captcha

Jūsų klausimas priimtas

20 km galite nužygiuoti visiškai lengvai, jei tik apie tai negalvosite

Žmogus be vargo gali nueiti 10–20 km, tik reikia apie tai negalvoti, sako žygių organizatorius Mantas Žalkauskas, pastebintis, kad įvairūs žygiai tampa vis populiaresni Lietuvoje. Norintiems keliauti į žygį M. Žalkauskas pataria pirmiausia paieškoti bendraminčių.
null
null

Žmogus be vargo gali nueiti 10–20 km, tik reikia apie tai negalvoti, sako žygių organizatorius Mantas Žalkauskas, pastebintis, kad įvairūs žygiai tampa vis populiaresni Lietuvoje. Norintiems keliauti į žygį M. Žalkauskas pataria pirmiausia paieškoti bendraminčių.

„Pirmiausia siūlyčiau susirasti žmones, kurie norėtų eiti kartu. Nereikia apie žygius galvoti kaip apie 50 km kelionę, kuri nuvargins ir bus labai baisu. Dažnai nemažai nueiname pačiame mieste. Per dieną įmanoma nueiti 10–20 km ir to net nepajusti. Vienas dalykas yra iš tikro suvokti, kad gali nueiti – ir gana daug. Kitas dalykas – patogūs batai. Tai nebūtinai yra brangūs žygiavimo batai iš parduotuvės. Tai gali būti paprasti sportbačiai, kurie tarnavo bėgimui ar kitiems dalykams“, – sako žygių organizatorius.

– Žinau, kad rašai tinklaraštyje „Ekstremalus išlikas“, įkūrei organizaciją, judėjimą „Gamta yra daugiau“ bei esi vienas iš organizacijos „Kuriančios bendruomenės“ įkūrėjų. Dar mokyklos laikais, kiek žinau, lankei vadinamąjį „išlikimo gamtoje“ būrelį. Kaip kilo toks susidomėjimas tokia sritimi?

– Pačia gamta domėjausi jau seniai. Iš prosenelių yra atkeliavusi knyga „Skautybė berniukams“. Labai mėgdavau ją skaityti. Pradėjau domėtis, kaip vyksta žygiai, pats pradėjau vaikščioti į mišką ir pasidarė įdomu. Galiausiai sudomino išlikimas, konkretūs įgūdžiai, kuriuos galbūt reikia turėti, norint išlikti gamtoje. Tai man tapo labai įdomu ir norėjau to išmokti.

Susiradau, kad Vilniuje veikia tokia mokykla. Ją lankiau dvejus metus. Ten įgavau visus esminius įgūdžius, kurių reikia, norint savarankiškai keliauti po gamtą, būti gamtoje ir į ją vesti kitus žmones.

Po to esi labai pasitikintis savimi ir tikrai žinai, kad sugebi daryti įvairius dalykus, nes esi pabuvęs įvairiuose ekstremumuose. Jeigu esu miegojęs, esant 17 laipsnių šalčio, tai miegoti be palapinės, esant 5 laipsnių šilumai, nėra taip jau blogai.

– Kokie yra išlikimo principai, kuriuos žmogus gali įsisavinti?

– Tyrimais nustatyta, kad daugiau kaip 80 proc., ar tu išliksi, ar ne, nulemia tai, kas yra tavo galvoje, kaip priimi balsą, kuris tavo galvoje sako, kad sugebėsi ar nesugebėsi. Yra netgi tokių atvejų, kai laivas skęsta ir dvi grupės patenka į gelbėjimosi plaustus. Vienoje iš grupių vyrauja griežta disciplina, nes yra vadas, kuris ją palaiko, yra aukšta motyvacija. Jis sako – mes išgyvensime, mūsų ieško. Kitame plauste – palaida bala. Išeina taip, kad po kelių tokio dreifavimo dienų žmonės iš pirmojo plausto netgi padeda iškelti žmones iš antrojo. Manau, kad ir būnant savarankiškai labai daug nulemia disciplina.

– Kalbėjome apie principus. Kokie veiksmai svarbūs, būnant gamtoje? Ko mokoma išliko mokyklose?

– Pagrindiniai dalykai – būstas, vanduo, maistas ir topografija. Iš savo patirties išskirčiau topografiją. Jeigu sugebi sujungti kompasą su žemėlapiu arba suvokti save erdvėje, bet kuriuo atveju surasi kelią namo. Tai viduje suteikia labai didelį pasitikėjimą savimi.

Išvedus, pavadinkime, paprastą miestiečių grupę į mišką, jiems viduje natūraliai kyla stresas, nes jie yra nestandartinėje aplinkoje, kurios nepažįsta, nežino, kur jie yra. Neduok, Dieve, dar kas nors pasimes.

Kai žinai, kur esi, jeigu moki surasti kelią namo, esi labai ramus. Tada tau kur kas geriau sekasi daryti kitus darbus, pavyzdžiui, statytis būstą iš natūralių medžiagų, suvokti, kas išlaiko šilumą, kas tave išlaiko saugų nuo aplankos: vabzdžių, gyvūnų, kaip rasti vandens, kaip padaryti jį geriamą.

