captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ką turime daryti, kad baisiausia vadinama karta nesužlugdytų Lietuvos?

Šiuolaikinė vaikų karta dažnai vadinama pačia baisiausia, mažiausiai motyvuota ir niekuo nesidominčia. Ką reikia daryti, kad ši situacija pasikeistų?
Moksleiviai. A. Ufarto (BFL) nuotr.
Moksleiviai. A. Ufarto (BFL) nuotr.

Šiuolaikinė vaikų karta dažnai vadinama pačia baisiausia, mažiausiai motyvuota ir niekuo nesidominčia. Ką reikia daryti, kad ši situacija pasikeistų?

Atsakyti į šį klausimą bandė atvykusieji į konferencijos „Globaliojo švietimo scenarijus: nuo sampratos iki veiksmų“ rengtą diskusiją. Joje dalyvavo Seimo Žmogaus teisių ir Europos reikalų komitetų narė prof. Marija Aušrinė Pavilionienė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Aplinkotyros katedros dėstytoja dr. Renata Dagiliūtė, VDU Regionistikos katedros vedėjas prof. Egdūnas Račius, LSTC Darbo rinkos tyrimų instituto vadovas prof. Boguslavas Gruževskis, UNESCO ekspertas Saulius Mykoliūnas ir „Barclays“ technologijų centro Lietuvoje vadovė Milda Dargužaitė.

Siūlo daugiau dėmesio skirti asmenybių ugdymui

M. A. Pavilionienė dar prieš prasidedant diskusijai nusistebėjo, kad konferencijoje nedalyvavo nei Švietimo ir mokslo ministerijos, nei Švietimo komiteto narių atstovai. Joje nebuvo ir politikų, nuo kurių sprendimų ir priklauso tam tikrų pakeitimų priėmimas.

Marija Aušrinė Povilionienė. T. Vinicko (DELFI) nuotr.
Nepaisant to, ji teigė besitikinti, kad išsakytos idėjos bus išgirstos. Bene svarbiausia iš jų, politikės teigimu, – jei norime, kad mūsų šalyje klestėtų globalus švietimas, turime ugdyti asmenybes, kurios sugebėtų įvertinti tokio švietimo svarbą.

„Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, žmonės gerbiami už tai, kad yra tokie, kaip visi – pritaria kolektyvui. Tačiau turime galvoti apie tai, kaip ugdyti asmenybes, kurių idėjos nesutampa su kolektyvo, kurios rengiasi, kalba, elgiasi kitaip. Deja, dabar asmenybės nėra mėgstamos, nes jos dažnai parodo, kokia pilka yra masė, jos net žudomos, nes mąsto kitaip. Tarkime, Boriso Nemcovo pavyzdys.

Asmenybės ne tik turi savyje sukurti unikalų pasaulį, bet ir turėti drąsos šias idėjas paskleisti. Kaip užtrinti, kad žmonės būtų drąsūs? Turime pradėti mokymosi įstaigose dėstyti apie patį gražiausią XX amžiuje įteisintą dalyką – žmogaus teises ir laisves. Tik su jomis susipažinus atsiranda drąsos jas ginti“, – įsitikinusi M. A. Pavilionienė.

Pastebi žmonių sąmonės sustabarėjimą

Anot jos, klaidinga manyti, kad mūsų tautos skirtybės bruožas turi būti tradicijų laikymasis, kad nuolat turime ieškoti tautinio identiteto ir baimintis Europos Sąjungos ir viso pasaulio propaguojamos šalių niveliacijos idėjos.

„Čia ir išryškėja žmogaus sąmonės sustabarėjimas. Deja, kaip kai kurie Lietuvos politikai nori dirbti su savimi, taip ir kiti žmonės bijo plačios rinkos idėjų. Tik jas supratę galėsime girtis, kad esame kokybiškesni žmonės“, – įsitikinusi ji.

Tiesa, M. A. Pavilionienė įspėjo, kad aklai pasikliauti visomis globalios valstybės idėjomis nereikia – svarbu saugoti save ir savo vertybes, tačiau neužkirsti kelio asmenybės tobulėjimui.

