fulvio – jos svajonių vyras. Ir nors gyventi tenka ne iš tokio ir didelio jo atlyginimo, šeimai visko užtenka.

Lietuvė nepriekaištingai atlieka žmonos pareigas. Ji vadovaujasi lietuvišku posakiu, kad meilė į vyro širdį ateina per skrandį, ir dar nė sykio neprašovė pro šalį.

„Kai padarau labai skaniai valgyti, kas jam patinka, jis visą dieną būna labai švelnus ir labai geras, kiekvieną dieną man sako komplimentus. Jam labai patinka ryžiai su mocarela ir tunu“, – gerų santykių paslaptį išduoda Eglė.

Galbūt nustebsite, bet vienas iš mėgstamiausių Fulvio patiekalų – lietuviški cepelinai. Šis vyras – netipinis italas. „Kai aš rėkiu, jis – tyli”, – juokiasi Eglė ir sako, kad apie italus prikurta daug mitų. Iš tiesų jie daug ramesni ir sukalbamesni.

„Kiekvieną dieną pykstamės, bet visą laiką susitaikom. Pykstamės daugiau dėl vaikų. Sakykim,  vienas gal nori žaisti, kitas nori išvažiuoti, ir paskui turime nuspręsti, ką daryti“, – aiškina lietuvė.

Eglės kelias į laimingą gyvenimą buvo labai vingiuotas. Vaikystė prieglaudoje, motinystė dar nebaigus mokyklos, konsumatorės darbas. Kartais atrodė, kad ji niekada negalės džiaugtis gyvenimu. O štai svajonė, kuri daug kam gali pasirodyti kvaila, išsipildė, ir lietuvė negali atsidžiaugti. Grįžti į Lietuvą Eglė neketina.

„Emigrantai“ transliuojami antradieniais 18.50 val. per LRT Televiziją. Laidos įrašą bet kuriuo paros metu galite peržiūrėti LRT.lt „Mediatekoje“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...