captcha

Jūsų klausimas priimtas

Profesorius: visuomenėje privalo būti 6 proc. chaoso

Visuomenėje privalo būti ne tik tvarka, bet ir maždaug 6 proc. chaoso – tiek alkoholikų, savižudžių ir net žmogžudžių. Tuo įsitikinęs fizikas, filosofas, Mykolo Romerio universiteto profesorius Saulius Kanišauskas. Jo teigimu, chaosas reikalingas tam, kad visuomenėje nebūtų stagnacijos.
T. Lukšio (BFL) nuotr.
T. Lukšio (BFL) nuotr.

Visuomenėje privalo būti ne tik tvarka, bet ir maždaug 6 proc. chaoso – tiek alkoholikų, savižudžių ir net žmogžudžių. Tuo įsitikinęs fizikas, filosofas, Mykolo Romerio universiteto profesorius Saulius Kanišauskas. Jo teigimu, chaosas reikalingas tam, kad visuomenėje nebūtų stagnacijos.

„Privalo būti 6 proc. alkoholikų, 6 proc. savižudžių, 6 proc. žmogžudžių ir įvairiausių rūšių nukrypimų. Žinoma, kai kuriose srityse tai apytikslis skaičius. Tarkim, jei kalbame apie ekonomiką, nedarbą, bedarbių jau yra apie 10 proc. Jei bedarbių bus daug mažiau, ekonomika sustos, visi tingės dirbti [...] ir suinteresuotumas, motyvacija dirbti nepaprastai sumažės. Tada ištiks krizė ir gali žlugti visa ekonominė sistema“, – kalba profesorius, monografijos „Sinergetinio pasaulėvaizdžio kontūrai. Filosofiniai ir moksliniai aspektai“ autorius.

Sinergetika, pasak mokslininko, aprėpia daugybę įvairiausių mokslo šakų: chaoso teoriją, fraktalų teoriją, katastrofų teorijas, kvantinę mechaniką ir t. t. Ji, S. Kanišausko teigimu, be kita ko, gali aiškinti ir žmogų bei jo psichologiją. „Tarkim, sinergetikos dėsningumais remiantis, modeliuojama meilės problema, pavyzdžiui, ar iš tikrųjų Romeo ir Džuljetos poelgiai turėjo būti tokie, kokie buvo (galbūt buvo galima kitaip?), ir parodoma, kad kitokios išeities šiuo konkrečiu atveju ir negalėjo būti“, – aiškina profesorius.

– Jūsų monografijoje „Sinergetinio pasaulėvaizdžio kontūrai. Filosofiniai ir moksliniai aspektai“ sinergetika pristatoma kaip naujas, neklasikinis, postakademinis mokslas. Ką tai reiškia? Nauja kokybė? Paramokslas?

– Pradėsiu nuo paramokslo. Taip, kai kurie filosofai, mąstytojai sinergetiką bando priskirti net paramokslams, atseit joje labai daug neaiškumo, netikrumo, neišbaigtumo, nepaprastai sunku pritaikyti praktiškai (nors ji pritaikoma). Kita vertus, kodėl tai vadinamu naujuoju mokslu? Sinergetika turi ir kitokių pavadinimų, pavyzdžiui, JAV, iš dalies ir Prancūzijoje vadinama kompleksiškumo teorija. Vienas iš sinergetikos tėvų Nobelio premijos laureatas Ilja Prigožinas tai vadina disipatyviųjų struktūrų teorija. Bet aš vartoju Hermanno Hakeno terminą „sinergetika“. „Sin“ – kolektyvus, bendras, „energija“ – kažkoks veiksmas. Ir tai faktiškai yra ne kas kita, kaip emergentinio evoliucionizmo teorija.

