captcha

Jūsų klausimas priimtas

Paaiškino, kas atsitinka po mirties ir kaip tai pakeisti

Jei prarandi, kas tavo gyvenimą darė tariamai turtingą ir prasmingą, pasijunti nuogas. Tai ir yra pragaras.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Jei prarandi, kas tavo gyvenimą darė tariamai turtingą ir prasmingą, pasijunti nuogas. Tai ir yra pragaras.

Taip interviu DELFI teigė teologijos daktaras Valdas Mackela. Pasak populiariųjų „Narnijos kronikų“ autoriaus Cliveo Stapleso Lewiso, klystame manydami, jog dangus, pragaras, skaistykla – vien anapusybės tikrovė. Tai, kas vyksta žemėje, yra pragaro arba dangaus pradžia.

„Madinga sakyti, kad visi einame į tą patį tikslą, bet skirtingais keliais. Tačiau pagal Bibliją yra tik du keliai iš kurių renkamės: Dievo link arba tolyn nuo Jo. Vienas kelias į daugiau gyvenimo, meilės, prasmės. Kitas kelias – į neapykantą, vienišumą, užsidarymą, beprasmybę“, – sakė V. Mackela, primindamas Dantės Alighieri „Dieviškąją komediją“ su vaizdžiomis kelionėmis pragaro ratais, skaistyklos pakopomis ir dangaus skliautais.

Pragarą, skaistyklą, rojų galima vertinti kaip viziją to, kas nutiks po mirties, bet atidžiau pažvelgę pamatytume – drauge tai ir pasakojimas apie šį gyvenimą ir skirtingus pasirinkimus.

– Kas įvyksta mirties akivaizdoje?

– Mirties akimirką galime iš tiesų pamatyti, kur esame. Gyvenę dalykais, kurie amžinybėje beverčiai, labai rizikuojame. Siekę to, kas kilnu ir darę gera, tobulėjame ir kylame aukštyn. Jau žvelgdami į šio gyvenimo pasirinkimus galime tai pastebėti.

Pavyzdžiui, gali atrodyti, kad žmonių, pasišventusių maldai ir tobulėjimui, gyvenimas neįdomus. Paradoksalu, bet atsisakydami pasaulietinių laisvių ir pramogų, gyvenantys pagal regulą ir laikydamiesi paklusnumo, neturto bei skaistumo vienuoliai gali būti tikrai dangiškai laimingi.

Mes per daug dėmesio ir laiko skiriame pramogoms ir stokojam laiko džiaugsmui. Juk net kasdienėje savo kalboje naudojame tokius pasakymus kaip „rojus“, „dangus“, „dieviška“, taip nusakydami ypatingo džiaugsmo būseną.

Būtų gerai, kad mūsų gyvenime tokio džiaugsmo akimirkų daugėtų. Gal tai vienas požymių, kad judu dangaus kryptimi?

– O kaip su skaistykla?

– Anksčiau skaistykla dažniausiai vadinta laikinosios bausmės vieta – kaip kokia laikino sulaikymo vieta. Ir jei pragaras – bausmė iki gyvos galvos, tai skaistykla – kaip koks terminuotas bausmės laikas. Bet skaistyklą galima priimti ir kaip galimybę pasiruošti Dangaus pokyliui, jei skubėdamas per gyvenimą atlėkei visas apsitaškęs purvais. Galėtum ir toks eiti, bet nebus tokio džiaugsmo. Užuot šventęs vis galvosi, kaip baisiai atrodau ir bus prieš visus gėda.

Jei žiūrime taip, galime sakyti, kad skaistykla – metas pasiruošti. Gal nemalonus, skausmingas metas, bet – palaimingas.

Skaistykla – lyg gėda paaiškėjus nemaloniems dalykams, kuriuos laikei paslaptyje ir gal net sau nepajėgiai prisipažinti, o staiga išvysti ryškiausioje šviesoje, kuri po mirties viską nušviečia. Nemalonu, bet tikriausiai po to gali rinktis – eiti į šviesą ar saugiai susigūžti tamsoje, renkantis nors ir nelaimingą, bet saugų buvimą.

Apie amžinybės horizontus – dangų, pragarą ar skaistyklą – kalbame ne smalsaudami, o kad gyvenime pasirinktume teisingesnes kryptis, pagalvotume, kaip nugyvenau dieną, ėjau šviesos link ar grimzdau į tamsą. Gavėnios laikas kaip tik ir primena, kad reikia skirti laiko maldai, atgailai, išmaldai, pasninkui.

– Biblijoje (ir ne tik) apstu įspėjimų kas nutiks, jei neteisingai gyvensim.

– Michailo Bulgakovo romane „Meistras ir Margarita“ aprašomi J. Stalino laikai, Didžioji savaitė, o visi vyksta į varjetė žiūrėti iliuzionisto pasirodymo, kitų pramogų. Tikėjimo dalykus pamiršę žmonės gyvena linksmą, nerūpestingą gyvenimą. Ir kaip tik tada Maskvoje pasirodo Volandas su svita. Prasideda tamsos kunigaikščio viešpatavimas ir siautėjimas.

