captcha

Jūsų klausimas priimtas

Tėvų į emigraciją pastūmėti jaunuoliai: buvo ir depresija

Londonas – miestas, į kurį pastaruoju metu atvyksta daugiausiai naujųjų emigrantų iš Lietuvos. Mūsiškių bendruomenė čia gerokai išsipūtusi – apie 50–60 tūkst. žmonių, ir šis skaičius vis auga. Bet ne visi atvykėliai šį miestą ir apskritai emigraciją pasirinko savo noru.
Algimantas (reportažo kadras).
Algimantas (reportažo kadras).

Londonas – miestas, į kurį pastaruoju metu atvyksta daugiausiai naujųjų emigrantų iš Lietuvos. Mūsiškių bendruomenė čia gerokai išsipūtusi – apie 50–60 tūkst. žmonių, ir šis skaičius vis auga. Bet ne visi atvykėliai šį miestą ir apskritai emigraciją pasirinko savo noru.

Vis dažniau prabyla vaikystėje ar paauglystėje tėvų kartu išsivežti vaikai. Atostogoms jie visada renkasi Lietuvą, o kai paklausi, ką veiks baigę mokslus, ne vienas iš karto atsako: keliausiu atgal į namus, į Lietuvą.

Ši istorija kiek kitokia. Abu „Emigrantų“ pašnekovai Londone atsidūrė būdami labai jauni, bet be tėvų. Vis dėlto gimdytojų vaidmuo užima svarbią vietą. Būtent jie nutarė, kad vaikams bus geriau išvykus kuo toliau nuo Lietuvos. Todėl Algirdą tiesiog išprašė iš namų Klaipėdoje, o dabartinį jo kambarioką Renatą pastūmėjo mesti mokslus vidurinėje mokykloje Alytuje.

Vaikinai, išdrįsę viešai prieš televizijos kamerą papasakoti savo kiek skirtingas, bet tuo pačiu ir panašias istorijas, kalba be užuolankų: buvo ne tik ašarų, bet net ir depresija.

Tėvai pasakė, kad su jais gyventi nebegalės

Pirmojo pašnekovo – Algimanto Čiunkos – tėvai jo ateitį užsienyje suplanavo iš anksto ir po truputį tam jį ruošė.

„Jie buvo prisiskaitę, kad Anglijoje labai gerai, sako – gal norėtum pamėginti. Aš, šešiolikos metų vaikinas, nieko nežinodamas sakau – jo, kodėl gi ne. Kai pasakiau „taip“, tai taip ir užsiliko. Bet kai atėjo laikas apsispręsti, kur studijuoti, nusprendžiau – kad Klaipėdoje, jūreivystės mokykloje. Tėvai labai supyko, nes pasakiau, kad nebenoriu važiuoti į Angliją“, – prisimena Algimantas. 

Jis niekada nesuprato žmonių, kurie keikia Lietuvą, kurie aiškina, kad čia negalima padoriai gyventi. Todėl, kiek įmanydamas, norėjo įrodyti, kad tie keiksmai neteisingi. Deja, jo tėvams tai kėlė vien pyktį.

„Na, jie buvo investavę į tai, kad aš mokyčiausi, kad išlaikyčiau IELTS egzaminą. Jie buvo nepatenkinti mano apsisprendimu ir pasakė: tu su mumis negyvensi, eik ieškotis darbo. Aš pasiskaičiavau, kad nelabai išeis man išgyventi, juolab kai mokysiuosi. Bandžiau prisiglausti pas močiutę su tuometine savo mergina, bet močiutė irgi norėjo, kad išvažiuočiau“, – „Emigrantams“ pasakoja Algimantas.

Anot jau trejus metus Londone gyvenančio Algimanto, visi artimiausi žmonės nuo jo nusisuko ir elgėsi taip, kad tik Lietuvoje jis jaustųsi blogai.