Kas yra evoliucionizmas, visi žinome, ir Darwiną žinome. Bet ką reiškia emergencija? Tai terminas, kuris pabrėžia, kad nuolatiniame vystymesi vyksta kažkokie šuoliai, atsiranda kažkas absoliučiai naujo: naujos kokybės, tikrovės lygių hierarchija, tam tikra tvarka. O tai vienas svarbiausių sinergetikos aspektų. Antras labai svarbus aspektas yra tas, kad sinergetikoje atrasti dėsniai ir dėsningumai yra vienodi, tarkim, ir kalbant apie visą visatą, arba metagalaktiką (tą fizinę visatą, kurią mes stebime), ir apie žvaigždes, ir apie planetas, ir apie kalnus, ir apie pakelėje gulintį akmenį (nors atrodo, kad jis absoliučiai negyvas, bet reikia pažvelgti į laiką, kiek tas akmuo gali būti stabilus), ir apie žmogų, ir apie visuomenę, ir apie finansus, ekonomiką, politiką. Visiškai neseniai, pačioje XXI a. pradžioje, ėmė formuotis socialinė sinergetika, kitaip sakant, sinergetikos dėsningumų pritaikymas socialiniams procesams.

Sinergetika gali aiškinti ir žmogų, jo psichologiją. Tarkim, sinergetikos dėsningumais remiantis, modeliuojama meilės problema, pavyzdžiui, ar iš tikrųjų Romeo ir Džuljetos poelgiai turėjo būti tokie, kokie buvo (galbūt buvo galima kitaip?), ir parodoma, kad kitokios išeities šiuo konkrečiu atveju ir negalėjo būti. Arba – įdomus dalykas – mes visi esame įsitikinę, kad mūsų širdelės turi plakti ritmingai, gražiai, o iš tikrųjų sinergetiniais metodais naudojantis atskleistas dėsningumas parodė, kad, jei širdis plaka itin ritmingai, lauk greito infarkto.

Labai svarbu tai, kad sinergetika yra mokslas, aprėpiantis daugybę įvairiausių mokslo šakų: ir kvantinę mechaniką, ir chaoso teoriją, ir fraktalų teoriją, ir katastrofų teorijas, ir t. t. Kai kalbama apie tai, kuo sinergetika išskirtinė, dar svarbiau tai, kad paaiškėjo, jog ir fizinėje, ir socialinėje, ir psichinėje tikrovėje nieko nėra pastovaus: ir žvaigždžių, ir žmogaus gyvenime vyksta nuolatiniai lūžiai, krizės, katastrofos, kurios gali baigtis ir tragiškai (tarkim, žvaigždės arba žmogaus mirtimi), ir gali perkelti į visiškai naują kokybę. Štai vietoj paprastos žvaigždės atsiranda kažkoks pulsaras, neutroninė žvaigždė arba žvaigždė milžinė, kuri savo ruožtu vėl evoliucionuoja. Žmogų tie patys dėsningumai irgi perveda į naują kokybę: jei ištinka gili krizė, gal net depresija, ir jei žmogus sugeba iš to išbristi, jis tampa visai kitoks, pradeda kitaip mąstyti, jausti, elgtis. O paskui – vėl naujos krizės.

Dar įdomiau – kai kurie dėsningumai tiesiog primena garsiuosius Merfio dėsnius. Studentams dažnai sakau: jeigu jums jau dabar nesiseka, yra blogai, nebijokite – bus dar blogiau. Tik tuo atveju, jei turite labai didelių tikslų, siekių, atsitiks kažkas stebuklinga. Tarsi paims kažkas už pakarpos ir išmes į geresnę kokybę, įvyks kažkas reikšmingo. Tada kurį laiką vėl bus ramu, o paskui – vėl krizės. Ir taip visas gyvenimas per tokias krizes, kurių metu veikia labai keistas principas – netiesiškumas. Ką tai reiškia? Paprastas dalykas: manome, kad prie dviejų pridėjus tris bus penki. Bet štai tose krizinėse situacijose, kai prasideda chaosas, netvarka ir pan., prie dviejų pridėję tris galime gauti ne tik penkis, bet ir 100, 1 000 ar minus 10. Prasideda visiškai nenusakomi dalykai.