Mąstome atbulai

Savo ruožtu E. Račius dėmesį atkreipė į „globalųjį švietimą iki kultūrinio pažinimo“. Pats dvi dukras (lankančią devintą klasę ir būsimą pirmokę) auginantis profesorius sakė esąs išgąsdintas to, kas vyksta Lietuvos mokyklose.
E. Račius. T. Vinicko (DELFI) nuotr.

„Augau tuometinėje Sovietų Sąjungoje, tačiau, nors viskas buvo ribojama, man buvo labai įdomūs istorijos, geografijos mokslai. Norėjau pažinti pasaulį, suprasti, pavyzdžiui, kuo skiriasi Čilės ir Kolumbijos čiabuviai. Dabar, kai turime galimybes viską pasiekti ir pamatyti gyvai, stebime keistą procesą – pažinimo džiaugsmo nėra. Išskyrus tą, kuris išgyvenamas gavus naują telefoną ar stebint naują vaizdelį internete. Su siaubu žiūriu į šią situaciją.

Manau, kalbant apie švietimo sistemą, – einame atbulai, mąstome atvirkščiai, nesakysiu kuria, tačiau ne ta, kuria reikėtų, kūno dalimi. Dažnai būna, kad bandome kažką keisti, vaduoti, tačiau patys nesuprantame, ką konkrečiai norime padaryti, kaip galime prisidėti prie pokyčių ir koks turėtų būti mūsų vaidmuo juose“, – sakė E. Račius.

Švietimo sistema neatitinka darbdavių lūkesčių

M. Dargužaitė atkreipė dėmesį į tai, kad jai, kaip įmonės atstovei, pirmiausia svarbu, kad atėję dirbti darbuotojai būtų pasirengę darbui. Deja, tokių asmenų pastaruoju metu trūksta. Taip yra dėl to, kad darbuotojai mokslo įstaigose nėra tinkamai paruošiami.

M. Dargužaitė. T. Vinicko (DELFI) nuotr.
„Kasmet kintant technologijoms, atsirandant įvairioms inovacijomis pastebime, kad darbuotojų išsilavinimas labai skiriasi nuo to, ko mums reikia. Geras darbuotojas dabar turi būti prisitaikęs prie nuolatinės kaitos, pasirengęs nuolat mokytis. Jis turi suprasti socialines problemas, mokėti dirbti komandose, kurios yra globalios, kurias sudaro įvairių kultūrų žmonės. Dabar geram darbuotojui neužtenka turėti tik techninių žinių. Turime tai suprasti ir skatinti moksleivius imtis užklasinės, visuomeninės veiklos, skatinti jų pilietiškumą. Labai svarbu ir tai, kad jaunuoliai mokslo įstaigose mokytųsi, kaip greitai mokytis toliau“, – sakė ji.

Anot M. Dargužaitės, mokytojai dabar turėtų mokyti vaikus susisteminti informaciją, kurios srautas šiuo metu yra milžiniškas, ją analizuoti.

„Dabar viskas pasaulyje yra paremta pirkimo–pardavimo santykiais. Mokytojų darbas yra parduoti mokiniams norą mokytis. Mokinius reikia sudominti, o ne grūsti informaciją taip net nuo jos atstumiant. Labai svarbus dabar ir gero mokytojo vaidmuo. Žiūrint į apklausas, matyti, kad jei asmuo susidomėjo kokiu dalyku, dažnai – gero ir įkvepiančio mokytojo dėka“, – sakė ji.

Žaloja ne tik save, bet ir aplinką

R. Dagiliūtė dėmesį atkreipė į ekologinio švietimo mokymosi įstaigose svarbą. Anot jos, jei nebus aplinkos, nereikės nieko, todėl turime ugdyti sąmoningus piliečius, vartotojus, kurie saugotų savo planetą.

„Dar blogiau, kai vaikai gauna tokio pobūdžio žinių, tačiau neturi, kur jas pritaikyti, nes aplinka gyvena kitaip – tėtis taip nedaro, mama nedaro. Pavyzdžiui, jei vaikas išmoksta rūšiuoti, tačiau šeimoje ši iniciatyva nepalaikoma. Deja, tolstame vieni nuo kitų, nesugebame suprasti artimųjų, bandome save išreikšti per vartojimą, o ne kalbame apie vertybių ugdymą. Dabar populiaresnis tas asmuo, kuris turi naujesnį telefoną, o ne tas, kuris, pavyzdžiui, yra gabus.