Tuo metu Algimantui buvo vos aštuoniolika. Nors pilnametis, bet visai be gyvenimiškos patirties, ne itin savarankiškas, dar niekada nedirbęs ir, žinoma, tuščiomis kišenėmis.

Vaikinas sako jautęsis duobėje. O tam, kad iš jos išliptų, turėjo staigiai viską Lietuvoje palikti – tik tokiu atveju tėvai žadėjo padėti.

Iš palyginus mažutės Klaipėdos Algimantas pateko į milijoninį Londoną. Vienui vienas. Nei draugų, nei giminių, kurie galėtų juo bent pradžioje rūpintis, čia neturėjo.

„Labai sunku iš pradžių buvo, nes visiškai nieko nepažinojau. Na, ką – susirašiau, susiradau vieną panelę, kuri čia gyvena, paprašiau, kad leistų apsistoti tris dienas. Apsistojau, bet teko išsikraustyti. Tada susiradau kambario draugę iš Bulgarijos, pagyvenom truputį kartu. Po to išsikrausčiau vienas gyventi ir tada prasidėjo visos mano depresijos“, – atskleidžia jaunuolis.

Algimantas buvo girdėjęs, kad svetimoje šalyje atsidūrę žmonės kankinasi vienatvėje, ima jaustis antrarūšiai. Bet komunikabilus vaikinas niekada negalvojo, kad visa tai nutiks jam pačiam.

„Jaučiausi vienišas, nes dar su tuometine mergina išsiskyrėme. Trūko ir tėvelių, ir draugų. Viskas nepažįstama, nieko nežinai. Kažkaip nelabai norėjosi net eiti iš namų. Leisdavau dienas kambary nieko neveikdamas“, – neslepia Algimantas.

Nusprendė mesti mokslus

Pagal tėvų sumanytą planą į Anglijos sostinę persikėlęs Algimantas darbo ten iš karto ieškoti nepuolė – prioritetas buvo mokslai universitete. Iš pradžių jam finansiškai pagelbėdavo Lietuvoje gyvenanti močiutė: „Po to kažkaip gėda buvo iš močiutės imti pinigus, tai susiradau darbą. Gal po pusmečio.“

Iš Anglijos valdžios savo vardu gavęs tūkstantinę paskolą Algimantas įstojo į tarp lietuvių labai populiarų Middlesexo universitetą.

„Įstojau į kriminalistiką su psichologija. Tiesa, iš pradžių įstojau į apskaitą ir finansus, bet man nepatiko. Po dviejų savaičių nusprendžiau kažką keisti. Mano viena draugė, kurią pažinojau čia, studijavo psichologiją su kriminalistika. Ji man parodė, ką jie veikia per paskaitas, ko mokosi, kokias knygas skaito. Mane tiesiog tai „užkabliavo“ – užsimaniau būti detektyvu“, – pasakoja Algimantas.

Privataus detektyvo darbas bent jau iš filmų Algimantui atrodė labai patrauklus, mokslai pagal anglišką švietimo sistemą vaikinui taip pat patiko.

„Bet metų gale kažkaip pamaniau, kad nelabai kažką galėsiu veikti su tokia specialybe. Tad nusprendžiau, kad laikas nustoti mokytis, pamėginti pagyventi, tiesiog pažinti save. [...] [Kad negalėsiu gyventi iš specialybės] nusprendžiau dėl to, kad labai norėjau grįžti į Lietuvą, esu labai didelis patriotas, labai myliu mūsų Lietuvą. Be to, kiek kalbėjau su tėvais, tai jie irgi sakė, kad perspektyvos nėra“, – sako „Emigrantų“ pašnekovas.

Vaikinas pasakoja, kad universitete kiti studentai vadino jį netgi atsiskyrėliu – neturėjo jis ten daug draugų, o pasibaigus mokslams tūnodavau namuose, jokios pramogos nedomino.

„Jaučiausi nesavoje aplinkoje. Viskas nauja, kažkaip nelabai man čia patiko. Žinojau, kad nenoriu čia būti – tas labai slėgė“, – neslepia jaunuolis.