– Čia ir yra vadinamasis atsisveikinimas su Niutono pasaulėvaizdžiu?

– Taip, kai atsiranda kažkas visiškai nelaukto, netikėto. Matyt, ne be reikalo mūsų garsiojo teologo Česlovo Kavaliausko pagrindinė mintis buvo ta, kad Jėzus buvo netiesinis: jis elgėsi paradoksaliai, ne taip, kaip visi žmonės, ir būtent dėl to mūsų istorijoje įvyko kažkas netikėto, nelaukto. Prie dviejų pridėjus tris, Jėzui nebuvo penki.

Ir pagaliau pabrėšiu, mano manymu, svarbiausią aspektą. Pasirodo, kad, kai įvyksta krizės ir prasideda chaosas, tame chaose irgi egzistuoja tam tikra tvarka – fraktalinė, arba savipanaši, tvarka. Tai reiškia, kad net tai, kas mums atrodo visiškas atsitiktinumas, kažkoks gamtos dėsnių žaismas, irgi yra protinga, nukreipta į kažkokį tikslą, sinergetikoje vadinamą keistuoju atraktoriumi („attract“ reiškia patraukti, pavilioti, pritraukti), kai egzistuoja kažkokie keisti būviai, kurie tave tiesiog traukia. Pavyzdžiui, taip yra pasakose: kad ir kuriuo keliu eis pasakų herojai, vis tiek anksčiau ar vėliau pasieks tą patį. Įprastame gyvenime, manau, tą būseną galima pavadinti įsišaknijusiomis vertybėmis: pritraukia būtent žmogaus sąmonėje dominuojančios vertybės. Jeigu jos aukštos, gal net transcendentinės (drįsiu pavartoti tokį filosofinį terminą), net per baisiausias krizes žmogaus laukia išsigelbėjimas. Kitaip sakant, sinergetikoje implikuotas teleologinis principas.

Pasirodo, kad net ir negyvose sistemose (t. y. tose sistemose, kurias mes vadiname negyvomis) egzistuoja kažkokia kryptinga evoliucija, kurią nulemia trys dalykai: pradinė programa (sakykim, kažkoks genetinis ar socialinis kodas), sugebėjimas prisitaikyti prie pakitusios aplinkos (arba adaptacija, puikiai žinoma ir darvinizme) ir grįžtamieji ryšiai (tai reiškia, kad ateities būviai valdo dabartį). Mes kažkodėl esame įsitikinę, kad praeitis lemia ateitį. O sinergetika tvirtina, kad ateities būviai valdo dabartį.

– Štai kodėl sakote, kad sinergetika gali būti ir paramokslas? Bet Davido Eaglemano knyga „Incognito: slaptieji smegenų gyvenimai“ visiškai pagrindžia tai, ką Jūs sakote.

– Sinergetikoje yra implikuota dar viena labai svarbi mintis. Klasikinė fizika, klasikinė chemija – visi klasikiniai mokslai, remiasi vadinamuoju laplasiniu priežastingumo principu: manoma, kad egzistuoja priežasčių ir pasekmių grandinė ir, jei žinotume visas pradines sąlygas, galėtume apskaičiuoti, kas buvo praeityje, kas – dabartyje, kas – ateityje. Bet ėmė ryškėti, kad šis priežastingumas labai primityvus. Jį tiesiog atmetė kvantinė mechanika (kad ir Heisenbergo neapibrėžtumo principas), juo suabejota ir biologijoje, nes biologijoje labai ryškus tikslingumas, kurį jau XVIII a. pirmiausia atmetė mokslininkai, fizikai, o paskui – ir filosofai. Nėra gamtoje jokio tikslingumo. Kokį tikslą gali turėti, tarkim, akmuo, gulintis pakelėje? Žmogus gali turėti tikslą jį pakelti, įmūryti, nusviesti, o pats akmuo jokio tikslo neturi, jis yra negyvas.