Kaip mažinti vartojimo kiekį? Turime užauginti naują kartą, kuri supras, kaip svarbu gerbti savo aplinką, kitą žmogų ir patį save“, – pastebėjo ji.

R. Dagiliūtė. T. Vinicko (DELFI) nuotr.

Ragina atsisakyti pažymių

B. Gruževskis atkreipė dėmesį į dabar ugdomas vertybes. Anot jo, neteisinga, kad nemokame išeiti iš už savo vertybių ribų ir pasidalinti bendrais tikslais su kitais.

„Šiandien pasaulio bendruomenė turi pakankamai materialinių išteklių, kad užtektų visiems, kad stabilios gyvenimo sąlygos būtų užtikrintos bet kuriame pasaulio krašte. Turime išmokti pasidalinti problemomis, tačiau nekrauti jų vaikams“, – įsitikinęs jis.

B. Gruževskis mano, kad svarbiausia – gerbti vaiką, įsiklausyti į jo poreikius.

„Mokytojas pirmiausia turi pasižymėti vidine švara, kuri patrauktų vaiką. Jei nesumenkinsi jo vertės, sudominsi jį, viskas bus gerai. Pastebėjau, kad kuo blogesni vaikai, tuo geriau jie geria tai, ko neturi aplinkoje. Mokykla turi būti vieta, kur vaikas iš bet kokios šeimos pajaustų geresnį gyvenimą“, – patikino jis.

B. Gruževskis įsitikinęs, kad svarbiausia dabar ne vaikui suteikti žinių, o išmokyti žmogiškumo.

„Reikia suteikti ne žinias, o vertybes. Pažymių sistema jau netinka, tai buvo XIX amžiaus etapas, atidarykite langus, jau saulė šviečia“, – šmaikštavo jis.

B. Gruževskis taip pat mano, kad reikia suformuoti aiškią schemą, kaip dabar ugdyti vaikus, ir jos griežtai laikytis.

Atkreipė dėmesį į neformalų švietimą

Diskusijos moderatoriui, žurnalistui Andriui Tapinui, paklausus, kaip iš tiesų reikėtų sudominti mokslu, pavyzdžiui, 7 metų vaiką, kuris ką tik įsiliejo į švietimo sistemą, diskusijos dalyvių nuomonės išsiskyrė. 

M. Dargužaitė pabrėžė, kad labai svarbu skatinti vaiką ne tik mokytis būtinus dalykus, bet ir sudominti jį užklasine veikla, kur jis gautų kiek kitokių svarbių įgūdžių.
„Amerikoje nuo mažens visi vaikai dalyvauja labdaringose akcijose, tai yra jų pamokų dalis. Savo ruožtu Lietuvoje ties neformalios veiklos ugdymo skiltimi uždedamos varnelės net nepasistengus kažką konkretaus šioje srityje nuveikti. Dalyvaudami neformalioje veikloje vaikai susiduria su problemomis, su kuriomis šiaip nesusiduria, šios veiklos skatinimas nebūtų labai brangus pokytis, tačiau reikšmingas“, – įsitikinusi ji.

M. Dargužaitė pamena, kaip jai mokantis Švedijoje vyko rinkimai. Visi dvyliktokai tuomet per politologijos pamokas 2 mėnesius juos studijavo – lankėsi partijų būstinėse, rengė pristatymus.

„Vaikai nuo mažens turi būti mokomi pritaikyti savo žinias praktiškai“, – mano ji.

Motyvuoti galima ir gera išvaizda, ir saldainiais

S. Mykoliūnas pastebėjo, kad vaiką galima motyvuoti kur kas paprastesnėmis priemonėmis. Anot jo, geras mokytojas ne tik turi būti išsilavinęs, bet ir šiuolaikiškas – kalbėti vaikui suprantama kalba, patraukti jį savo įvaizdžiu.