Šį siautėjimą įgalina patys žmonės, atmetę Dievą ir pretenduojantys į Jo vietą. Viena stipriausių romano vietų – Berliozo ir Ivano pokalbis su Volandu.

Literatai neigia tiek Dievą, tiek Šėtoną, mano, kad pats žmogus vien tik savo jėgomis valdo šį pasaulį.

Volandas sugriauna šį naivų įsitikinimą Maskvoje pasirodydamas ne tik kaip gundytojas, bet ir kaip ydų baudėjas.

Pamokanti istorija, kad gėrio ir blogio kova ne tik po mirties vyksta. Kai Dievas užmirštamas ir pasineriama į sekuliaraus gyvenimo siautulį, netrukus turėtų pasirodyti ir juodosios magijos specialistas su savo kompanija – velnišku pokštininku Korovjevu, grėsminguoju Azazelu, vampyre Hela, besočiu katinu Begemotu ir kitais personažais.

Dauguma biblinių pasakojimų taip pat daug arčiau mūsų gyvenimo, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jeigu tai būtų vien istoriniai dalykai, domintų siaurą žmonių ratą. Išsiaiškinus, kaip viskas vyko, galėtum pamiršti. Tačiau tekstai skaitomi vėl ir vėl ne todėl, kad vis dar būtų likę neaiškumų. Jie mums padeda labiau suvokti, kas ir dėl ko esame, ką būdami čia turime nuveikti.

Mirties ir pomirtinio gyvenimo klausimas – vienas seniausių, rūpėjusių visai žmonijai. Mūsų laikų problema, kad greitai bėgame ir neturime laiko stabtelėti apie tai pagalvoti. Stengiamės kaip galima greičiau gyventi, kiek galima daugiau dalykų padaryti, o paskui negalime patikėti, kad gyvenimas bėgo, bėgo ir staiga, netikėtai baigėsi.

– Mintis apie laikinumą nėra maloni.

– Jei nori sugadinti kokį nors pasisėdėjimą ar šventę, pradėk kalbėti apie tokius prasminius dalykus kaip gyvenimas, mirtis ir pamatysi, kad su tavimi niekas nenorės bendrauti.

Nėra priimta klausti, ar esi pasiruošęs mirti. Tačiau visas gyvenimas – kelionė mirties link, nors iš kasdien pateikiamų žinių galima susidaryti įspūdį, kad mirtis – tik nelaimingo įvykio, ligos, karo pasekmė. Ir jei tų dalykų nebūtų, gyventume amžinai laimingi.

Kita vertus, televizijoje, kine daug žūčių. Kažkada junginėdamas kanalus stebėjausi, kiek daug žmonių miršta. Mirtis kaip pramoga, kai tai vyksta su kažkuo kitu, o ne manimi. Tačiau, kaip pastebi psichologai, teologai, realiame gyvenime vyksta mirties išstūmimas. Apie tai stengiamasi negalvoti.

– Nebent pasirūpinai rojaus garantija?

– Žodis „rojus“ vartojamas kaip epitetas laimingam, nerūpestingam gyvenimui ir mes tą rojaus projektą bandome įgyvendinti čia, žemėje.
Technologijos, mokslo pasiekimai, galimybės keliauti, naudotis medicinos pasiekimais, pramogomis leidžia mums pasijusti tarsi rojuje, gyventi nerūpestingai.

Prancūzų filosofas Jeanas Baudilliardas knygoje „Simuliakrai ir simuliacija“ teigia, kad visa mūsų realybė darosi vis labiau simuliuota lyg koks pramoginis „disneilendas“, kur viena tariama tikrovė nurodo į kitą simuliuotą tikrovę ir t. t. Vaikštai išgalvotame pasaulyje tarp išgalvotų personažų, kurie atrodo lyg gyvi, viskas ryšku, spalvota. Žinai, kad visa tai graži iliuzija, tačiau patinka užsimiršti.

Viena iš žodžio „simuliakras“ reikšmių yra „stabas“, netikras garbinimo objektas. Realiai rojaus Žemėje mes nesukursim vien dėl to, kad mūsų buvimas čia ribotas, o kančia, liga, mirtis, netektis, skausmas yra neišvengiama gyvenimo dalis.

Gyvenimo strategijos, kurias renkasi šiuolaikinis žmogus, atspindi norą būti nemirtingu savo jėgomis. Pvz., siekį išgarsėti. Net jeigu manęs nebus, garsas liks. Kaip pastebi sociologas Zygmuntas Baumanas, daugelis žmonių gali tapti žinomi ir taip tapti truputį nemirtingi. Tam tarnauja socialiniai tinklai, galimybė įamžintas savo gyvenimo akimirkas publikuoti įvairiose medijose.

Kita strategija – kaupti turtą ar didinti įtaką manant, kad kuo daugiau jos turiu, tuo jaučiuosi dieviškesnis.