Taigi sinergetika į mokslą (ne tik į filosofiją) sugrąžino tikslingumą. Pasirodo, kad vis dėlto egzistuoja tam tikras kryptingumas, įvykių tikslingumas, o įdomiausia tai, kad tikslingumo paaiškinti paprastais mechaniniais dėsniais (Niutono, net ir Einšteino fizika) praktiškai neįmanoma. Pasirodo, kad gali egzistuoti nepriežastinis priežastingumas. Kitaip sakant, įvykių tarpusavio sąsajos, kai tarp tų daiktų, kurie vienas kitą tarsi veikia, nėra jokio veikimo. Pasakysiu paprasčiau – tai sinchronizacijos reiškinys, kurį atrado didysis olandų fizikas ir laikrodininkas Christiaanas Huygensas.

Įvykis paprastas. Jis gamino laikrodžius ir švytuokles, nuo kurių tikslumo priklauso švytavimo greitis ir, žinoma, paties laikrodžio tikslumas. Taigi jis pagamina identiškas švytuokles, pakabina namuose ant balkio, pastumia vieną švytuoklę, pastumia antrą ir žiūri, ar jos vienodai švytuoja. Jei ne – reguliuoja. Ir štai kartą vasarą (pabrėžiu – vasarą, nes durys į lauką buvo atviros, o tai svarbu) jis pakabina dvi ką tik pagamintas identiškas švytuokles. Vieną pastumia ir išgirsta iš lauko žmonos balsą: „Christiaanai, ateik padėti pasemti vandens.“ Christiaanas, pamiršęs pastumti antrą švytuoklę, išbėga padėti žmonai, o sugrįžęs apstulbsta – abi švytuoja į taktą, nors tarp jų jokių fizinių ryšių nėra. Vienodi tik jų parametrai (savybės). Tad pasirodo, jog tam, kad užsimegztų vienodi ryšiai (sinchronizacija), nereikia jokių fizinių pastangų. Būtent sinchronizacija ir paaiškina, kodėl net, tarkim, man nusičiaudėjus galbūt Marse prasidės kokia nors audrelė arba, atvirkščiai, Mėnulyje nukritus meteoritui man pradės skaudėti galvą. Tai visiškai neregimi ryšiai.

– Taigi aktyvi Saulė, plazminiai pliūpsniai, magnetiniai laukai...

– Kelia didelius neramumus, t. y. destabilizuoja žmonių psichiką. Tai yra heliobiologija, kuri tiria Saulės (ir ne tik jos) aktyvumo, kosminės aplinkos pokyčių įtaką žemės geomagnetiniams reiškiniams, pagaliau – žmogaus psichikai, elgesiui ir pan. Jei Saulė nerami, ir žmogaus psichika destabilizuojama, tampa nerami. Būtent tada prasideda visi netiesiniai procesai, kai net pats mažiausias, nereikšmingas faktelis gali pagimdyti revoliuciją ar karą arba, atvirkščiai, – viską užslopinti. Čia dar yra daugybė neištirtų dalykų.

– Sakote, kad ateitis veikia dabartį. Kaip tai paaiškinti?

– Žmogaus gyvenime tai labai paprasta. Jei žmogus turi ateities viziją, norą, troškimą, jis to ir siekia. Vadinasi, ateities vizija daro įtaką jo dabartiniams veiksmams. Taip yra visur, pavyzdžiui, organizacijose, politinėse partijose, kurios turi savo strateginius planus. Būtent strateginiai planai lemia dabartinę elgseną. Juk egzistuoja strateginių planų modeliavimas: tarkim, kas bus ir kaip mes turime elgtis, jei norime kažką pasiekti. Ar tai įmanoma, ar ne? Tai net matematiškai modeliuojama.