Gyvenimo sąlygos buvo prastos

Algimanto nuomone, emigravę lietuviai per daug gražiai piešia vaizdą Londone – nėra jis toks svetingas ir toks perspektyvus, koks daugeliui atrodo.

„Liūdniausia tai, kad gyvenau prie pat greitkelio. Naktimis ten labai garsiai važinėja mašinos, visiškai neizoliuota. Buvo šalta. Tuometinis nuomotojas įjungdavo šilumą tik aštuntą valandą vakare, o žiemą buvo labai šalta, tai vos ne užsiklojęs toje „kamurkėje“ gyveni. Liūdna, vis tos mintys neapleidžia niekaip. Nemeluosiu – ir verkdavau“, – atskleidžia Algimantas.

Spjovęs į mokslus Algimantas susikrauti lagaminų ir vykti atgal į namus Klaipėdoje negalėjo. Sako, kad ten jo niekas nelaukė.

„Man pasiūlė darbą tokia kompanija ir aš įsidarbinau. Tai buvo labai sunkus darbas – šiukšles nešioti, valyti ir su klientais bendrauti“, – „Emigrantams“ pasakoja Algimantas.

Jis sako supratęs, kad sunkus fizinis darbas yra tai, ko reikia jaunam, tik ką mokyklą baigusiam žmogui. Algimantas mano, kad dėl pakankamai mažų atlyginimų sunkiai lenkdami nugaras jaunuoliai tokiu būdu suprastų pinigų vertę, atsirastų ir motyvacija siekti universitetinio išsilavinimo.

Alinantis darbas greito maisto kavinėje vaikinui buvo stiprus spyris į užpakalį: „Dirbau už minimumą sunkų darbą, bet jeigu elgiesi su žmonėmis pagarbiai, sunkiai dirbi, jei mato, kad netinginiauji, jeigu tave pastebi, tai, manau, yra labai daug galimybių pakilti karjeros laiptais.“

Į Londoną atvyko per atostogas mokykloje

Algimanto išpažinties „Emigrantai“ klausėsi Šiaurės vakarų Londone, Hendono priemiestyje. Dviejų kambarių bute jaunuolis gyvena su dar trim lietuvaičiais. Dvi studentės merginos ir jo kambariokas Renatas. Ši kompanija anksčiau vieni kitų nepažinojo, susitiko jau būdami čia – per skelbimus.

Renatas (reportažo kadras).

Sutapimas – iš Alytaus taip pat prieš trejus metus į Londoną persikėlęs Renatas Galinis emigrantu tapo taip pat pastūmėtas artimųjų. Ir lygiai taip pat stebuklingai turėjo atrasti tunelį į gerą gyvenimą, bet dar nerado.

„Radau daug sunkaus darbo ir tiesiog supratau, kad pinigai ant medžių neauga, kad reikia dirbti sunkiai“, – šiuos žodžius sako tikrai ne eilinis emigrantas. Įsidėmėkite – tai pirmas toks atvejis „Emigrantų“ laidoje. Alytiškis į Anglijos sostinę atvyko būdamas vos septyniolikos, per vasaros atostogas mokykloje. Po to turėjo grįžti ir mokytis dešimtoje klasėje. Bet negrįžo. Visa šeima nutarė, kad jam geriau bus čia.

„Jie patys žinojo, kad Lietuvoje nėra labai kažko gero ir tiesiog pasiūlė man [išvykti]“, – prisimena Renatas.

Tėvų nuomonė apie tai, kad Londone bus geriau, paveikė ir patį vaikiną. Jis čia atvyko pilnas svajonių.

„Pradžia buvo tokiame fabrike – buvo labai sunku. Gaminome konstrukcinius metalus pastatams statyti. [...] Tada nenorėjau mokintis, norėjau tiesiog dirbti ir užsidirbti, kad savo pinigų turėčiau“, – sako emigrantas.