– Paminėjai, kad iš didesnio miesto žmogui kyla daugiau baimių, atsidūrus miške. Ar šis skirtumas matosi, kai jauni žmonės iškeliauja mokytis įvairių dalykų miške?

– Kai jauni žmonės iškeliauja, jie, manau, elgiasi labai panašiai. Dėl technologijų, gyvenimo būdo supanašėjimo, miesteliuose ir miestuose jie labai mažai skiriasi. Ar žmogus miestietis, ar ne, stipriai jaučiasi suaugusiųjų elgesyje miške. Galbūt jaučiasi skirtumas dėl skirtingų asmenybių. Kiek žmogus pasitiki savimi, labai stipriai pasirodo ir gamtoje.

Jeigu žmogus nežino, kur jis yra, bet žino, kad toli, už kokių 5 km, per visą reljefą eina kelias iš rytų į vakarus, tai jis žino, kad, jeigu jis eis į šiaurę, jis atsirems į tą kelią. Vienas žmogus sakys – mielieji, viską metam ir einam, kažkur atsirasime ir tada pasižiūrėsime. Kitas stovės vietoje, trypčios ir sakys – nežinau, kur esu, niekur neisiu. Taip dažniausiai yra ir gyvenime. Vienam reikia konkrečių žingsnelių, kaip nueiti iki savo tikslo, o kitam užtenka ir gairių.

Taip pat yra ir su jaunimu, bet iškeliavę į gamtą visi supanašėja, nes šiais laikais, visiems tai – svetimas kraštas.

– Pastebėjau, kad praeitais metais atsirado mada žygiuoti. Kaip manai, iš ko kilo noras grįžti į gamtą?

– Anksčiau visi bėgiojo. Pernai, užpernai buvo didžiausi bėgikai. Šiemet jau krypsta link triatlono. Žmonės vis dažniau renkasi sveikesnį gyvenimą: pradeda kreipti daugiau dėmesio į savo mitybą, judėjimo kiekį, orą, kuriuo kvėpuoja, ir pradeda ieškoti kažko įdomesnio. Dažnai gamta būna tas neišbandytas klodas, į kurį žmonės išeina.

Teko pastebėti, vedant 100 km žygius, kad žmonės ateina pabūti su savimi. Tai – reta erdvė, kur gali saugiai pabūti su savimi, be jokių priekaištų sau. Galbūt tai juos traukia. Gamta neturi asociacijų mūsų galvose. Kad ir dabar, sėdime studijoje, todėl tu elgiesi vienaip, aš – kitaip. Atėję į gamtą, turime visiškai naują galimybių rinkinį, kaip galime elgtis. Tai irgi šiek tiek išlaisvina protą ir mintis.

– Kiek jau esi organizavęs žygių? Gal esi suskaičiavęs kokie jie?

– Tikrai neskaičiuoju. Viskas prasidėjo nuo 15 metų. Pradėjau organizuoti įvairias veiklas vaikams. Tada – ir suaugusiems. Draugai būriuodavosi aplink.

Nemažai laiko keliaudavau vienas, nes keliauti su kažkuo reiškia prisiimti atsakomybę už žmogų. Dažnai man atrodydavo, kad nederėtų to daryti. Anksčiau labai mėgau keliauti naktimis. Ilgainiui visa tai pasikeitė. Žygiai pradėjo vystytis, prisidėjo žmonės.

Įspūdingiausi buvo 100 km žygiai. Pirmą kartą ėjome keturiese. Visi sakė – nesąmones darote. Po to grįžome ir visiems pasakojome, kaip sekėsi. Kitą kartą ėjome 17 žmonių, trečią kartą – beveik 70. Supranti, kad tame iš tikro kažkas yra.

– Kaip žygiams reikia ruoštis žmogui, kuris šią akimirką nė karto nežygiavo, bet vis pasvajodavo apie tai? Ką jis turi daryti?

– Pirmiausia siūlyčiau susirasti žmones, kurie norėtų eiti kartu. Nereikia apie žygius galvoti kaip apie 50 km kelionę, kuri nuvargins, ir bus labai baisu. Dažnai nemažai nueiname pačiame mieste. Per dieną įmanoma nueiti 10–20 km ir to net nepajusti. Vienas dalykas yra iš tikro suvokti, kad gali nueiti – ir gana daug. Kitas dalykas – patogūs batai. Tai nebūtinai yra brangūs žygiavimo batai iš parduotuvės. Tai gali būti paprasti sportbačiai, kurie tarnavo bėgimui ar kitiems dalykams. Tiesiog reikia keliauti.

– Kaip renkiesi maršrutus, kur keliauti?

– Dažnai tiesiog per „Google“ žemėlapius pasižiūriu vietas iš viršaus. Pasirenku, kokia vieta įdomesnė, ir ten keliauju. Jeigu ruošiame maršrutus didesnei grupei, ieškome geresnio praeinamumo, įdomių vietų.