– O svajonės irgi gali būti duotybė? Kas sukelia svajonę? Pirmiausia kyla iš tam tikro tikėjimo, bet iš kur ji atsiranda? Kažkas ją inicijuoja?

– Pabandysiu atsakyti Geraldo Holtono, JAV fiziko ir mokslo filosofo, žodžiais. [...] Jis atsako labai paprastai: paaiškinti to neįmanoma, gal tai glūdi žmogaus pasąmonėje, archetipiniuose vaizdiniuose, be galo sename dabartinės žmogaus sąmonės užslopintame pasaulio ir tikrovės suvokime, kuris įsigręžia į mūsų dabartinę tikrovę ir daro jai įtaką. Ir iš tikrųjų egzistuoja tąsa ir teminis kryptingumas, arba angažuotumas, vienokioms ar kitokioms idėjoms. Juk yra labai daug labai žymių mokslininkų, kurie giliai tiki Dievu, Vatikanas turi savo mokslų akademiją, kurios didelę dalis sudaro Nobelio premijos laureatai.

– Ar, remdamiesi sinergetikos mokslu, galime apskaičiuoti, kada įvyks didysis virsmas, pavyzdžiui, koks buvo pasaulinis tvanas? Ne pasaulio pabaiga, bet kažkokia labai stipri transformacija?

– Socialinės sinergetikos tėkmėje užgimė vadinamoji matematinė istorija, kuri kaip tik bando atsakyti į šį klausimą, t. y. bando modeliuoti istoriją: tiek praeitį (kas buvo, ar iš tikrųjų turėjo įvykti taip, kaip įvyko, žinant pradines sąlygas, nes istorija jau duota) ir kas bus ateityje. Viskas modeliuojama labai gražiai ir kai kurie praeities modeliai lyg ir pasitvirtina. Bet, pasirodo, su istorija yra bėda, nes egzistuoja garsusis Kasandros efektas. Kasandra – graikų mitologinė būtybė, kuriai Delfų orakulai išpranašavo, kaip reikia elgtis, kad ji gyventų laimingai. Bet Kasandra viską darė priešingai, negu nurodė žyniai.

Kai modeliuojama ateitis ir matematiškai numatoma, kad turi būti taip ir taip, kažkodėl žmogus nepaprastai dažnai elgiasi taip kvailai, kaip Kasandra, – daro priešingai. Pavyzdžiui, jei būtų paklausyta išankstinių mokslininkų įspėjimų, nebūtų buvę Černobylio avarijos, Sibire nebūtų įvykusi milžiniška hidroelektrinės griūtis, kuri nusiaubė milžiniškas teritorijas, nebūtų išdžiūvusi Aralo jūra. Taigi numatoma, kokios gali būti pasekmės, bet kažkodėl daroma savaip.

– Kodėl? Lyg būtų akivaizdu, kad pasaulis persigrupuoja...

– Toks persigrupavimas, toks chaosas netgi būtinas. Yra vadinamasis būtinos disharmonijos koeficientas, atrastas dabar pripažinto rusų mokslininko Davidovo. [...] Jis tyrinėjo žmonijos vystymąsi naudodamasis sinergetiniais metodais, modeliuodamas ir naudodamasis tokiais keistais dalykais, kaip Fibonačio (italų pirklio, kuris augino triušius ir žiūrėjo, koks triušių prieauglis būtų, jei nė vienas nenudvėstų) skaičiai. Pasirodo, pačioje gyvojoje gamtoje egzistuoja tam tikros proporcijos, taisyklės, kurios pasireiškia per vadinamąją auksinę taisyklę, kuria naudojosi ir visi senovės graikų menininkai. Taip pat pasirodo, kad tie patys skaičiai valdo mūsų visuomenę – visuomenėje privalo būti ne tik tvarka, bet ir chaosas. O privalomo chaoso koeficientas yra maždaug 6 proc. Tarkim, visame pasaulyje yra taika, bet 6 proc. teritorijos privalo vykti karai.