Skaičiuojama, kad kasmet žiemos ar vasaros atostogų metu padirbėti į užsienį išvyksta keli šimtai nepilnamečių iš Lietuvos. Beveik visais atvejais jaunuoliai keliauja pas jau emigravusius gimines. Taip buvo ir Renato atveju, tik istorijos pabaiga kitokia nei pas visus – mokyklinės atostogos jam taip niekada ir nesibaigė.

„Pirmaisiais mėnesiais gyvenau pas dėdę, tai tikrai padėjo, nes nemanau, kad būčiau greitai susiradęs kur gyventi. O po to viską dariau pats. Darbui statybose reikėjo daug visokių saugumo testų išsilaikyti ir panašiai“, – pasakoja jaunuolis.

Nors „Emigrantų“ laidoje ne kartą girdėjote Anglijoje nusėdusių tautiečių skundus, kad rasti darbą čia darosi vis sunkiau, Renatas su tuo kategoriškai nesutinka. Jo teigimu, priima, nesvarbu, kiek tau metų: „Galbūt jie nežiūri labai patikliai, nes tu jaunas ir gali ne taip kažką padaryti.“

Užsiimant santechnikos darbais laikas skrenda

Dabar vaikinui – dvidešimt. Tikriausiai reiktų sakyti – vos dvidešimt. Bet jo patirtis tokia solidi, kad net ir ne visi keturiasdešimtmečiai tiek galėtų papasakoti.

„Aš bandžiau labai daug specialybių – bent kokių 12. Bandžiau, kad sužinočiau, kas man patinka. Kai pabandžiau santechniką, man patiko ir nebenorėjau keisti. Čia buvo pati paskutinė, kurią bandžiau. [...] Kai pradedi dirbti [santechnikos darbus], taip susidomi, laikas tiesiog skrenda. Nieko kita nenori daryti. Aš net valgyti nenoriu“, – tvirtina Renatas.

Vaikinas iš daug ko girdėjo priekaištus dėl nebaigtos mokyklos. Tačiau visiems kritikams atšauna, kad tas baigimas jam visai nereikalingas. „Čia gali daug pasiekti, net jeigu esi nebaigęs mokyklos“, – tikina Renatas.

Patirties sukaupė, daug ką pamėgino, bet vis dėlto pinigais girtis jaunuolis negali iki šiol. Nėra čia taip lengva, vis dėlto prisipažįsta.

„Pinigai yra geri, bet nėra taip, kad užtektų viskam. Visada gali būti ir daugiau. Bet šiaip pinigai geri iš santechnikos buvo – labai geri“, – sako „Emigrantų“ pašnekovas.

Bet dabar Renatas dirba kitą darbą: „Aš neturėjau darbo šiek tiek laiko. Tiesiog neberadau santechniko darbo, tai susiradau bet kokį darbą ir pradėjau jį dirbti.“

Dabar Renatas dirba statybose. „Man neįdomi šita specialybė – sienų tinkavimas. Labai juodas darbas. Baisiausia turbūt yra tampyti košę kibiruose visą dieną, vienas kibiras – apie 30 kg. Pavargstu. Bet šiuo metu ieškau ir santechniko darbo. Jeigu rasiu, iš karto eisiu“, – teigia Renatas.

Sakoma, kad jeigu nesiseka darbe ir su pinigais, tai turėtų sektis meilėje. Tik jau ne Renato atveju. Santykiai su mergina irgi neseniai baigėsi komplikuotai – mergina buvo jam neištikima.

„Ji ėmė labai įtartinai elgtis ir aš pradėjau galvoti, kad kažkas negerai. Tada ji man vieną dieną pasakė, kad eina pabėgioti, o aš nuėjau pažiūrėti, ar ji tikrai bėgioja. Nueinu – nebėgioja. Apėjau tą parkelį, žiūriu – sėdi ji su, rodos, rumunu. Skaudu buvo tada, bet dabar džiaugiuosi, nes neįsivaizdavau jos kaip savo žmonos“, – pasakoja Renatas.