„Gal tai labai primityvu, tačiau mokytojas turi ir turėti gražų telefoną, ir gerai atrodyti. Įvaizdis yra labai svarbu. Kartais saldainis vaiką motyvuoja labiau nei protingos tezės ar pasakojimas apie globalius moralinius kriterijus. Turėdamas sau lygiaverčio mokytojo pavyzdį vaikas jį labiau gerbs, jo daugiau klausys“, – sakė jis.

Saulius Mykoliūnas, Milda Dargužaitė, Renata Dagiliūtė. T. Vinicko (DELFI) nuotr.

S. Mykoliūnas taip pat pritarė, kad būtina skatinti vaikus dažniau užsiimti neformalia veikla.

Ragina negabiems jaunuoliams neleisti tapti mokytojais

Politikė M. A. Pavilionienė sakė pastebinti, kad 7 metų amžiaus vaikai šiais laikais yra labai gabūs, protingi ir drąsus.

„Šiuolaikinis jaunimas nenuleidžia akių, kartais įžūliai gina savo nuomonę – ir tai yra puiku. Gyvendami sovietiniame režime taip negalėjome elgtis, todėl reikia vertinti tą laisvės jausmą, kurį turi mūsų vaikai“, – sakė ji.

Pasak politikės, ne vaikai yra blogi, nes niekuo nesidomi, o mokytojai, nes nesugeba jų sudominti.

„Nereikėtų priimti į pedagogikos studijas tų, kurie niekur kitur neįstoja. Senojo pedagogikos universiteto rektorius yra pripažinęs, kad į jį sulįsdavo niekur kitur neįstoję trejetukininkai. Taip būti neturi. Mokytojas turi būti asmenybė, turime atskirai šviesti ir tėvus, kad ir jie nebijotų būti asmenybėmis. Kai tai bus padaryta, vaikas – asmenybė augs savaime ir domėsis daugeliu skirtingų sričių“, – patikino ji.

Siūlo perrašyti vadovėlius

Anot E. Račiaus, norint sudominti vaikus mokslu, mokytojai vėl turi tapti asmenybėmis. Tiesa, tėvus šiuo atveju jis vadino prarastąją karta, į kurios tobulėjimą investuoti neverta.

„Pasakysiu aiškiai, ką reikia keisti – perrašyti vadovėlius. Tačiau tam neturime pinigų, todėl to nebus. Kartais apsilankau mokyklose, matau, iš ko vaikai mokosi. Taip būti neturėtų. Dabar kai kurių vadovėlių autorius galime paduoti į teismą dėl neapykantos kurstymo. Mums reikia kardinaliai keisti vadovėlius, kuriuose aprašomi socialiniai ir humanitariniai mokslai.

Be to, žinios yra pateikiamos netinkamai. Skiriama, kad štai – Lietuva, o štai dabar – pasaulis. Ypač šis skirstymas ryškus istorijoje. Nemokame matyti savęs pasaulio kontekste, liepiama skaityti 5 puslapius informacijos, oi, kaip lietuviai kentėjo, oi, kaip buvo blogai, o tada atskiriama – dabar mokysimės pasaulio istorijos. Tada puslapis informacijos apie Napoleoną, kurioje didžiąją dalį užima aprašymas, kokia graži jam buvo Vilniaus šv. Onos bažnyčia. Perspaudėme tautinę revoliuciją.

Taip pat pastebiu, kad jau nuo 1994 metų, kai pradėjau dėstyti, tolygiai prastėja studentų žinių kokybė. Jei pasakai studentui, kad jam reikės skaityti mokslinius straipsnius ir tai daryti angliškai, jis atšauna, kad to nedarys ir mano mokomo dalyko nesirinks. Didžioji mūsų nacijos tragedija yra ta, kad nėra kultūrinio pažinimo – žmogus, nuvažiavęs į Libaną, gali galvoti, kad yra Libijoje.

Net ne mokykloje, jau darželyje, turi mokyti vaikus mąstyti globaliai, galvoti apie Lietuvą pasaulio kontekste ir aiškinti ne atskirai apie vergus, o po metų apie tremtį, o ieškoti paralelių, pasakoti, kas Lietuvoje buvo tada, kai Amerikoje klestėjo vergovinė santvarka“, – dėmesį į mokymosi procesus atkreipė E. Račius.
Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...