Ne tik senais laikais, ir dabar pasitaiko, kai beveik neribotas galias ar išteklius valdantys žmonės įtiki savo amžinumu ir nepakeičiamumu, išskirtine misija, pamiršdami, kad yra laikinos, trapios būtybės.

Apgaulingas būdas siekti nemirtingumo per garbę, šlovę, žinomumą, turtus ar bandyti palikti įspaudą tautos, žmonijos, šeimos istorijoje. Tačiau net ir toks žmogus mirties akivaizdoje lieka vienas, dramatiškai praradęs nemirtingumo iliuziją.

Tai iliustruoja Jėzaus pasakojimas apie turtuolį ir Lozorių, kurį turtuolis sutikdavo prie savo rūmų vartų, bet nepastebėdavo, kad neturi nei valgyti, nei gerti. Po jo mirties viskas apsiverčia. Turtuolis suvokia, kad nieko nebeturi, o Lozorius – Dievo garbėje. Jei prarandi, kas tavo gyvenimą darė tariamai turtingą ir prasmingą, pasikeitus situacijai pasijunti nuogas. Tai ir yra pragaras.

Drauge šis pasakojimas – kvietimas nelikti „miniažmogiu“, įprastai pasiteisinus „kaip visi“. Visi duoda kyšius, truputėlį sukčiauja, nori atrodyti geresni.
Jaučiuosi geriau, kai priimu sprendimą ne pats, o darau, kaip „visi“, nes laisvės atsakomybė sunki.

Apie tai pasakojime apie didįjį inkvizitorių taikliai rašė Fiodoras Dostojevskis: didysis inkvizitorius ateina pas Kristų sakydamas, kad ištaisė jo klaidą – pasitikėjimą žmonių noru būti laisvais. Nes iš tiesų žmonės nori būti ne laisvi, o laimingi. Pasak inkvizitoriaus, ištaisius šią Kristaus klaidą žmonės gautų patogumų, reginių, jais būtų rūpinamasi sakant, ką daryti. Nes žmonės – laimingesni neturėdami laisvės, pasirinkimo galimybės.

Pasakojime Kristus į tai nieko neatsako, tačiau jo tylėjimas – iškalbingesnis už bet kokį prieštaravimą ar diskusiją, kuri galėjo įvykti.

Tam tikromis akimirkomis mes suvokiame, kad esame laisvi rinktis gėrį arba blogį, būti su minia arba rizikuoti iš tos minios išsiskirti.

Krikščionybė visada tik išsiskyrimo ir laisvo apsisprendimo religija. Tokia ji buvo Jėzaus laikais, kai mokiniai galėjo rinktis likti iki mirties prie kryžiaus arba išsiginti savo tikėjimo, parduoti jį, pabėgti. Tokia pat šiandien.

Pirmaisiais amžiais, kai krikščionybė buvo draudžiama ir persekiojama, žmonės gerai žinojo, ką renkasi – rizikuoti savo saugumu, visuomenine padėtimi, geru vardu ir net savo gyvybe. Šiais laikais kankinių net daigiau nei pirmaisiais krikščionybės amžiais, nes tikėjimas plačiai paplito pasaulyje. Islamo ar kituose kraštuose krikščionys neišvengia pasirinkimo – prisitaikyti, apsimesti, pasislėpti ar išpažinti, kas yra ir kuo tiki, priimdami visas su tuo susijusias pasekmes.

Iš esmės tikėjimas yra drąsa būti – gyventi taip, kaip tiki, kalbėti taip, kaip gyveni.

Mūsų laikų didžioji problema – vadinamasis praktinis ateizmas, kai žmonės, kurie deklaruoja, kad tiki, realiai savo gyvenimu nesiskiria nuo didžiosios masės: gyvena, kaip visi, elgiasi, kaip visi, stengiasi prisitaikyti.

– O anoniminiai krikščionys?

– Dėl jų daug diskutuota. Ne visiems toks pavadinimas patinka, neva tada turi būti anoniminiai budistai, musulmonai, žydai.
Vokiečių teologo Karlo Rahnerio nukaltu terminu apibūdinami žmonės, kurie nebūdami pakrikštyti, nebūdami Bažnyčios bendruomenės nariai gyvena pagal sąžinę, siekia tiesos ir gėrio. Tam tikra prasme jie taip pat gali būti vadinami tikinčiaisiais.

Kaip rašė K. Rahneris, Dievo patyrimas negali būti apribotas – visi žmonės Jį vienaip ar kitaip patiria, tik galbūt neįvardija, kad tos patirtys Dievo ar vedančios Jo link.

Kalbu apie ribinius patyrimus susidūrus su tikrais, neabejotinais dalykais – ištikus meilei ar didelei kančiai, džiaugsmui, atradus prasmę, būnant gamtoje. Ateistu ar agnostiku save vadinantis žmogus apie tai gali kalbėti kaip apie Dievo patyrimą, kuris keičia jo gyvenimą.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...