Jeigu kelionė savarankiška, reikėtų ieškoti atpažįstamų orientyrų. Galima į sąrašą įtraukti ir tai, kad nenueisiu 20 km ir, nuėjus 10 km, man reikės keliauti namo – ką darysiu tada?

Yra nemažai išbandytų trasų. Pavyzdžiui, Neries regioninis parkas tikrai yra turi labai gerą infrastruktūrą žygiams. Galbūt reikia ieškoti žmonių, kurie jau yra ėję. Tuomet po truputėlį augs suvokimas ir patirtis.

– Koks žygis buvo keliantis daugiausia iššūkių?

– Galbūt pats pirmas naktinis žygis iš Vilniaus į Trakus. Keliavau dar mokyklos laikais. Baisiausia buvo išeiti iš miesto. Iš tikro, visi pavojai yra mieste arba ten, kur yra gyvenvietės. Realiai visur kitur yra labai saugu – nieko baisaus negali nutikti.

Galbūt daugiausia iššūkių kėlė vienas žiemos žygis, kuomet net reikėjo gamintis sniegbačius. Tada buvo didelė pūga. Sėdi, išsidroži sniegbačius ir keliauji.

– Ir tai padarei? Iš kur turėjai priemonių, kad galėtum tai padaryti?

– Tai tėra peilis. Imi peilį, kažkokią virvutę... Tai yra tas žinių bagažas ir praktika, kurią kažkada turėjau.

– Kokią naudą – tiek psichologinę, tiek fizinę – Tau duoda žygiai?

– Duoda didelę psichologinę naudą. Man tai – svarbiausia dalis. Iš fizinės pusės, šiek tiek gaila kūno. Tai savotiškai jau tampa darbu. Kiekvieną savaitgalį – vienas ar du žygiai.

Fizinių iššūkių ieškau vis mažiau. Dabar norisi eiti į vis įdomesnes patirtis. Labai daug žiūriu, ką man tai atneša viduje. Žygis – laikas pabūti ramiai su savimi, apgalvoti, kas tau iš tikro yra svarbu.

– Nepaisant to, į savo veiklas integruoji ir socialinius tinklus. Koks balansas tarp aktyvaus socialinio gyvenimo ir aktyvaus gyvenimo gamtoje?

– Kažkada pastebėjau, kad nuotraukas keliu tada, kai keliauju vienas. Tai natūralu, nes noriu dalintis su žmonėmis tuo, kur esu, ką matau ir ką jaučiu. Mano akimis, technologijos gali labai palengvinti būvimą gamtoje. Tikrai nesiūlau jų atsisakyti.

Žemėlapiai, kuriuos visi turime savo telefonuose... Realiai gali nieko nemokėti, bet įsijungti GPS [sistemą – LRT.lt] ir eiti skersai per mišką. Technologijos gali būti įrankiu, kuris palengvina pirmuosius žingsnius keliauti į gamtą.

– Kokia yra pasaulyje vieta, kurią norėtum pažinti tokiu būdu – žygiavimu?

– Pietų ašigalis. Tai yra mano siekis (žinoma, dabar jau tai pasakiau viešai). Iki 30 metų noriu pasiekti Pietų ašigalį vienas arba dviese. Noriu tai apdaryti, nes šiuolaikinės technologijos leidžia tai daryti, ir yra labai mažai žmonių, kurie tai padarė. Man pačiam labai patinka žiema. Norisi iš naujo atrasti savo ribą. Po truputį jau judu to link. Iššūkiu bus ne tik pats žygiavimas, bet ir viso to organizavimas.

Į visus tikslus žiūriu kaip į tarpinius punktus. Pasieki ir po jo atsiranda kiti dalykai. Jeigu pasiekei tikslą, jau esi kitoks žmogus. Kaip alegorija tam tinka bėgimas – esu nubėgęs maratoną ir pradedu galvoti apie ultramaratoną – apie didesnę distanciją, apie kurią net nebūčiau pagalvojęs anksčiau, nes kažkada anksčiau bijojau galvoti apie maratoną, nes nekenčiau bėgimo.

Jeigu kiekvieną dieną darai tą patį, nėra, kur augti, netobulėji. Jeigu pradedi ieškoti naujų patirčių, naujų dalykų, natūraliai pritrauki labai įdomius žmones ir išaugi pats.

– Kokie artimiausi planai, kokie planuojami susibūrimai gamtoje?

– Balandžio viduryje turėsime tokią patirtį – išlikimą ekstremaliomis sąlygomis. Dalyviai galės patirti pagrindinius dalykus, kuriuos žmonės turi daryti, kai jie ten patenka: būsto statymas, ugnies kūrimas nestandartinėmis priemonėmis ir panašūs dalykai. Visa informacija glūdi gamtayradaugiau.lt. Lygiai taip pat – „Facebooke“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...