Kitos draugės Renatas kol kas neieško, daugiausiai laiką leidžia su čia atrastu likimo draugu, o dabar ir kambarioku Algimantu.

„Mes dvejus metus pažįstami, gerai susibendravome, jokių paslapčių nėra“, – sako Renatas.

Mintyse – grįžimas į Lietuvą  

Kol Renatas ieško santechniko darbo, Algimantas jau džiaugiasi karjeros pasiekimais.

„Iš pradžių tas šiukšles aprinkinėjau, paskui nusiuntė mane į virtuvę. Dirbti virtuvėje man labai patiko, nes nereikėjo bendrauti su klientais. Kažkaip matė, kad aš labai stengiuosi, ir sako: gal tu norėtum vadovauti šiai virtuvei? Aš net išsigandau – tokia didelė atsakomybė. Čia buvo po 3–4 mėnesių [nuo darbo pradžios]. Aš sutikau, nes kažkaip nenorėjau tokios galimybės praleisti, ir galiausiai tapau virtuvės šefu“, – pasakoja Algimantas.

Greito maisto kavinių tinkle „Pret“ lietuvis yra jauniausias užimantis vadovaujančias pareigas virtuvėje.

„Pret“ yra greitas maistas iš natūralių produktų. Tai tas pats, kas ir „McDonald`s“, tik mes naudojame natūralius produktus, nededame jokių pašalinių priedų“, – aiškina Algimantas.

Keikęs Angliją dabar Algimantas džiaugiasi, kad ištvėrė sunkumus. Nors iki šiol negali pasakyti, kad gyvena rojuje.

„Trys klaidos reikštų darbo praradimą. Turi būti labai susiplanavęs, ką turi padaryti, ir nedaryti klaidų. Jeigu nesuspėji padaryti iki darbo laiko pabaigos, turi pasilikti ilgiau ir padaryti viską teisingai. Daug kas baidosi šito darbo. Jeigu norėčiau išeiti, tai man reiktų laukti mažiausiai 2–3 savaites, kad kažkas užimtų mano vietą“, – teigia Algimantas.

Apie Lietuvą, o ypač gimtąją Klaipėdą, Algimantas pagalvoja kiekvieną dieną. Atsisėda buto balkonėlyje, stebi pro šalį važiuojančius automobilius ir svajoja, kaip grįš į mylimą miestą prie jūros.

„Noriu baigti gerą universitetą. Išsirinkau visai neblogą – Londone kaip ir žymiausias mechanikos inžinerijos universitetas. Norėčiau pabaigti jį,  kad turėčiau tokį kaip užnugarį. O tada grįšiu į Klaipėdą. Tikrai čia neliksiu, nenoriu čia likti“, – tvirtina Algimantas.

Grįžti į Lietuvą kelis kartus buvo kilęs noras ir Renatui: „Bet tiesiog pakalbėdavau su mama ir ji sakydavo, kad viskas bus gerai. Paprastai grįžti norisi tada, kai būna depresija, o jeigu nebūna, tai toliau norisi būti čia. [Depresija būna], jei atsitinka kokia nelaimė ar išsiskiri su kažkuo.“

Vis dėlto Renatas apie grįžimą į Alytų pagalvoja vis dažniau. Išmokęs kovoti už save didžiajame Londone, vaikinas mano, kad nesunkiai prasiskintų vietą ir gimtinėje: „Aš jau turiu planą. Galvoju atsidaryti savo nedidelę kompaniją – tiesiog dirbti sau ir priimti dar vieną kokį žmogų. Važinėti po namus ir taisyti santechniką.“

„Emigrantai“ transliuojami antradieniais 18.50 val. per LRT Televiziją. Laidos įrašą bet kuriuo paros metu galite peržiūrėti LRT.lt „Mediatekoje“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: „Emigrantai“

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...