– Kokia tų 6 proc. prasmė?

– Kad išjudintų, kitaip bus stagnacija. Privalo būti 6 proc. alkoholikų, 6 proc. savižudžių, 6 proc. žmogžudžių ir įvairiausių rūšių nukrypimų. Žinoma, kai kuriose srityse tai apytikslis skaičius. Tarkim, jei kalbame apie ekonomiką, nedarbą, bedarbių jau yra apie 10 proc. Jei bedarbių bus daug mažiau, ekonomika sustos, visi tingės dirbti (sakys – kuriam galui dirbti, aš ir taip uždirbu, ir taip esu patenkintas, darbą visuomet gausiu) ir suinteresuotumas, motyvacija dirbti nepaprastai sumažės. Tada ištiks krizė ir gali žlugti visa ekonominė sistema. [...]

– Sinergetika – tarpdalykinis mokslas. Kaip jis taikomas teologijoje? Ką bendro gali turėti su mistika?

– Teologiją nuo mistikos reikia atriboti. Tą padarė pirmieji Bažnyčios tėvai – patristai, kurie labai kategoriškai pasisakė prieš bet kokią mistiką, magiją ir vienintelę išimtį padarė Hermiui Trismegistui, t. y. Hermiui trissyk pagarbintam. Galbūt dėl to, kad viena iš Hermio Trismegisto ištarų įėjo ir į Jėzaus Kalno pamokslą, o vėliau pagrindė maldą „Tėve mūsų, [...] kaip danguje, taip ir ant žemės“. Tik Hermis Trismegistas tęsė – „kaip ant žemės, taip ir danguje“. Ir žemę, ir dangų vienija dieviškasis dėsnis. Gal dėl to, kaip tvirtina kai kurie tyrinėtojai, kad ir hermeneutinės filosofijos tyrinėtojas Algis Uždavinys, šį vienintelį mistiką kažkaip pagarbiai priėmė ir krikščionys. Dar daugiau – šv. Augustinas manė, kad net Mozė buvo prisidengęs Hermio Trismegisto vardu. Buvo įvairiausių fantazijų. O šiaip Bažnyčia bandė ir bando religinį tikėjimą atriboti nuo bet kokios magijos, nes magijos esmėje, kaip tvirtina magijos, senovės kultūrų tyrinėtojai, glūdi žmogaus išskirtinumo vizija, t. y. kad žmogus gali valdyti visą pasaulį savo dvasios, proto jėgomis, kad jis, o ne Dievas, yra viso pasaulio valdovas. Čia labai ryškiai teologija susikerta su magija ir mistika.

Jei kalbame apie sinergetikos santykį su tuo, ką vadiname magija, ezoterika, tokie ryšiai labai artimi. Man teko parengti knygą „Iracionalumas ir mokslinio pažinimo ribos“ (pusę jos pats parašiau, rašė ir daktaras Saulius Norvaišas, ir profesorius Arūnas Augustinaitis, ir kt.). Pasakysiu labai paprastai – mano įvardyti kai kurie sinergetikos dėsningumai gana gerai paaiškina visus procesus, kuriuos mes vadiname stebukliniais ir maginiais. Galbūt kai kuriuos dalykus mes vadiname stebuklais tik todėl, kad iki galo jų nesuprantame. Jei suprastume, kodėl prie dviejų pridėję tris gauname 100, o ne penkis, tada suprastume, kad mūsų gyvenime gali atsitikti visiškai neįtikėtinų dalykų. Dabar, kai jie atsitinka, mes juos vadiname stebuklingais arba magiškais. Šiuo atveju ryšys tarp sinergetikos ir magijos arba juo labiau parapsichologijos yra gana didelis.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...